Įsikūnijimas (2009)

Vartotojų atsiliepimai

1. 

   Marijus 2022/12/20

   „Titaniko“, „Terminatoriaus“ ir „Svetimų“ režisierius nusprendė viršyti visus kino kūrimo rekordus. Daug metų specialiai savo naujam filmui kūrė reikiamą techniką. Subūrė modernią specialistų komandą ir sukūrė nuotykių filmą už ketvirtį milijardo dolerių. Mes tokių neįtikėtinų pastangų galutinį rezultatą galime patogiai pažiūrėti ne už milijardą, ne už milijoną ir net ne už tūkstantį dolerių. O tik už 15-18 litų!

   Tikriausiai taip reikėtų spręsti klausimą – ar apsimoka eiti į kiną. Kas dar nematė, pirkite bilietą. Bet kokiu atveju pamatysite tai, ko kinas niekada dar nerodė.

   Pradėkime nuo to, kas besalygiškai aišku. Šį filmą verta pamatyti nepriklausomai nuo subjektyvių kritikų ar jūsų pažįstamų komentarų. „Įsikūnijimas“ jau yra kino istorijos dalis. Svarbus žingsnis kino evoliucijoje. Tai ne pirmas 3-D filmas, bet pirmas, kuris iš tikro leidžia matyti, kaip gali atrodyti erdvinis kinas su kombinuota vaidybine ir animacine technika. Iki šiol 3D filmai neatsispirdavo pagundai atpirkti savo brangesnių gamybos kaštų, mėtydami daiktus į žiūrovų salę. Ir tuo būdu balansavo tarp kino ir vizualaus cirko meno. Jamesas Cameronas sažiningai kuria alternatyvų reginį, nespekuliuodamas pigiais triukais. Nepamenu nė vieno filmo metu į mane skriejančio daikto. Tik keistas Pandoros planetos ore plevenančias medūzas. Jos sklandė ne tik aplink ekrano herojus, bet ir aplink žiūrovų galvas.

   Garbė Jamesui Cameronui, kad jis pirmas vykdo rizikingą technologinį eksperimentą . Kad leistų mums išgyventi nuotykius filme, sukurtame su naujausiomis kino technologijomis. Netgi teigiamai vertindamas Roberto Zemeckio darbus 3 matmenų ekranui, turiu pripažinti:
   „Įsikūnijimas“ pirmasis darbas, rimtai leidžiantis išgyventi kino pasakojimą visiškai kitokioje erdvėje.

   Todėl ir kainavo jis vos ne pusę milijardo, nes skrupulingumu pasižymintis Jamesas Cameronas nė negalvoja apie pigius efektus, bet kuria nuotykių kiną iš principo nauja forma. Tik dabar, po pionieriško „Įsikūnijimo“ matysime, ar šis projektas pasiteisins. Ar paskui Jamesą Cameroną patrauks kiti aukščiausio lygio režisieriai: Ridley Scottas, Stevenas Spielbergas. Tokie, kurie moka suvaldyti technologijas ir sukalti įdomų pasakojimą 3D ekrane. Jeigu ne, 3D salės teliks užpildytos filmais vaikams ir pigiais siaubiakais. Linksmins mus tol, kol mums neįskaus akys ir mes grišime prie tradicinio plokštumos vaizdo.

   Kas bebūtų ateityje, šiandien turime įvertinti tą pionierišką Jameso Camerono savanorišką misiją. Patį filmą, kuris pagal A.Hičkoko apibrėžimą pasakoja istoriją kino ekrane.

   Aš išėjau iš filmo peržiūros priblokštas, kaip ir dauguma žiūrovų. Pats nežinodamas, nuo ko apsunkęs: nuo didingo reginio ar nuo efektų perkrovos, triukšmų dozės ir tamsių akinių įspaudų smilkiniuose. Akinius galima bus patobulinti nesunkiai. O reginys priminė G. Lucaso “Žvaidžių karus”, kai juos pamatėme (kam pasisekė) slaptose dar Tarybų Lietuvos peržiūrose. J. Cameronas net neslepia, kad jis neoriginalus. Jeigu imasi būti formos pionieriumi, siužetui skolinasi kitų atrastas schemas.

