Bado žaidynės (2012)

Vartotojų atsiliepimai

1. 

   www.visifilmai.lt 2023/02/04

   Pats laikas įsidėmėti naujos herojės vardą – Keitnė Everdin. Ją vaidinti atrinkta simpatiška ir plastiška Jennifer Lawrence pradeda nuo aukštesnio lygmens negu milijonierė Kristen Stewart. „Sandanso“ nepriklausomo kino festivalyje įvertintas jos pasirodymas dramoje „Vinterio kaulai“ buvo nominuotas „Oskarui“, vėliau žaibiškai išgarsėjusi mergina padarė gerą apšilimą fantastiniame trileryje „Iksmenai: pirma klasė“.

   Ar jos partneriams pavyks pasiekti Roberto Pattissono ir Tayloro Lautnerio populiarumą? Joshas Hutchersonas pelnė nemažai simpatijų Lietuvoje nuotykių filmais „Kelionė į Žemės centrą“ ir „Kelionė į paslaptingąją salą“, bet Liamas Hemsworthas yra nežinomas tamsus arkliukas, nors jo talentą ir gebėjimus įvertinę prodiuseriai jau ruošia vaikiną bent 4 filmams.

   Vis dėlto pagrindinis „Bado žaidynių“ privalumas – gerokai platesnė auditorija, kurią sutelkė knygų trilogija ir įvairiausi TV realybės šou. Tai reiškia, kad aštrios įtampos pramoginiu epu domėsis ne vien tik paauglės mergaitės. Režisierius pasistengė išplėsti amžiaus cenzo ribas brutaliais ir žiauriais intarpais, ginklų įvairove, sudėtinga kautynių choreografija ir mirties pavojaus nuojauta. Kaip ir reikėjo tikėtis, pirmoji filmo žiūrovė Suzanne Collins parašė pagyrimų kupiną recenziją. Pasitikintys savimi prodiuseriai teigia, kad pavasarį „Bado žaidynes“ stebės visas pasaulis. Bet tik bilietus perkantys žiūrovai nuspręs, ar artimiausioje ateityje repertuaruose išvysime tęsinius „Pavojinga meilė“ ir „Liepsnojantis įtūžis“.

   9,0 rating

   Pats laikas įsidėmėti naujos herojės vardą – Keitnė Everdin. Ją vaidinti atrinkta simpatiška ir plastiška Jennifer Lawrence pradeda nuo aukštesnio lygmens negu milijonierė Kristen Stewart. „Sandanso“ nepriklausomo kino festivalyje įvertintas jos pasirodymas dramoje „Vinterio kaulai“ buvo nominuotas „Oskarui“, vėliau žaibiškai išgarsėjusi mergina padarė gerą apšilimą fantastiniame trileryje „Iksmenai: pirma klasė“.

   Ar jos partneriams pavyks pasiekti Roberto Pattissono ir Tayloro Lautnerio populiarumą? Joshas Hutchersonas pelnė nemažai simpatijų Lietuvoje nuotykių filmais „Kelionė į Žemės centrą“ ir „Kelionė į paslaptingąją salą“, bet Liamas Hemsworthas yra nežinomas tamsus arkliukas, nors jo talentą ir gebėjimus įvertinę prodiuseriai jau ruošia vaikiną bent 4 filmams.

   Vis dėlto pagrindinis „Bado žaidynių“ privalumas – gerokai platesnė auditorija, kurią sutelkė knygų trilogija ir įvairiausi TV realybės šou. Tai reiškia, kad aštrios įtampos pramoginiu epu domėsis ne vien tik paauglės mergaitės. Režisierius pasistengė išplėsti amžiaus cenzo ribas brutaliais ir žiauriais intarpais, ginklų įvairove, sudėtinga kautynių choreografija ir mirties pavojaus nuojauta. Kaip ir reikėjo tikėtis, pirmoji filmo žiūrovė Suzanne Collins parašė pagyrimų kupiną recenziją. Pasitikintys savimi prodiuseriai teigia, kad pavasarį „Bado žaidynes“ stebės visas pasaulis. Bet tik bilietus perkantys žiūrovai nuspręs, ar artimiausioje ateityje repertuaruose išvysime tęsinius „Pavojinga meilė“ ir „Liepsnojantis įtūžis“.

