| Metai: | 2008 |
|---|---|
| Šalis: | JAV |
| Kino studija: | Mike Zoss Productions |
| Rezultatai Lietuvoje: | Pajamos: 391 tūkst. Lt. Žiūrovų: 30 tūkst. |
Aprašymas
O, brolyčiai, Joelis ir Ethanas Coenai grįžta! Tris „Oskarus” su dramatišku trileriu „Šioje šalyje nėra vietos senukams” nušvilpę šmaikštieji vunderkindai vėl keičia žanrą ir siūlo linksmą pramogą.
65-ojo Venecijos tarptautinio kino festivalio atidarymo ceremonijai paruošta juodoji kriminalinė komedija yra gretinama su kultiniu brolių filmu „Didysis Lebovskis”. Naujajame filme jūsų laukia protingai suraizgyta intriga, anekdotinės situacijos, ironijos nestokojantys koeniški dialogai, virtuoziška aktorių vaidyba ir gyvenimo tiesų pamokantis moralas.
Jau trečią kartą broliai Coenai prisikalbino George’ą Clooney ir vėl įpainiojo jį į genialią aferą, kurioje vienas neteisingas sprendimas pavirsta į gausybę kritinių klaidų, kai situacija tampa nebekontroliuojama ir priartėja prie ypač žiauraus atpildo už nepasotinamą godumą, nenumaldomą keršto troškimą ir neatsakingą išsiblaškymą. Du apykvailiai sporto klubo treneriai visai atsitiktinai suranda kompaktinį diskelį su pašalinto iš tarnybos CŽV agento memuarais. Viskas būtų ramu ir gražu, jei bičiuliai tik perskaitytų slaptą informaciją ir sudegintų pavojingąjį šaltinį arba tiesiog padoriai sugrąžintų keistą radinį Vyriausybei. Bet kur gi tau gudruoliai nepasinaudos unikalia proga užsikalti lengvų pinigėlių? Atleistas iš darbo ir viešai pažemintas CŽV agentas Osbornas Koksas (akt. Johnas Malkovichius) užsimano imtis atsakomųjų veiksmų ir mikliai parašo prisiminimų knygą, kurioje be jokių užuolankų atskleidžia kruopščiai užslaptintą JAV Vyriausybės informaciją. Tuo pačiu metu žvalgybos veterano namuose įsisiubuoja dar vienas rimtas konfliktas, kai žmona Keitė (akt. Tilda Swinton) paskelbia apie nenumaldomą norą visiems laikams nutraukti šeimyninius santykius. Kad turėtų vertingą kozirį skyrybų byloje, apsukri moteriškė pavagia kompaktinį diskelį ir perduoda jį savo advokatei. Tačiau čia trigrašį įkiša teisės niuansus puikiai išmananti, bet visai nemokanti saugotis nuo žioplumo sekretorė. Išsiblaškiusi mergina netyčia palieka nerealiai svarbų daiktinį įrodymą sporto klube, kuriame mėgsta lankytis ir pasikrauti energijos posėdžiams teismuose. Lyg tyčia populiarioje įstaigoje dirbantys du treneriai Čadas Feldhaimeris (akt. Bradas Pittas) ir Lynda Litzkė (akt. Frances McDormand) sugeba ne tik dalinti vertingus patarimus raumenis auginantiems ir svorį metantiems klientams, bet paslapčia nuolat ieško būdų greitai praturtėti. Gudri lapė Lynda visuomet svajojo pasidaryti plastinę operaciją, išdailinti veidą ir pasididinti krūtinę, bet vis pritrūkdavo tų kelių auksinių tūkstantėlių.