   Žiūrėdamas filmą mąsčiau, kad filmo turinys yra diskutuotinas, naivus, neoriginalus, dramaturginės schemos ir personažai, dailininkų darbai ir beveik viskas nukopijuota nuo kažko. Seanso metu vardijau mintyse iš kokio animacinio ar fantastinio filmo nukopijuota Pandoros planetos augmenija. Atskiros gėlės pieštos nuo mokslo populiarinimo filmų. Kažkas atrasta sažiningai paties Jameso Camerono povandeninėse ekspedicijose. Todėl nepykite, jeigu pati istorija ir jos konkretūs kadrai jums pasirodys jau kažkur matyti. Todėl 2D seanso lankyti aš tikrai nematau prasmės.

   Filmo personažai, konfliktai ir visa dramaturginė struktūra-tai senas vesternas. Teisingai parodijuotas miksas „Šokančio su vilkais“ su japonų animacija, fantastikos klasika. „Įsikūnijimo“ istorijos centre – nuo piktos civilizacijos bėgantis žmogus. Norintis gyventi ne su godžiais rasės broliais, kurie naikina gamtą. O su jam svetima brolija ir pasauliu, kuriame viskas tauru ir dvelkia pagarba gyvybei. Mes iš anksto žinome, jog neišvengiamai pagrindinis herojus įsimylės vietinę princesę. Neišvengiamai ateis žmonių kariuomenė su kolonistiniu tikslu. Viską užgrobti dėl laikinos naudos sau. Vietinius gyventojus naikins, nes tai geriausias žmonių sugalvotas derybų būdas. Tuomet pasamonėje iškyla visos globalinės žmonijos piktžaizdės: pramonės plėtimas planetos ateities sąskaita; indėnų išvijimas iš jų žemių; Vietnamo ir Irako karai. Ar matytos senos schemos verčia švilpti? Nemanau.

   Dėl turinio nešvilpsiu, nes autorius turi pateisinamą priežastį. Jis filmą planavo taip ilgai, jog sukurti galėjo tik abstrakčias tiesas ir parodyti jas fantastikoje. Kita vertus, galim palyginti, ar pasikeitė Žemės blogybės per 15 ir daugiau metų. Ar išsprendėme ką nors dėl klimato atšilimo ar svetimų žemių grobimo vardan resursų? Ne. Todėl filmas išlieka labai naivus, bet aktualus. Deja.

   Vieną silpnumą aš matau filmo istorijoje. Meilės linija ne tokia stipri, kaip “Titanike”. Labai gražiai skanuoti pagrindiniai herojai su jų mėlyna oda, katino akim ir ilgom uodegom, bet…kažkaip tą jų meilę ir erotiką man sunku buvo pajusti. Jau nesigilinsiu į kitas detales. Tiksliau jų visišką nebuvimą, kas salygoja visišką filmo sterilumą. Tai, manau, pagrindinė priežastis, kodėl “Įsikūnijimas” pagal premjerinius bilietų pardavimo rodiklius pralošė vampyriškai “Jaunačiai”. Štai jums ir visa teisybė apie sekso poreikį kine.

   Nors balsuoju už tą svarbiausią potraukį, tačiau sažiningai noriu, kad pragariškas Jameso Camerono darbas bent atsipirktų. Tuomet būtų daugiau vilčių, jog kiti režisieriai nebijos sukurti mums savų istorijų 3D ekrane. Galbūt įdomesnių.

   Neseniai buvo paskelbta, kad “Įsikūnijimas” nominuotas Auksiniam Gaubliui. Greičiausiai jį laimės. Galbūt vėliau laimės ir Oskarą. Arba bent jau bus jam nominuotas. Ar jis to nusipelnė?

   Sakyčiau, kad Lietuvoje neįvertinti “Tamsos riteris” ir kiti Ch. Nolano filmai arba komiksas “Stebėtojų lyga” nemažiau paskatino “Sapnų fabriko” vystymą. Dėl visų “techninių” Oskarų abejonių nėra. Net mokslo organizacijos galėtų apdovanoti J. Cameroną už indėlį į kinematografijos techninių priemonių vystymą. Už tai, kad jis sukūrė ne efektų filmą, bet vieną grandiozinį efektą su kiekviena išpuoselėta detale. Pradedant teisingai parinktais aktorių veidais, baigiant kadre esančios augmenijos smulkmenomis. Jei Holivudas vis dar “sapnų fabrikas”, tai J. Cameronas gali laimėti. Juk jo filmas nedviprasmiškai prisipažįsta esąs graži susapnuota pasaka.