2. 

   Marijus 2023/02/04

   Priešistorija. Ištroškę žiaurių reginių žmonės, norėtų tokio realybės šou, kuriame varžybos vyktų iki tikros mirties. Apie tai kalbėjo Michael`as Haneke savo kino provokacijoje “Smagūs žaidimėliai” ( “Funny Games”). Laimei, nė vienoje civilizuotoje visuomenėje įstatymai tokio realybės šou surengti neleidžia (kol kas). Pirmasis, kuriam pavyks tokį šou organizuoti, laimės banką. Todėl literatūroje ir kine tikra žmonių medžioklė keliama į išgalvotą ateities visuomenę.

   Tokią temą literatūroje mėgo aprašyti rašytojas fantastas Robert Sheckley (1928–2005). Keturi jo kūriniai buvo ekranizuoti. Du iš jų pasakoja apie žmonių medžioklę: “Dešimtoji auka” su Marcelo Mastroianni ir Ursula Andress bei prancūzo Yvo Buase “Rizikos kaina“, kurią matėme Lietuvoje dar 1983-ais metais. Šis filmas yra artimiausias “Bado žaidynėms” pagal siužetą. Jame medžiojami tikri žmonės, visą procesą transliuoja godus televizijos kanalas. Žiaurų reportažą, realybės šou tame filme vedė aktorius Michelis Piccoli. Toks visas “sulaižytas”, panašus į Stanley Tucci “Bado žaidynėse”.

   Kinas vystosi. Naujai auditorijai reikia naujų reginių ir aukų. Tuo labiau, kad Yvas Buase nebuvo geriausias režisierius ir temą atskleidė labai tiesmukai. 1987-ais metais amerikiečiai paskubėjo nuplagijuoti šį prancūzų filmą, nenusipirkę į jį jokių autorinių teisių. Taip gimė lietuviams irgi žinomas “Bėgantis žmogus” su tuomet populiariu Arnoldu Schwarzeneggeriu. Nors šis filmas, teigta, yra pastatytas pagal Stepheno Kingo novelę, prancūzai jį padavė į teismą už Roberto Scheklio ir minėto Yvo Buase filmo “Rizikos kaina” plagijatą. Procesą laimėjo. Dar iki to buvo labiau arthauzinis Bertrano Tavernier “Žiaurus reportažas” (1980 m.), o visai neseniai gyvenimą ir kompiuterinius žaidimus bandė sumiksuoti tik „B“ kino lygyje pastatytas „Gamer“ su charizmatišku Gerardu Butleriu.

   Išvados. Realybės šou su tikra žmonių medžiokle – bene patraukliausias fonas kino istorijai. Dar patrauklesnė bus istorija, jeigu žiauraus realybės šou medžiojamais triušiais bus jauni žmonės, kurie tarpusavyje kažkaip sąveikaus: nekęs vienas kito arba pamils (o tai – pats geriausias pasiekimas). Visa tai žinome iš tikrų TV laidų. Daryti tokį filmą reikia tuomet, kai atsiranda pertrauka tarp populiarių jaunimo kino serialų. Tokį filmą pageidautina taikyti kuo platesnei auditorijai, todėl jame reikia įvairaus amžiaus veikėjų ir populiarių aktorių. Vaikų, paauglių ir suaugusių. Tokį biznio planą sėkmingai vykdo „Bado žaidynės“.

