Gran Torino (2008)

Vartotojų atsiliepimai

1. 

   Ona 2022/12/26

   Išrankumas. Štai su kuo pirmiausia asocijuojasi Clinto Eastwoodo filmografija. Jo, kaip režisieriaus, preciziškas išrankumas Istorijai ir jo, kaip aktoriaus, ne mažiau preciziškas išrankumas Vaidmeniui. Daugeliui dabartinio Holivudo režisierių bei aktorių toks išrankumas yra pernelyg didelė prabanga. C.Eastwoodas gali sau tą leisti. Jo išrankumas yra jo išskirtinumo ir jo filmų kokybės ženklas. Ne be reikalo net egzistuoja sąvoka „Eastwood‘s story“, kuria apibūdinama istorija, verta tapti C.Eastwoodo filmo scenarijaus pagrindu. Po kiekvieno jo filmo, kuriame tarsi chirurgiškai išpreparuojami visuomenės skauduliai, peržiūros dar ir dar kartą suvoki: kito režisieriaus rankose tokia istorija būtų besvorė.

   Kino kritikai juostą „Gran Torino“, kuriame C.Eastwoodas nusifilmavo po ketverių metų pertraukos (po to, kai 2004 m. pasirodė „Merginoje, vertoje milijono“), linkę vadinti vienu paskutinių 78 metų režisieriaus darbų, todėl filme ieško apibendrinimų ir bando išvesti bendrą visos C.Eastwoodo filmografijos vardiklį. Nors kinas.info tikisi, kad dar tikrai ne su Gran Torino Clintas išvažiuos iš didžiojo kino, tačiau pripažįsta, kad egzistuoja tam tikras C.Eastwoodo filmų vienakryptiškumas, suteikiantis galimybę bent paviršutiniškai apibendrinti jo filmografiją.

   „Purvinasis Haris“ (1971 m.) ir „Pabėgimas iš Alkatraso“ (1979 m.). Būtent šie filmai, kuriuose pagrindinius vaidmenis atliko C.Eastwoodas, dažnai pasirenkami kaip atspirties taškas, siekiant apžvelgti jo darbų visumą. Regis, būtent atlikdamas šiuos ir panašius vaidmenis, C.Eastwoodas ne tik susitapatino su Individu, kovojančiu už visuomenės gerovę, bet ne pagal visuomenės taisykles, tačiau ir įtikėjo tokios kovos prasmingumu. C.Eastwoodo herojus (jo suvaidintas ar nufilmuotas jo režisuotuose filmuose) nekovoja prieš visuomenę, o, suvokdamas sistemos absurdiškumą ir bejėgiškumą, labiau pasitiki savimi ir kova, kuriai taisykles nustato pats. Prieš tris dešimtmečius C.Eastwoodo suvaidinto kalinio Franko Moriso pabėgimas iš Alkatraso kalėjimo – tai ir simbolinis pabėgimas nuo taisyklių, normų ir apribojimų, kurių mūrais apsistačiusi visuomenė ne tik kad nėra saugi, bet tapusi savo pačios įkaite, todėl kaip tik pažeidžiamesnė ir silpnesnė. Nes blogis, kurį reikia įveikti, nesilaiko taisyklių.

   Pats C.Eastwoodas laikosi vienos esminės taisyklės – jo herojai, stojantys į kovą be visuomenės ir sistemos užnugario, dažniausiai ją laimi, bet – savo pačių sąskaita. Didysis biurokratinės ir nepaslankios visuomenės bei sustabarėjusios sistemos kritikas C.Eastwoodas nei viename filme nepaneigia, kad vieno individo pastangomis gali būti laimėtas mūšis, bet ne karas. Tuo paremta jo nepajudinama ištikimybė moralinei gradacijai ir aiškiai akcentuotoms vertybėms daugumoje filmų: herojaus pasiaukojimas, humaniškumas, artimo užuojauta ir, svarbiausia, herojaus žmogiškumas. C.Eastwoodo herojus dažniausiai vienišas, be šeimos („Mergina, verta milijono“, „Laumės vaikas“), jis pažeidžiamas ir klystantis, kas taip nebūdinga „tikriesiems“ Holivudo herojams, („Mūsų tėvų vėliavos“, „Mistinė upė“, „Gran Torino“). Itin gražus C.Eastwoodo herojų bruožas – jautrumas ir nostalgija praeičiai, kuria nuspalvintas daugelio režisieriaus filmų fonas.