   Pagrindinis filmo herojus, buvęs jūrų pėstininkas Džeikas (akt.Samas Worthingtonas), persikūnija į geresnį pasaulį tik eidamas miegoti. Realybėje jis apgailėtinas kojas velkantis invalidas. O sapnuose ir įdomiuose filmuose visuomet pasirodo senos istorijos:
   apie mirtį, kuri mus nuolat persekioja (“Terminatorius”),
   apie meilę tarp žmonių, kuriems nelemta būti kartu (“Titanikas”),
   apie prarastą rojų (“Įsikūnijimas”).

   Jau nebevarginsiu informacija, kurią galima rasti naujienose, kad J.Cameronas net 15 metų ruošėsi filmavimui, pats rinko komandą, kuri sukonstravo šiam projektui reikiamas kino kameras, virtualios projekcijos techniką ir daugelį dalykų, kuriuos išnaudos kiti režisieriai. O aš net nežinau, kaip viską pavadinti, nes daug kas visiškai nauja.

   “Įsikūnijimas” – tai pirmiausia labai kruopštus daugiametis darbas, vertas pagarbos. Tada kodėl norisi rašyti 8, bet ne 10 savo asmeniniame filmo vertinime.

   Todėl, kad kokia bebūtų technika, kinas prasideda nuo pieštuko ir popieriaus. (Vieno Lietuvos dramaturgo mėgstama frazė). Todėl, kad daugelis šiandien sako, kad „Įsikūnijimo“ premjera primena „Žvaigždžių karų“ premjerą. Jos svarbą ir efektą.
   Visiškai su tuo palyginimu sutinku. Todėl ir 8. Kita kalba, jeigu “Įsikūnijimas” primintų ne G. Lucasą, o pojūčius po St. Kubricko “Kosminės odisėjos” premjeros.

   8,0 rating

   „Titaniko“, „Terminatoriaus“ ir „Svetimų“ režisierius nusprendė viršyti visus kino kūrimo rekordus. Daug metų specialiai savo naujam filmui kūrė reikiamą techniką. Subūrė modernią specialistų komandą ir sukūrė nuotykių filmą už ketvirtį milijardo dolerių. Mes tokių neįtikėtinų pastangų galutinį rezultatą galime patogiai pažiūrėti ne už milijardą, ne už milijoną ir net ne už tūkstantį dolerių. O tik už 15-18 litų!

   Tikriausiai taip reikėtų spręsti klausimą – ar apsimoka eiti į kiną. Kas dar nematė, pirkite bilietą. Bet kokiu atveju pamatysite tai, ko kinas niekada dar nerodė.

   Pradėkime nuo to, kas besalygiškai aišku. Šį filmą verta pamatyti nepriklausomai nuo subjektyvių kritikų ar jūsų pažįstamų komentarų. „Įsikūnijimas“ jau yra kino istorijos dalis. Svarbus žingsnis kino evoliucijoje. Tai ne pirmas 3-D filmas, bet pirmas, kuris iš tikro leidžia matyti, kaip gali atrodyti erdvinis kinas su kombinuota vaidybine ir animacine technika. Iki šiol 3D filmai neatsispirdavo pagundai atpirkti savo brangesnių gamybos kaštų, mėtydami daiktus į žiūrovų salę. Ir tuo būdu balansavo tarp kino ir vizualaus cirko meno. Jamesas Cameronas sažiningai kuria alternatyvų reginį, nespekuliuodamas pigiais triukais. Nepamenu nė vieno filmo metu į mane skriejančio daikto. Tik keistas Pandoros planetos ore plevenančias medūzas. Jos sklandė ne tik aplink ekrano herojus, bet ir aplink žiūrovų galvas.