   Biznio plano sėkmė. „Bado žaidynės“ pavyko. Aš netapau šio filmo fanu, bet filmui tas nepakenks. Neabejoju, kad jis taps dideliu jaunimo hitu visame pasaulyje. Lietuvoje taip pat. „Haris Poteris“ jau pasibaigė, „Saulėlydžio“ saga neišvengiamai artėja prie pabaigos, išsisemia. Skubiai reikia istorijų ir herojų jaunai auditorijai. Holivudas kuria biznio planus, bet ne visi jie pavyksta, o ant kortos statomi visai nejuokingi biudžetai. Neseniai finansiškai nepasiteisinęs „Džonas Karteris“ pasiųs į nokautą ne vieną kino verslininką.

   „Bado žaidynės“ vargu ar galėjo nepasisekti. Istorijos autorė, rašytoja Suzanne Collins pati dalyvavo rašant scenarijų ir buvo viena iš filmo prodiuserių. Filmas turi stiprią pasakojimo schemą, aiškius moralus ir stiprią pagrindinę heroję. „Bado žaidynės“, knyga, pasirodė 2008-ais metais kaip knygų trilogijos pradžia. Net tiesiogiai perkeltas į ekraną knygos atpasakojimas turėtų sulaukti daug dėmesio. Jauni personažai, tradicinis meilės trikampis, mirties laukimas ir įtampa.

   Filmas susuktas, kaip gudrus biznio planas. Prodiuseriai tikrai apskaičiavo viską. Pagal pagrindinį siužetą „Bado žaidynės“ sėkmingai tęsia nenaują ir išbandytą žiaurių realybės šou tradiciją. Tik iš karto reikia suprasti vieną svarbų dalyką. Šis filmas yra skirtas pirmiausia jaunimui ir paaugliams. Todėl jis nebūtinai turi patikti visiems suaugusiems. Žmonių medžioklės tema filme naudojama ne tam, kad papirktų mus smurto scenomis. Atvirkščiai – siekdami kuo parankesnio amžiaus cenzo, filmo autoriai net neišvengiamose mirties scenose sugebėjo kruopščiai panaikinti bet kokias paties žudymo detales. Neveltui į režisieriaus kėdę šiam svarbiam projektui buvo pasodintas „gerietiškų“ ir sentimentalių istorijų pasakotojas Gary Ross, žinomas dėl fantastinės dramedijos „Pleasantville“, kurioje paaugliai taip pat patenka į nerealų miestą, bei jaudinančio krizės laikų pasakojimo „Favoritas“. Pamenate šią jaudinančią istoriją apie tai, kaip ekonominės krizės fone nurašytas arklys ir netinkamas žokėjas tampa laimėtojais?

   Gary Ross kuria ne tokią seilėtą melodramą kaip „Saulėlydis“ ir bando ją pritaikyti kuo didesnei auditorijai. Todėl šalia kruopščiai atrinktų jaunų aktorių, filme pasirodo patyrę kino asai: Stanley Tucci, Donald Sutherland, Woody Harrelsonas. Kita vertus, filme svarbiausi yra jauni personažai ir su jais pataikyta idealiai. Jauna aktorė Jennifer Lawrence labai užtikrintai atrodo pagrindiniame Keitnės Everdin vaidmenyje. Ji iš esmės pakartojo tas savo geriausias savybes, kurias parodė Lietuvoje lyg ir nerodytame puikiame filme „Winter`s bone“. Pažiūrėkite šį filmą namuose ir suprasite, kaip teisingai filmo prodiuseriai pasirinko.

   Pagrindinės herojės nelaimės draugą žaidynėse taip pat labai gerai atitinka jau solidžią filmografiją turintis Joshas Hutchersonas („Tiltas į Teratibiją“, „Vaikams viskas gerai“, „Kelionė į žemės centrą“). Joschas visada buvo “tešliukas su apvaliom veršiuko akim”. Bet naujame vaidmenyje to ir reikėjo. Jį stebi ir nežinai, patikimas tas berniokas ar veidmainiauja.

