Filmo detalės

Metai:
Šalis:
Kino studija:
Rezultatai Lietuvoje: Pajamos: 191 tūkst. Lt. Žiūrovų: 13 tūkst.

Filmo aprašymas

Keisčiausias istorijoje vaiko dingimo atvejis. 1928-ųjų metų Los Andželas. Saulėta kovo mėnesio popietė. Vieniša motina Kristina Kolins savo devynmečiam sūnui Valteriui įspraudžia į delną dešimt centų ir išleidžia jį į kiną. Neįtardama, kad mato berniuką paskutinį kartą.
Los Andželas vos prieš tris mėnesius išgyvenęs žiaurų nusikaltimą: psichopatu pripažintas Viljamas „Lapė“ Hikmanas pagrobia 12-ametę Merion Parker ir nors reikalauja išpirkos, mergaitė jau nužudyta. Valterio suradimui visose Jungtinėse Valstijose metamos dar neregėtos policijos pajėgos. Veltui. Gaunama daugybė pranešimų, kad Valteris pastebėtas bent keliose skirtingose Amerikos valstijose. Nei vienas iš jų nepasitvirtina.
Bevaisės paieškos tęsiasi iki rugpjūčio, kuomet Ilinojuje į policijos skyrių ateina berniukas ir apstulbusiems pareigūnams ramiai ištaria: „Aš – Valteris Kolinsas“. Pargabenus jį į Kaliforniją, sielvartaujanti motina su siaubu akyse ištaria: „Tai – ne mano sūnus“. Policija, spaudžiama visuomenės nuomonės dėl ankstesnių vaikų dingimo ir nužudymo bylų neišaiškinimo, motina nepatiki ir priverčia ją pasiimti „Valterį“ į namus. Po trijų savaičių, pasitelkusi dantų atspaudus ir kitus įrodymus, motina grąžina berniuką pareigūnams. Policijos viršininkas kapitonas J.J.Džounsas apkaltina ją piktybišku bandymu diskredituoti policiją ir pasistengia, kad motina patektų į psichiatrijos ligoninę.
Penktą Kristinos buvimo psichiatrų priežiūroje dieną „Valteris“ prisipažįsta, jog iš tikrųjų jis yra 12-metis našlaitis Artūras Hatčinsas. Supratęs, koks panašus yra į dingusį berniuką, jis nusprendė apsimesti juo ir pasimėgauti gyvenimu Kalifornijoje. Iš psichiatrinės ligoninės išleista Kristina Kolins apkaltina miesto ir policijos valdžią neteisėtu įkalinimu. Policijos vadas, smaugiamas klaidingų ir skubotų savo paties sprendimų, žengia dar vieną neapgalvotą žingsnį ir pareiškia, kad berniukas nužudytas. Motina tuo patikėti atsisako, o teismas atmeta jos ieškinį miestui ir policijai.
Po dvejų metų ir dar dviejų teismų Kristinai priteisiama daugiau nei 10 000 dolerių, kuriuos ji pareiškia skirsianti savo vaiko paieškai, „kad ir kiek ilgai ji truktų“. Pamažu kalbos apie šią bylą nutyla, o paskutinis viešas įrašas apie Kristiną Kolins Amerikos žiniasklaidoje užfiksuotas 1945-aisiais. Nei pats Valteris, nei jo kūnas taip niekada ir nebuvo surastas. Jei jis dar gyvas, dabar jam – 89-eri.
Tai buvo tikra istorija… Pagal ją sukurtą filmą galėsite pamatyti kino teatruose jau nuo sausio 23d. Žiaurią, kvapą gniaužiančią dramą į ekranus perkėlė Clintas Eastwoodas, pasikvietęs vaidinti tokias žvaigždes kaip Angelina Jolie, Johnas Malkovichius, Gattlinas Griffithas ir kt. Filmas buvo labai šiltai priimtas ir gerai įvertintas Kanų festivalyje, todėl tikimasi ir „Oskarų“ nominacijos.
  1. Filmas „Laumės vaikas“ sukurtas remiantis tikra istorija. 1928 m. dingusio berniuko taip ir nepavyko surasti – jei jis dar gyvas, jam dabar 89-eri.
  2. Iš pradžių filmą ketino režisuoti Ronas Hovardas („Vilou“, „Tolimas kraštas“, „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“, „Nuostabus protas“, „Da Vinčio kodas“ ir kt.), tačiau jam nepavyko įterpti šio projekto į perpildytą savo darbo grafiką. Jis nusprendė, kad liks filmo prodiuseriu, o režisieriaus krėslą pasiūlė Clintui Eastwoodui.
  3. Clintas Eastwoodas sutiko imtis režisūros tą pačią popietę, vos tik perskaitęs scenarijų.
  4. Pagrindinės herojės Kristinos Kolins vaidmeniui buvo numatytos tokios aktorės kaip Hilary Swank, Reese Witherspoon. Pasirinkti aktorę Angeliną Jolie C. Eastwoodui rekomendavo Ronas Hovardas – anot jo, Angelinos žvilgsnis labiausiai atitinkąs to laikmečio dvasią.
  5. Filmo pavadinimas anglų kalba „Changeling“ reiškia stebuklingos, mistinės būtybės – fėjos, elfo arba trolio vaiką – kurį jos palieka mainais už pagrobtą žmogaus vaiką.
  6. Angelinos Jolie herojė filme du kartus ištaria frazę: „Niekada nepradėk peštynių pirmas, be visada jas užbaik.“ Ta pati frazė skamba ir televizijos serijale „Babilonas 5“ (1994 m.), kuriam scenarijų kūrė „Laumės vaiko“ scenaristas Michael Straczynski.
  7. M. Strazcynski pirmą kartą apie Kristinos Kolins istoriją sužinojo iš neįvardinto šaltinio Los Andželo rotušėje. Peržiūrinėjant senus dokumentus, skirtus sunaikinimui, netyčia buvo aptikta ši sena byla. M. Straczynskį tai labai sudomino, jis ėmėsi rinkti faktus ir atliko detalius tyrinėjimus.
  8. Beveik kiekvienas įvykis filme pavaizduotas realiai, kaip citata iš senų dokumentų. Net dialogai yra paimti iš teismo įrašų. Išimtis yra scenos psichiatrinėje ligoninėje, kurios labiau paremtos to meto tradicijomsi ir papročiais.
  9. M. Strazcynski pirmą scenarijaus versiją parašė per 11 dienų.
  10. Filmo premjera Niujorke buvo pirmas aktorės Angelinos Jolie viešas pasirodymas publikai po jos dvynių Vivienne ir Knox gimimo.