   Garbė Jamesui Cameronui, kad jis pirmas vykdo rizikingą technologinį eksperimentą . Kad leistų mums išgyventi nuotykius filme, sukurtame su naujausiomis kino technologijomis. Netgi teigiamai vertindamas Roberto Zemeckio darbus 3 matmenų ekranui, turiu pripažinti:
   „Įsikūnijimas“ pirmasis darbas, rimtai leidžiantis išgyventi kino pasakojimą visiškai kitokioje erdvėje.

   Todėl ir kainavo jis vos ne pusę milijardo, nes skrupulingumu pasižymintis Jamesas Cameronas nė negalvoja apie pigius efektus, bet kuria nuotykių kiną iš principo nauja forma. Tik dabar, po pionieriško „Įsikūnijimo“ matysime, ar šis projektas pasiteisins. Ar paskui Jamesą Cameroną patrauks kiti aukščiausio lygio režisieriai: Ridley Scottas, Stevenas Spielbergas. Tokie, kurie moka suvaldyti technologijas ir sukalti įdomų pasakojimą 3D ekrane. Jeigu ne, 3D salės teliks užpildytos filmais vaikams ir pigiais siaubiakais. Linksmins mus tol, kol mums neįskaus akys ir mes grišime prie tradicinio plokštumos vaizdo.

   Kas bebūtų ateityje, šiandien turime įvertinti tą pionierišką Jameso Camerono savanorišką misiją. Patį filmą, kuris pagal A.Hičkoko apibrėžimą pasakoja istoriją kino ekrane.

   Aš išėjau iš filmo peržiūros priblokštas, kaip ir dauguma žiūrovų. Pats nežinodamas, nuo ko apsunkęs: nuo didingo reginio ar nuo efektų perkrovos, triukšmų dozės ir tamsių akinių įspaudų smilkiniuose. Akinius galima bus patobulinti nesunkiai. O reginys priminė G. Lucaso “Žvaidžių karus”, kai juos pamatėme (kam pasisekė) slaptose dar Tarybų Lietuvos peržiūrose. J. Cameronas net neslepia, kad jis neoriginalus. Jeigu imasi būti formos pionieriumi, siužetui skolinasi kitų atrastas schemas.

   Žiūrėdamas filmą mąsčiau, kad filmo turinys yra diskutuotinas, naivus, neoriginalus, dramaturginės schemos ir personažai, dailininkų darbai ir beveik viskas nukopijuota nuo kažko. Seanso metu vardijau mintyse iš kokio animacinio ar fantastinio filmo nukopijuota Pandoros planetos augmenija. Atskiros gėlės pieštos nuo mokslo populiarinimo filmų. Kažkas atrasta sažiningai paties Jameso Camerono povandeninėse ekspedicijose. Todėl nepykite, jeigu pati istorija ir jos konkretūs kadrai jums pasirodys jau kažkur matyti. Todėl 2D seanso lankyti aš tikrai nematau prasmės.

   Filmo personažai, konfliktai ir visa dramaturginė struktūra-tai senas vesternas. Teisingai parodijuotas miksas „Šokančio su vilkais“ su japonų animacija, fantastikos klasika. „Įsikūnijimo“ istorijos centre – nuo piktos civilizacijos bėgantis žmogus. Norintis gyventi ne su godžiais rasės broliais, kurie naikina gamtą. O su jam svetima brolija ir pasauliu, kuriame viskas tauru ir dvelkia pagarba gyvybei. Mes iš anksto žinome, jog neišvengiamai pagrindinis herojus įsimylės vietinę princesę. Neišvengiamai ateis žmonių kariuomenė su kolonistiniu tikslu. Viską užgrobti dėl laikinos naudos sau. Vietinius gyventojus naikins, nes tai geriausias žmonių sugalvotas derybų būdas. Tuomet pasamonėje iškyla visos globalinės žmonijos piktžaizdės: pramonės plėtimas planetos ateities sąskaita; indėnų išvijimas iš jų žemių; Vietnamo ir Irako karai. Ar matytos senos schemos verčia švilpti? Nemanau.

   Dėl turinio nešvilpsiu, nes autorius turi pateisinamą priežastį. Jis filmą planavo taip ilgai, jog sukurti galėjo tik abstrakčias tiesas ir parodyti jas fantastikoje. Kita vertus, galim palyginti, ar pasikeitė Žemės blogybės per 15 ir daugiau metų. Ar išsprendėme ką nors dėl klimato atšilimo ar svetimų žemių grobimo vardan resursų? Ne. Todėl filmas išlieka labai naivus, bet aktualus. Deja.