   Nostalgišką naujausios C.Eastwoodo juostos „Gran Torino“ kodą puikiausiai iliustruoja paties režisieriaus sukurta daina „Gran Torino“ (šiukštu nepabėkite iš kino salės jos neišgirdę). Praktiškai nostalgija praeičiai, kuria stipriai „serga“ pagrindinis personažas Valtas Kowalski (suvaidintas paties C.Eastwoodo), ir jo netolerancija naujo, todėl svetimo pasaulio atributams (mobiliems telefonams, naujam sūnaus automobiliui, auskarams anūkės bamboje ir pan.), nuo pat pirmų filmo kadrų augina žiūrovų palankumą tam susenusiam, žmoną ką tik palaidojusiam karo veteranui, kuris šuniškai (užtenka pamatyti, kaip jis nepatenkintas šiepia dantis) elgiasi su savo artimaisiais, kaimynais, kunigu ir, regis, yra pasiruošęs nuo savo verandos aploti visą pasaulį. Tačiau jo žmogiškumas atbunda regint skriaudžiamąjį. Ir vėl herojus elgiasi „eastwoodiškai“ – net negalvoja pasikliauti visuomene, tik savimi, net jei tai reiškia stojimą į paskutinę kovą.

   C.Eastwoodas „Gran Torino“ užčiuopia naują visuomenės skaudulį. Jis vienas pirmųjų fiksuoja, kad, daugėjant svetimų pasaulių ir svetimų kultūrų imigrantų, amerikiečiai nebesijaučia saugūs, ima kvestionuoti savo savastį ir tapatybę. Be abejo, režisierius gali būti apkaltintas ksenofobija, netolerancija kitataučiams ar net rasizmu („Gran Torino“ nusikaltėliai – tik imigrantai), tačiau, kita vertus, jis išlaiko subtilų korektiškumą (juk jo globotinis – taip pat ateivis iš Azijos). Šiuo temos pasirinkimu C.Eastwoodas tik demonstruoja savo atidą visuomenės aktualijoms ir daro negailestingą jų skerspjūvį.

   Ir naujajame pasaulyje C.Eastwoodo herojus laikosi savų žaidimo taisyklių. Ir nors jis turi pasitraukti iš žaidimo, neatsiejamu režisieriaus filmų pabaigos akcentu lieka Viltis. Thao, kuris perima jo Gran Torino, neabejotinai perima ir dalį tų vertybių, kurias ištikimai puoselėjo Valtas Kowalski, dar vienas C.Eastwoodo herojus, šiepiantis dantis prieš visuomenę, bet kovojantis ne prieš ją, o tik už ją.

   7,0 rating

   Išrankumas. Štai su kuo pirmiausia asocijuojasi Clinto Eastwoodo filmografija. Jo, kaip režisieriaus, preciziškas išrankumas Istorijai ir jo, kaip aktoriaus, ne mažiau preciziškas išrankumas Vaidmeniui. Daugeliui dabartinio Holivudo režisierių bei aktorių toks išrankumas yra pernelyg didelė prabanga. C.Eastwoodas gali sau tą leisti. Jo išrankumas yra jo išskirtinumo ir jo filmų kokybės ženklas. Ne be reikalo net egzistuoja sąvoka „Eastwood‘s story“, kuria apibūdinama istorija, verta tapti C.Eastwoodo filmo scenarijaus pagrindu. Po kiekvieno jo filmo, kuriame tarsi chirurgiškai išpreparuojami visuomenės skauduliai, peržiūros dar ir dar kartą suvoki: kito režisieriaus rankose tokia istorija būtų besvorė.

   Kino kritikai juostą „Gran Torino“, kuriame C.Eastwoodas nusifilmavo po ketverių metų pertraukos (po to, kai 2004 m. pasirodė „Merginoje, vertoje milijono“), linkę vadinti vienu paskutinių 78 metų režisieriaus darbų, todėl filme ieško apibendrinimų ir bando išvesti bendrą visos C.Eastwoodo filmografijos vardiklį. Nors kinas.info tikisi, kad dar tikrai ne su Gran Torino Clintas išvažiuos iš didžiojo kino, tačiau pripažįsta, kad egzistuoja tam tikras C.Eastwoodo filmų vienakryptiškumas, suteikiantis galimybę bent paviršutiniškai apibendrinti jo filmografiją.