Filmo aktoriai ir režisieriai

Angelina Jolie

Christine Collins

John Malkovich

Rev. Gustav Briegleb

Michael Kelly

Detective Lester Ybarra

Režisierius

Clint Eastwood

Režisierius

Prodiuseris

Pridėti apžvalgą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Vartotojų atsiliepimai

  1. Marijus

    Clintas Eastwoodas savo požiūrį į valstybės sistemą parodo firminiu rimtuolišku veidu. Būdamas aktoriaus kailyje jis dažniau spjaudo ir kramto cigarą, negu išduoda teigiamas emocijas. Geriausiuose filmuose jis niekada nesišypso ir į visus gyvenimo reiškinius reaguoja su patyrusio ciniko nepasitikėjimu.

    Didžiulė gyvenimo ir kino patirtis leido bevardžio kaubojaus ir inspektoriaus Hario Kalaheno (Purvino Hario) vaidmenų atlikėjui sėkmingai režisuoti. Neabejotinai geriausiu Clinto Eastwoodo pagamintu filmu tapo vesternas „Menantis pikta“ („Unforgiven“). Vėliau pagarbaus amžiaus kaubojus Clintas Eastwoodas bandė įvairius žanrus, bet tokio lygio šedevro nesukūrė ir jau tikriausiai nepakartos.

    Nežiūrint nieko, Clinto Eastwoodo kūryba verta pagarbos. Jis pasakoja įdomias istorijas ir yra ištikimas senojo Holivudo mokinys. Šiandien ne kiekvienas sugeba gražiai ir logiškai suderinti kadrus ir pateikti pasakojimą intriguojančiai. Kad nesinorėtų filmo peržiūros metu užsiimti sms rašymu.