   Visai kitokio tipažo vaikinas laukia Keitnės namuose, kol ji kovoja žaidynėse. Bet jam teks atsiskleisti tęsiniuose, kurie dar bus. Aš net neabejoju jais. Mano draugai gali iš manęs juoktis, bet aš filmą laikau gana tvirtu. Jis turėjo labai aiškias komercines užduotis, bet visas jas įvykdė.

   Priekaištų, klausimų aš turiu nebent etatiniam Clinto Estwoodo filmų operatoriui Tomui Sternui.Jis patyręs meistras, bet mėgstantis klasikinį Holivudo kadrą. Tuo labiau man nesuprantami jo nervinantys kameros drebinimai. Gal kitaip negalima buvo paslėpti smurto detalių ir pasiekti reitingo „Nuo 13 metų“? Iki šiol aš jį mėgau, nes jam nebūdingi epilepsijos priepuoliai kulminaciniais momentais.

   Pats filmas tapo didingu reginiu ir, nežiūrint jo ilgos trukmės, susivalgo lengvai. Ką „Bado žaidynės“ duoda jaunimui – aišku. Reginį, meilę, jaunystę, jausmus.Ką duoda norintiems idėjų?

   Čia atsakymas vargu ar bus vienareikšmis. Lyg ir turėtų filmas būti antiutopija, kritikuojančia mūsų vartotojišką visuomenę. Realybės šou žiūrovai filme yra aukštuomenės atstovai – keistai apsirengę ir išsipuošę įvairaus amžiaus žmonės. Keista „Bado žaidynėse“ toji aukštoji visuomenė. Pagal madų simbolius lyg ir primenanti išlepusią, degraduojančią minią iš Senovės Romos Nerono arba Prancūzijos Liudviko XVI-ojo laikų. Ją labai greitai perpranta pagrindinė filmo herojė, suprantanti, kad svarbiausia yra patikti žiūrovui. O žiūrovas – tai juk mes.

   Išeitų, kad tie “fyfukai ir fyfukės”, kurie neragavę karo, bado ir patys nežino, ko jiems norisi pamatyti, esame mes – holivudinių reginių žiūrovai, dėl kurių ir stengiasi visa „Bado žaidynių“ komanda. O mes perkame bilietus ir kažin ko laukiame.

   10,0 rating

   Priešistorija. Ištroškę žiaurių reginių žmonės, norėtų tokio realybės šou, kuriame varžybos vyktų iki tikros mirties. Apie tai kalbėjo Michael`as Haneke savo kino provokacijoje “Smagūs žaidimėliai” ( “Funny Games”). Laimei, nė vienoje civilizuotoje visuomenėje įstatymai tokio realybės šou surengti neleidžia (kol kas). Pirmasis, kuriam pavyks tokį šou organizuoti, laimės banką. Todėl literatūroje ir kine tikra žmonių medžioklė keliama į išgalvotą ateities visuomenę.

   Tokią temą literatūroje mėgo aprašyti rašytojas fantastas Robert Sheckley (1928–2005). Keturi jo kūriniai buvo ekranizuoti. Du iš jų pasakoja apie žmonių medžioklę: “Dešimtoji auka” su Marcelo Mastroianni ir Ursula Andress bei prancūzo Yvo Buase “Rizikos kaina“, kurią matėme Lietuvoje dar 1983-ais metais. Šis filmas yra artimiausias “Bado žaidynėms” pagal siužetą. Jame medžiojami tikri žmonės, visą procesą transliuoja godus televizijos kanalas. Žiaurų reportažą, realybės šou tame filme vedė aktorius Michelis Piccoli. Toks visas “sulaižytas”, panašus į Stanley Tucci “Bado žaidynėse”.