   Vieną silpnumą aš matau filmo istorijoje. Meilės linija ne tokia stipri, kaip “Titanike”. Labai gražiai skanuoti pagrindiniai herojai su jų mėlyna oda, katino akim ir ilgom uodegom, bet…kažkaip tą jų meilę ir erotiką man sunku buvo pajusti. Jau nesigilinsiu į kitas detales. Tiksliau jų visišką nebuvimą, kas salygoja visišką filmo sterilumą. Tai, manau, pagrindinė priežastis, kodėl “Įsikūnijimas” pagal premjerinius bilietų pardavimo rodiklius pralošė vampyriškai “Jaunačiai”. Štai jums ir visa teisybė apie sekso poreikį kine.

   Nors balsuoju už tą svarbiausią potraukį, tačiau sažiningai noriu, kad pragariškas Jameso Camerono darbas bent atsipirktų. Tuomet būtų daugiau vilčių, jog kiti režisieriai nebijos sukurti mums savų istorijų 3D ekrane. Galbūt įdomesnių.

   Neseniai buvo paskelbta, kad “Įsikūnijimas” nominuotas Auksiniam Gaubliui. Greičiausiai jį laimės. Galbūt vėliau laimės ir Oskarą. Arba bent jau bus jam nominuotas. Ar jis to nusipelnė?

   Sakyčiau, kad Lietuvoje neįvertinti “Tamsos riteris” ir kiti Ch. Nolano filmai arba komiksas “Stebėtojų lyga” nemažiau paskatino “Sapnų fabriko” vystymą. Dėl visų “techninių” Oskarų abejonių nėra. Net mokslo organizacijos galėtų apdovanoti J. Cameroną už indėlį į kinematografijos techninių priemonių vystymą. Už tai, kad jis sukūrė ne efektų filmą, bet vieną grandiozinį efektą su kiekviena išpuoselėta detale. Pradedant teisingai parinktais aktorių veidais, baigiant kadre esančios augmenijos smulkmenomis. Jei Holivudas vis dar “sapnų fabrikas”, tai J. Cameronas gali laimėti. Juk jo filmas nedviprasmiškai prisipažįsta esąs graži susapnuota pasaka.

   Pagrindinis filmo herojus, buvęs jūrų pėstininkas Džeikas (akt.Samas Worthingtonas), persikūnija į geresnį pasaulį tik eidamas miegoti. Realybėje jis apgailėtinas kojas velkantis invalidas. O sapnuose ir įdomiuose filmuose visuomet pasirodo senos istorijos:
   apie mirtį, kuri mus nuolat persekioja (“Terminatorius”),
   apie meilę tarp žmonių, kuriems nelemta būti kartu (“Titanikas”),
   apie prarastą rojų (“Įsikūnijimas”).

   Jau nebevarginsiu informacija, kurią galima rasti naujienose, kad J.Cameronas net 15 metų ruošėsi filmavimui, pats rinko komandą, kuri sukonstravo šiam projektui reikiamas kino kameras, virtualios projekcijos techniką ir daugelį dalykų, kuriuos išnaudos kiti režisieriai. O aš net nežinau, kaip viską pavadinti, nes daug kas visiškai nauja.

   “Įsikūnijimas” – tai pirmiausia labai kruopštus daugiametis darbas, vertas pagarbos. Tada kodėl norisi rašyti 8, bet ne 10 savo asmeniniame filmo vertinime.

   Todėl, kad kokia bebūtų technika, kinas prasideda nuo pieštuko ir popieriaus. (Vieno Lietuvos dramaturgo mėgstama frazė). Todėl, kad daugelis šiandien sako, kad „Įsikūnijimo“ premjera primena „Žvaigždžių karų“ premjerą. Jos svarbą ir efektą.
   Visiškai su tuo palyginimu sutinku. Todėl ir 8. Kita kalba, jeigu “Įsikūnijimas” primintų ne G. Lucasą, o pojūčius po St. Kubricko “Kosminės odisėjos” premjeros.