    Režisierius Clintas Eastwoodas paperka mus tuo pačiu, kuo patikdavo aktoriaus darbe. Subtilia, minimalistine vaidyba ir karčiai ironišku požiūriu į gyvenimą. „Laumės vaiko“ istorija atrodo tik jam skirta. Ją kriminalinėse kronikose atrado geras scenaristas J. Michael Straczynskis. Jis pasakoja apie žinomo vaikų žudiko bylą, bet šalia to demaskuoja neįtikėtiną tiesą. Viena mama, pareiškusi policijai apie sūnaus dingimą, patyrė neregėtą valstybės spaudimą. Iš pradžių policija jai beveik nepadėjo. Vėliau gražino kitą vaiką. Absoliučiai nepanašų į jos dingusį. Tai buvo kažkoks paauglys pavarde Arturas Hatchinsas, kuris tyčia apsišaukė esąs Walteris Kolinsas. Matyt norėjo pagyventi geruose Los Andželo namuose. Tikrojo Kolinso mama atsisakė jį pripažinti ir patyrė stiprų policijos terorą. Buvo paguldyta į psichiatrinę ligoninę neva dėl neadekvačios reakcijos. Tik po to Arturas Hatchinsas prisipažino melavęs. Tokie yra tikri faktai, kuriais sunku net patikėti.

    Nieko nuostabaus, kad Clintui Eastwoodui patiko tokia proga įgelti sistemai. Parodyti jos korupciją ir nepakantumą padoraus asmens atžvilgiu. Iš tikro Clintas Eastwoodas atsigriebė su kaupu ir parodė daug kraupių dalykų. Žodis „kraupus“ nereiškia mėgavimasi kriminalinėm detalėm. Clintas Eastwoodas papasakoja viską tiksliai, bet nesustoja ilgai prie pikantiškų temų. Tik tiek, kiek reikia faktams atskleisti. Anot paties režisieriaus, „tiesa dažnai būna šiurpesnė už filmą“. „Laumės vaiko“ atveju-su tuo sunku nesutikti.

    Garbė režisieriui, kuris nespaudžia iš to šiurpumo dar tamsesnių spalvų. Tiesiog kuria intriguojantį reginį apie motinos kovą dėl savo sūnaus, dėl teisybės. Filmas žiūrisi, kaip trileris, drama apie motiną, ieškančią savo vaiko. Paraleliai – tai socialinis priekaištas apie žmogaus atsakomybę.

    Gerai, kad šį filmą režisavo būtent Clintas Eastwoodas. Jis pats šį kartą nevaidino ir sensacingą istoriją pateikė panašiai, kaip savo paties anksčiau darytą „Mistinę upę“. Jo „Laumės vaikas“ – liūdnas, tradiciškai ciniškas, palieka kartėlio jausmą. Šalia to vistik išsaugo tikėjimą vieno žmogaus kova. Ypač jeigu žmogus jaučia atsakomybę ir nepasiduoda.

    Tokias nuotaikas padeda perteikti autentiškas veiksmo fonas, paties Clinto Eastwoodo sukurta melancholiška muzika. Taikliai parinkti aktoriai. Angelina Jolie suvaidino pagrindinį, Kristinos Kolins, vaidmenį ir yra nominuota už jį šių metų Oskaro premijai. Tai pelnyti laurai. Angelina Jolie puikiai tiko vienišos, bet kovojančios moters vaidmeniui. Jinai iš pažiūros trapi, todėl nenatūraliai atrodo ant jos kabantis paltas, 30-ųjų metų mados skrybėlė. Tai specialus efektas, rodantis, kaip toks paprastas žmogus gali pasipriešinti valdininkų abejingumui, likimo išbandymams ir išsaugoti viltį, kai jos jau neturėtų likti.

    „Laumės vaikas“ buvo puikiai sutiktas 2008-ų metų Kanų kino festivalyje. Dabar sėkmingai startavo mūsų kino repertuare. O jam iš paskos jau skuba kitas naujausias Clinto Eastwoodo filmas – „Gran Torino“.

    8,0 rating

    Clintas Eastwoodas savo požiūrį į valstybės sistemą parodo firminiu rimtuolišku veidu. Būdamas aktoriaus kailyje jis dažniau spjaudo ir kramto cigarą, negu išduoda teigiamas emocijas. Geriausiuose filmuose jis niekada nesišypso ir į visus gyvenimo reiškinius reaguoja su patyrusio ciniko nepasitikėjimu.

    Didžiulė gyvenimo ir kino patirtis leido bevardžio kaubojaus ir inspektoriaus Hario Kalaheno (Purvino Hario) vaidmenų atlikėjui sėkmingai režisuoti. Neabejotinai geriausiu Clinto Eastwoodo pagamintu filmu tapo vesternas „Menantis pikta“ („Unforgiven“). Vėliau pagarbaus amžiaus kaubojus Clintas Eastwoodas bandė įvairius žanrus, bet tokio lygio šedevro nesukūrė ir jau tikriausiai nepakartos.