   Kinas vystosi. Naujai auditorijai reikia naujų reginių ir aukų. Tuo labiau, kad Yvas Buase nebuvo geriausias režisierius ir temą atskleidė labai tiesmukai. 1987-ais metais amerikiečiai paskubėjo nuplagijuoti šį prancūzų filmą, nenusipirkę į jį jokių autorinių teisių. Taip gimė lietuviams irgi žinomas “Bėgantis žmogus” su tuomet populiariu Arnoldu Schwarzeneggeriu. Nors šis filmas, teigta, yra pastatytas pagal Stepheno Kingo novelę, prancūzai jį padavė į teismą už Roberto Scheklio ir minėto Yvo Buase filmo “Rizikos kaina” plagijatą. Procesą laimėjo. Dar iki to buvo labiau arthauzinis Bertrano Tavernier “Žiaurus reportažas” (1980 m.), o visai neseniai gyvenimą ir kompiuterinius žaidimus bandė sumiksuoti tik „B“ kino lygyje pastatytas „Gamer“ su charizmatišku Gerardu Butleriu.

   Išvados. Realybės šou su tikra žmonių medžiokle – bene patraukliausias fonas kino istorijai. Dar patrauklesnė bus istorija, jeigu žiauraus realybės šou medžiojamais triušiais bus jauni žmonės, kurie tarpusavyje kažkaip sąveikaus: nekęs vienas kito arba pamils (o tai – pats geriausias pasiekimas). Visa tai žinome iš tikrų TV laidų. Daryti tokį filmą reikia tuomet, kai atsiranda pertrauka tarp populiarių jaunimo kino serialų. Tokį filmą pageidautina taikyti kuo platesnei auditorijai, todėl jame reikia įvairaus amžiaus veikėjų ir populiarių aktorių. Vaikų, paauglių ir suaugusių. Tokį biznio planą sėkmingai vykdo „Bado žaidynės“.

   Biznio plano sėkmė. „Bado žaidynės“ pavyko. Aš netapau šio filmo fanu, bet filmui tas nepakenks. Neabejoju, kad jis taps dideliu jaunimo hitu visame pasaulyje. Lietuvoje taip pat. „Haris Poteris“ jau pasibaigė, „Saulėlydžio“ saga neišvengiamai artėja prie pabaigos, išsisemia. Skubiai reikia istorijų ir herojų jaunai auditorijai. Holivudas kuria biznio planus, bet ne visi jie pavyksta, o ant kortos statomi visai nejuokingi biudžetai. Neseniai finansiškai nepasiteisinęs „Džonas Karteris“ pasiųs į nokautą ne vieną kino verslininką.

   „Bado žaidynės“ vargu ar galėjo nepasisekti. Istorijos autorė, rašytoja Suzanne Collins pati dalyvavo rašant scenarijų ir buvo viena iš filmo prodiuserių. Filmas turi stiprią pasakojimo schemą, aiškius moralus ir stiprią pagrindinę heroję. „Bado žaidynės“, knyga, pasirodė 2008-ais metais kaip knygų trilogijos pradžia. Net tiesiogiai perkeltas į ekraną knygos atpasakojimas turėtų sulaukti daug dėmesio. Jauni personažai, tradicinis meilės trikampis, mirties laukimas ir įtampa.

   Filmas susuktas, kaip gudrus biznio planas. Prodiuseriai tikrai apskaičiavo viską. Pagal pagrindinį siužetą „Bado žaidynės“ sėkmingai tęsia nenaują ir išbandytą žiaurių realybės šou tradiciją. Tik iš karto reikia suprasti vieną svarbų dalyką. Šis filmas yra skirtas pirmiausia jaunimui ir paaugliams. Todėl jis nebūtinai turi patikti visiems suaugusiems. Žmonių medžioklės tema filme naudojama ne tam, kad papirktų mus smurto scenomis. Atvirkščiai – siekdami kuo parankesnio amžiaus cenzo, filmo autoriai net neišvengiamose mirties scenose sugebėjo kruopščiai panaikinti bet kokias paties žudymo detales. Neveltui į režisieriaus kėdę šiam svarbiam projektui buvo pasodintas „gerietiškų“ ir sentimentalių istorijų pasakotojas Gary Ross, žinomas dėl fantastinės dramedijos „Pleasantville“, kurioje paaugliai taip pat patenka į nerealų miestą, bei jaudinančio krizės laikų pasakojimo „Favoritas“. Pamenate šią jaudinančią istoriją apie tai, kaip ekonominės krizės fone nurašytas arklys ir netinkamas žokėjas tampa laimėtojais?