Ir štai netikėčiausiu momentu nukrito Dievo dovanėlė! Vos tik įsidėję kompaktinį diskelį į kompiuterį, nepripažinti sporto meistrai iš karto suprato, kad savo ištreniruotose rankose laiko neįkainojamą daikčiuką. Godumo virusu užsikrėtęs ir nusikaltimo partnerės įtikintas naivuolis Chadas nusprendžia parduoti slaptą radinį aukcione už didžiausią pasiūlytą kainą. Apie nutekėjusią informaciją išsiaiškinę Vyriausybės klerkai išsiunčia į gaudynių maratoną reto kvailumo specialųjį agentą Harį Pfarerį (akt. George’as Clooney). Nepavydėtinoje padėtyje atsidūrę CŽV vadovai suformuluoja aiškią misija – bet kokiais įmanomais metodais surasti ir atimti Osborno Kokso parašytus memuarus. Tik jam pačiam suvokiamą sekimo taktiką naudojantis ekspertas bus pasiruošęs primušti nepaklusniuosius ir be gailesčio žudyti kelią pasimaišiusius niekadėjus. Štai taip užgimsta iš kultinių filmų „Fargo”, „Paprastas kraujas”, „Žmogus, kurio nebuvo”, „Bartonas Finkas” atpažįstama koeniška situacija. Jeigu CŽV agentas nelaikytų pykčio, tai neišduotų esminių paslapčių savo knygoje. Jeigu jo žmona nenorėtų nueiti į kairę ir neišsiskirtų, tai tikriausiai neturėtų minčių kompaktinio diskelio vagystei. Jeigu advokatės sekretorė nebūtų tokia užuomarša, tai nepaliktų ekstremaliai svarbios informacijos viešoje vietoje. Jeigu sporto klubo treneriai sugebėtų pasipriešinti juos užvaldžiusiam godumui, tai jie grąžintų pavojingą radinį savininkams ir galėtų toliau džiaugtis ramiu gyvenimu.
Tačiau šių žmogiškų klaidų kombinacija išprovokuoja daugybę labai blogų dalykų, kuriuos brolių Coenų išmoningumas ir ironija paverčia užkrečiančiai juokinga komedija. Praėjus vos 3 savaitėms po pasaulinės premjeros Venecijos kino festivalyje pasiutusi juodo humoro komedija „Perskaityk ir sudegink” šaus tiesiai į Lietuvos kino teatrų ekranus.
Vaidina
Daugiau Ethan Coen filmų
Jums taip pat gali patikti
Aktoriai ir filmavimo komanda
George Clooney
Frances McDormand
Brad Pitt
John Malkovich
Tilda Swinton
Richard Jenkins
Režisierius
Ethan Coen
Prodiuseris
Joel Coen
Vartotojų atsiliepimai
Dainius
Žinoma, puikus ir baisiai juokingas filmas. Ko gi daugiau ir buvo galima tikėtis. Bet kartu, pasibaigus filmui, kai jau nuslopsta nuolatinis “juoko centrų” dirginimas, pradedi galvoti, kad “Sudegink, perskaitęs” yra labai jau vidutinio lygio filmas. Ypač kai palygini su “Fargo” arba “Lebovskiu”, arba “No country for old men”, arba “The man who was not there”, arba “Miller’s Crossing”, arba “Raising Arisona”.
Kitaip tariant, “Burn after reading” yra vienas silpniausių brolių Coenų filmų. Ir dalykas čia ne tas, kad filmas yra prastas, o tas, kad broliai Coenai neįprastai nuleido kino kokybės kartelę iki situacinio ir net agitbrigadinio “juokinimo” lygmens.
Nesupraskit neteisingai, tai nėra blogai. “Burn after reading” yra labai juokingas filmas. Filme net keliolikoje scenoje juokas tiesiog veržėsi ir neleido nusedėti kedėje, ir skatino susiriesti, ir pasukti galvą į kitus žiūrovus, kad pamatytum kaip jie juokiasi kartu ir pasidžiaugti šia bendra geros nuotaikos ir juoko fiesta.
Bet broliai Coenai juk yra daugiau nei tai. “Burn after reading” trūksta kino, kuris “išmuštų iš vėžių”, priverstų sutrikti ir pagalvoti, pertvarkyti mintis, ieškoti kitos interpretacijos. “Burn after reading” vis dėlto juk toks “plokščias”, paviršutiniškas filmas. Kaip jis prasideda, taip ir baigiasi. Juokai, juokai ir tiek.