    Nežiūrint nieko, Clinto Eastwoodo kūryba verta pagarbos. Jis pasakoja įdomias istorijas ir yra ištikimas senojo Holivudo mokinys. Šiandien ne kiekvienas sugeba gražiai ir logiškai suderinti kadrus ir pateikti pasakojimą intriguojančiai. Kad nesinorėtų filmo peržiūros metu užsiimti sms rašymu.

    Režisierius Clintas Eastwoodas paperka mus tuo pačiu, kuo patikdavo aktoriaus darbe. Subtilia, minimalistine vaidyba ir karčiai ironišku požiūriu į gyvenimą. „Laumės vaiko“ istorija atrodo tik jam skirta. Ją kriminalinėse kronikose atrado geras scenaristas J. Michael Straczynskis. Jis pasakoja apie žinomo vaikų žudiko bylą, bet šalia to demaskuoja neįtikėtiną tiesą. Viena mama, pareiškusi policijai apie sūnaus dingimą, patyrė neregėtą valstybės spaudimą. Iš pradžių policija jai beveik nepadėjo. Vėliau gražino kitą vaiką. Absoliučiai nepanašų į jos dingusį. Tai buvo kažkoks paauglys pavarde Arturas Hatchinsas, kuris tyčia apsišaukė esąs Walteris Kolinsas. Matyt norėjo pagyventi geruose Los Andželo namuose. Tikrojo Kolinso mama atsisakė jį pripažinti ir patyrė stiprų policijos terorą. Buvo paguldyta į psichiatrinę ligoninę neva dėl neadekvačios reakcijos. Tik po to Arturas Hatchinsas prisipažino melavęs. Tokie yra tikri faktai, kuriais sunku net patikėti.

    Nieko nuostabaus, kad Clintui Eastwoodui patiko tokia proga įgelti sistemai. Parodyti jos korupciją ir nepakantumą padoraus asmens atžvilgiu. Iš tikro Clintas Eastwoodas atsigriebė su kaupu ir parodė daug kraupių dalykų. Žodis „kraupus“ nereiškia mėgavimasi kriminalinėm detalėm. Clintas Eastwoodas papasakoja viską tiksliai, bet nesustoja ilgai prie pikantiškų temų. Tik tiek, kiek reikia faktams atskleisti. Anot paties režisieriaus, „tiesa dažnai būna šiurpesnė už filmą“. „Laumės vaiko“ atveju-su tuo sunku nesutikti.

    Garbė režisieriui, kuris nespaudžia iš to šiurpumo dar tamsesnių spalvų. Tiesiog kuria intriguojantį reginį apie motinos kovą dėl savo sūnaus, dėl teisybės. Filmas žiūrisi, kaip trileris, drama apie motiną, ieškančią savo vaiko. Paraleliai – tai socialinis priekaištas apie žmogaus atsakomybę.

    Gerai, kad šį filmą režisavo būtent Clintas Eastwoodas. Jis pats šį kartą nevaidino ir sensacingą istoriją pateikė panašiai, kaip savo paties anksčiau darytą „Mistinę upę“. Jo „Laumės vaikas“ – liūdnas, tradiciškai ciniškas, palieka kartėlio jausmą. Šalia to vistik išsaugo tikėjimą vieno žmogaus kova. Ypač jeigu žmogus jaučia atsakomybę ir nepasiduoda.

    Tokias nuotaikas padeda perteikti autentiškas veiksmo fonas, paties Clinto Eastwoodo sukurta melancholiška muzika. Taikliai parinkti aktoriai. Angelina Jolie suvaidino pagrindinį, Kristinos Kolins, vaidmenį ir yra nominuota už jį šių metų Oskaro premijai. Tai pelnyti laurai. Angelina Jolie puikiai tiko vienišos, bet kovojančios moters vaidmeniui. Jinai iš pažiūros trapi, todėl nenatūraliai atrodo ant jos kabantis paltas, 30-ųjų metų mados skrybėlė. Tai specialus efektas, rodantis, kaip toks paprastas žmogus gali pasipriešinti valdininkų abejingumui, likimo išbandymams ir išsaugoti viltį, kai jos jau neturėtų likti.

    „Laumės vaikas“ buvo puikiai sutiktas 2008-ų metų Kanų kino festivalyje. Dabar sėkmingai startavo mūsų kino repertuare. O jam iš paskos jau skuba kitas naujausias Clinto Eastwoodo filmas – „Gran Torino“.

Laumės vaikas (2008)