   „Purvinasis Haris“ (1971 m.) ir „Pabėgimas iš Alkatraso“ (1979 m.). Būtent šie filmai, kuriuose pagrindinius vaidmenis atliko C.Eastwoodas, dažnai pasirenkami kaip atspirties taškas, siekiant apžvelgti jo darbų visumą. Regis, būtent atlikdamas šiuos ir panašius vaidmenis, C.Eastwoodas ne tik susitapatino su Individu, kovojančiu už visuomenės gerovę, bet ne pagal visuomenės taisykles, tačiau ir įtikėjo tokios kovos prasmingumu. C.Eastwoodo herojus (jo suvaidintas ar nufilmuotas jo režisuotuose filmuose) nekovoja prieš visuomenę, o, suvokdamas sistemos absurdiškumą ir bejėgiškumą, labiau pasitiki savimi ir kova, kuriai taisykles nustato pats. Prieš tris dešimtmečius C.Eastwoodo suvaidinto kalinio Franko Moriso pabėgimas iš Alkatraso kalėjimo – tai ir simbolinis pabėgimas nuo taisyklių, normų ir apribojimų, kurių mūrais apsistačiusi visuomenė ne tik kad nėra saugi, bet tapusi savo pačios įkaite, todėl kaip tik pažeidžiamesnė ir silpnesnė. Nes blogis, kurį reikia įveikti, nesilaiko taisyklių.

   Pats C.Eastwoodas laikosi vienos esminės taisyklės – jo herojai, stojantys į kovą be visuomenės ir sistemos užnugario, dažniausiai ją laimi, bet – savo pačių sąskaita. Didysis biurokratinės ir nepaslankios visuomenės bei sustabarėjusios sistemos kritikas C.Eastwoodas nei viename filme nepaneigia, kad vieno individo pastangomis gali būti laimėtas mūšis, bet ne karas. Tuo paremta jo nepajudinama ištikimybė moralinei gradacijai ir aiškiai akcentuotoms vertybėms daugumoje filmų: herojaus pasiaukojimas, humaniškumas, artimo užuojauta ir, svarbiausia, herojaus žmogiškumas. C.Eastwoodo herojus dažniausiai vienišas, be šeimos („Mergina, verta milijono“, „Laumės vaikas“), jis pažeidžiamas ir klystantis, kas taip nebūdinga „tikriesiems“ Holivudo herojams, („Mūsų tėvų vėliavos“, „Mistinė upė“, „Gran Torino“). Itin gražus C.Eastwoodo herojų bruožas – jautrumas ir nostalgija praeičiai, kuria nuspalvintas daugelio režisieriaus filmų fonas.

   Nostalgišką naujausios C.Eastwoodo juostos „Gran Torino“ kodą puikiausiai iliustruoja paties režisieriaus sukurta daina „Gran Torino“ (šiukštu nepabėkite iš kino salės jos neišgirdę). Praktiškai nostalgija praeičiai, kuria stipriai „serga“ pagrindinis personažas Valtas Kowalski (suvaidintas paties C.Eastwoodo), ir jo netolerancija naujo, todėl svetimo pasaulio atributams (mobiliems telefonams, naujam sūnaus automobiliui, auskarams anūkės bamboje ir pan.), nuo pat pirmų filmo kadrų augina žiūrovų palankumą tam susenusiam, žmoną ką tik palaidojusiam karo veteranui, kuris šuniškai (užtenka pamatyti, kaip jis nepatenkintas šiepia dantis) elgiasi su savo artimaisiais, kaimynais, kunigu ir, regis, yra pasiruošęs nuo savo verandos aploti visą pasaulį. Tačiau jo žmogiškumas atbunda regint skriaudžiamąjį. Ir vėl herojus elgiasi „eastwoodiškai“ – net negalvoja pasikliauti visuomene, tik savimi, net jei tai reiškia stojimą į paskutinę kovą.

   C.Eastwoodas „Gran Torino“ užčiuopia naują visuomenės skaudulį. Jis vienas pirmųjų fiksuoja, kad, daugėjant svetimų pasaulių ir svetimų kultūrų imigrantų, amerikiečiai nebesijaučia saugūs, ima kvestionuoti savo savastį ir tapatybę. Be abejo, režisierius gali būti apkaltintas ksenofobija, netolerancija kitataučiams ar net rasizmu („Gran Torino“ nusikaltėliai – tik imigrantai), tačiau, kita vertus, jis išlaiko subtilų korektiškumą (juk jo globotinis – taip pat ateivis iš Azijos). Šiuo temos pasirinkimu C.Eastwoodas tik demonstruoja savo atidą visuomenės aktualijoms ir daro negailestingą jų skerspjūvį.

   Ir naujajame pasaulyje C.Eastwoodo herojus laikosi savų žaidimo taisyklių. Ir nors jis turi pasitraukti iš žaidimo, neatsiejamu režisieriaus filmų pabaigos akcentu lieka Viltis. Thao, kuris perima jo Gran Torino, neabejotinai perima ir dalį tų vertybių, kurias ištikimai puoselėjo Valtas Kowalski, dar vienas C.Eastwoodo herojus, šiepiantis dantis prieš visuomenę, bet kovojantis ne prieš ją, o tik už ją.