Juk rimtas ir įdomus kinas yra gylyje, kai nesi tikras, kad tai ką matai ir yra tiesa. Juk kinas, kaip ten bebūtų, nėra tiesiog “gyvenimas atvaizduotas” kino ekrane. Kinas – tai daug sudėtingesnis dalykas.
Kinas – tai visų pirma, tam tikras sapnas. Juk pagalvokite, einame į tamsią salę ir žiūrime dvi valandas į ekrane rodomus vaizdus. Tai nėra tiesiog žiūrėjimas, kaip spoksojimas. Tai pasinėrimas į svajonę. Būtent todėl kine yra žvaigždės, dailios moterys, džentelmenai vyrai, įspūdingi triukai, begalinė meilė ir begalinis žiaurimas. Kinas – tai daugiau nei gyvenimas.
O “Burn after reading” būtent šį “kino sapno” aspektą ir nureikšmina. Paverčia kiną beveik mėgėjišku pajuokavimu ar draugišku reveransu draugams aktoriams. Filmas atrodo per lengvai padarytas, lyg nesistengiant, lyg lengva ranka greitomis sudėstyta antriarūšis romaniūkštis …
Žinoma, puikus ir baisiai juokingas filmas. Ko gi daugiau ir buvo galima tikėtis. Bet kartu, pasibaigus filmui, kai jau nuslopsta nuolatinis “juoko centrų” dirginimas, pradedi galvoti, kad “Sudegink, perskaitęs” yra labai jau vidutinio lygio filmas. Ypač kai palygini su “Fargo” arba “Lebovskiu”, arba “No country for old men”, arba “The man who was not there”, arba “Miller’s Crossing”, arba “Raising Arisona”.
Kitaip tariant, “Burn after reading” yra vienas silpniausių brolių Coenų filmų. Ir dalykas čia ne tas, kad filmas yra prastas, o tas, kad broliai Coenai neįprastai nuleido kino kokybės kartelę iki situacinio ir net agitbrigadinio “juokinimo” lygmens.
Nesupraskit neteisingai, tai nėra blogai. “Burn after reading” yra labai juokingas filmas. Filme net keliolikoje scenoje juokas tiesiog veržėsi ir neleido nusedėti kedėje, ir skatino susiriesti, ir pasukti galvą į kitus žiūrovus, kad pamatytum kaip jie juokiasi kartu ir pasidžiaugti šia bendra geros nuotaikos ir juoko fiesta.
Bet broliai Coenai juk yra daugiau nei tai. “Burn after reading” trūksta kino, kuris “išmuštų iš vėžių”, priverstų sutrikti ir pagalvoti, pertvarkyti mintis, ieškoti kitos interpretacijos. “Burn after reading” vis dėlto juk toks “plokščias”, paviršutiniškas filmas. Kaip jis prasideda, taip ir baigiasi. Juokai, juokai ir tiek.
Juk rimtas ir įdomus kinas yra gylyje, kai nesi tikras, kad tai ką matai ir yra tiesa. Juk kinas, kaip ten bebūtų, nėra tiesiog “gyvenimas atvaizduotas” kino ekrane. Kinas – tai daug sudėtingesnis dalykas.
Kinas – tai visų pirma, tam tikras sapnas. Juk pagalvokite, einame į tamsią salę ir žiūrime dvi valandas į ekrane rodomus vaizdus. Tai nėra tiesiog žiūrėjimas, kaip spoksojimas. Tai pasinėrimas į svajonę. Būtent todėl kine yra žvaigždės, dailios moterys, džentelmenai vyrai, įspūdingi triukai, begalinė meilė ir begalinis žiaurimas. Kinas – tai daugiau nei gyvenimas.
O “Burn after reading” būtent šį “kino sapno” aspektą ir nureikšmina. Paverčia kiną beveik mėgėjišku pajuokavimu ar draugišku reveransu draugams aktoriams. Filmas atrodo per lengvai padarytas, lyg nesistengiant, lyg lengva ranka greitomis sudėstyta antriarūšis romaniūkštis …