   Gary Ross kuria ne tokią seilėtą melodramą kaip „Saulėlydis“ ir bando ją pritaikyti kuo didesnei auditorijai. Todėl šalia kruopščiai atrinktų jaunų aktorių, filme pasirodo patyrę kino asai: Stanley Tucci, Donald Sutherland, Woody Harrelsonas. Kita vertus, filme svarbiausi yra jauni personažai ir su jais pataikyta idealiai. Jauna aktorė Jennifer Lawrence labai užtikrintai atrodo pagrindiniame Keitnės Everdin vaidmenyje. Ji iš esmės pakartojo tas savo geriausias savybes, kurias parodė Lietuvoje lyg ir nerodytame puikiame filme „Winter`s bone“. Pažiūrėkite šį filmą namuose ir suprasite, kaip teisingai filmo prodiuseriai pasirinko.

   Pagrindinės herojės nelaimės draugą žaidynėse taip pat labai gerai atitinka jau solidžią filmografiją turintis Joshas Hutchersonas („Tiltas į Teratibiją“, „Vaikams viskas gerai“, „Kelionė į žemės centrą“). Joschas visada buvo “tešliukas su apvaliom veršiuko akim”. Bet naujame vaidmenyje to ir reikėjo. Jį stebi ir nežinai, patikimas tas berniokas ar veidmainiauja.

   Visai kitokio tipažo vaikinas laukia Keitnės namuose, kol ji kovoja žaidynėse. Bet jam teks atsiskleisti tęsiniuose, kurie dar bus. Aš net neabejoju jais. Mano draugai gali iš manęs juoktis, bet aš filmą laikau gana tvirtu. Jis turėjo labai aiškias komercines užduotis, bet visas jas įvykdė.

   Priekaištų, klausimų aš turiu nebent etatiniam Clinto Estwoodo filmų operatoriui Tomui Sternui.Jis patyręs meistras, bet mėgstantis klasikinį Holivudo kadrą. Tuo labiau man nesuprantami jo nervinantys kameros drebinimai. Gal kitaip negalima buvo paslėpti smurto detalių ir pasiekti reitingo „Nuo 13 metų“? Iki šiol aš jį mėgau, nes jam nebūdingi epilepsijos priepuoliai kulminaciniais momentais.

   Pats filmas tapo didingu reginiu ir, nežiūrint jo ilgos trukmės, susivalgo lengvai. Ką „Bado žaidynės“ duoda jaunimui – aišku. Reginį, meilę, jaunystę, jausmus.Ką duoda norintiems idėjų?

   Čia atsakymas vargu ar bus vienareikšmis. Lyg ir turėtų filmas būti antiutopija, kritikuojančia mūsų vartotojišką visuomenę. Realybės šou žiūrovai filme yra aukštuomenės atstovai – keistai apsirengę ir išsipuošę įvairaus amžiaus žmonės. Keista „Bado žaidynėse“ toji aukštoji visuomenė. Pagal madų simbolius lyg ir primenanti išlepusią, degraduojančią minią iš Senovės Romos Nerono arba Prancūzijos Liudviko XVI-ojo laikų. Ją labai greitai perpranta pagrindinė filmo herojė, suprantanti, kad svarbiausia yra patikti žiūrovui. O žiūrovas – tai juk mes.

   Išeitų, kad tie “fyfukai ir fyfukės”, kurie neragavę karo, bado ir patys nežino, ko jiems norisi pamatyti, esame mes – holivudinių reginių žiūrovai, dėl kurių ir stengiasi visa „Bado žaidynių“ komanda. O mes perkame bilietus ir kažin ko laukiame.