Filmo detalės

Metai:
Šalis:
Kino studija:
Rezultatai Lietuvoje: Pajamos: 500 tūkst. Lt. Žiūrovų: 35 tūkst.
Oskaras: Geriausios dekoracijos Geriausi specialieji efektai Geriausias grimas

Filmo aprašymas

Pagal F.Scott Fitzgerald 1920 m. istoriją apie vyrą, kuris gimė būdamas 80-ies metų senukas ir kasmet vis jaunėjo. Apie žmogų, kuris kaip ir mes visi, negalėjo sustabdyti laiko…

„Mano vardas – Bendžaminas Batonas ir aš gimiau neįprastomis aplinkybėmis“, – taip prasideda 1920-ųjų metų F.Scott Fitzgerald istorija. Taip prasideda ir naujas Davido Fincherio filmas „Keista Bendžamino Batono istorija“. Pasakojimas apie žmogų, gimusį senuku ir kasmet jaunėjančiu. Filme seksime jo gyvenimo istoriją, prasidėjusią Naujajame Orleane I-ojo Pasaulinio karo pabaigoje 1918-aisiais ir atlydėsime iki XXI-ojo amžiaus. Seksime istoriją, kuri bus ir keista, ir neįprasta, ir jaudinanti – per visą gyvenimą, kuris tikrai neprimena nei vieno iš mūsų gyvenimo.

Gal viskas nebūtų taip sudėtinga, jei būdamas 50-ies Bendžaminas Batonas (akt. Bradas Pittas)nebūtų sutikęs ir pamilęs žavios 30-metės (akt. Cate Blanchett). Du žmonės susieja savo gyvenimus, bet jų laimingai pabaigai nėra jokios galimybės. Jie gyvena visiškai skirtingus gyvenimus: jis jaunėja, ji sensta. Ir nesvarbu, kad viduje jie jaučia tokius pat jausmus – tiesiog laikui bėgant būti kartu tampa neįmanoma…

„Keista Bendžamino Batono istorija“ – tai didingas pasakojimas apie neįprastą žmogų ir apie jo kelyje sutiktus žmones, aplankytas vietas, apie jo meilę ir išgyvenimus, apie gyvenimo džiaugsmus ir apie mirties liūdesį. Ir apie tai, kas nepavaldu laikui…Kaip sako režisierius, „tai tamsus,bet kartu ir romantiškas filmas, kuris nepaprastu būdu paliečia mirties temą…“

Filmo aktoriai ir režisieriai

Brad Pitt

Benjamin Button

Cate Blanchett

Daisy Fuller

Tilda Swinton

Elizabeth Abbott

Jared Harris

Captain Mike

Režisierius

David Fincher

Režisierius
Pridėti apžvalgą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Vartotojų atsiliepimai

  1. Ona

    Nėra gerai, kai kine pernelyg užsižaidžiama plastilinu. Tai kol kas labiausiai pasiteisino tik „Valandose“, kuriose „plastilininė“ Virdžinijos Vulf nosis, priklijuota Nicolei Kidman, gana užtikrintai suuodė Oskarą ir aibę kitų apdovanojimų, bei juostoje „Monstrė“, kurioje prigimtinis Charlize Theron seksualumas buvo aklinai apkamšytas „plastiline“ luoba. Egzistuoja nemažai pavyzdžių, kai pernelyg talentingi grimo meistrai panardino į šešėlį iš kailio besineriančius aktorius ar „plastilinu“ net užgožė juos (jeigu ne plačiaburnė reklama, kažin, ar žaliame Grinčo kailyje būtų buvęs iš pirmo karto identifikuotas Jim Carey filme „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“).

    Žinoma, tuo anaiptol nenorima nuneigti, kad grimas padeda kinui įgyvendinti vieną esminių jo funkcijų – kurti visagalę iliuziją, perkelti žiūrovus kažkur anapus realybės, tačiau stebint intensyvią „Keistos Bendžamino Batono istorijos“ reklaminę kampaniją, kurioje didžiausias dėmesys buvo skirtas atrastai ypač plonai medžiagai, akimirksniu pieno baltumo Cate Blanchet ar Brado Pitto veido odą paverčiančiai suvytusios bulvės lupena, galėjai pasijusti kiek nuvertintu žiūrovu. Kinas neturėtų būti tik plastilininis šou. Jau minėtos N.Kidman „Valandose“ ar Ch.Theron „Monstrėje“ atvejais grimas ir specialūs efektai tebuvo priemonė tikslui pasiekti, o „Keistoje Bendžamino Batono istorijoje“ panašu, kad tai tapo tikslu.

    Iš dalies (tačiau tik iš dalies) tam įpareigoja pats scenarijus, parašytas pagal F.Scotto Fitzgeraldo kūrinį apie kūdikį, gimusį seniu, ir su metais einantį jaunyn. Nenuostabu, kad, sakoma, scenarijus pagal šią novelę Holivude buvo graibstomas kaip karšta bandelė keliolika metų, kol galiausiai pateko į rankas režisieriui Davidui Fincheriui. Istorija išties turi savyje stiprų kinematografinį užtaisą, paklūstantį kino kaip vizijos, kaip iliuzijos, kaip pasakos religijai (ją ypatingai ištikimai propaguoja Tim Burton savo „Gyvenimo žuvyje“, „Svynis Todas“, „Edvardas Žirkliarankis“ ir kt.). Deja, puikių istorijų kino juostoje („Kovos klubas“, „Septyni“, „Zodiakas“, „Panikos kambarys“ ir kt.) pasakotojas D.Fincheris šįsyk tarsi nuplaukia paviršiumi plastilininiu plaustu.

    Istorijos apipavidalinimas stebėtinai banalus – ligoninė, audra, dienoraščio skaitymas balsu tai, kuri kadaise išgyveno kiekvieną aprašytą žodį, mirtis ir į langą krūtine besimušantis paukščiukas… Išreklamavus kertinę filmo siužetinę liniją – apie „atgal“ gyvenantį vyrą, gimstantį seniu ir mirštantį kūdikiu – režisierius turėjo itin atsargiai elgtis su paraleliniu naratyvu, sukurti intrigą, siekti netikėtumo ar nenuspėjamumo efekto. Vietoj to juostoje užsižaidžiama smulkmenomis (jos plyksteli ir užgęsta, nesuteikdamos filmui papildomų poteksčių, kaip, pavyzdžiui, kadras, kad T.Swinton personažui galiausiai pavyksta perplaukti Lamanšą), pasakojimas ištęsiamas, o pagrindiniai charakteriai taip ir neišvysto pagreičio. Tiek B.Pittas, tiek C.Blanchet lieka vienodi: neįtaigūs, neryškus, kiek pasyvūs ir … nelabai įdomūs. Net kyla mintis, ar tik ne iš išskaičiavimo B.Pitto partnerėmis parinktos atšiaurių, skandinaviškų bruožų Tilda Swinton ir porcelianinių skruostikaulių C.Blanchet – kad, neduokdie, neužgožtų B.Pitto personažo, nebūtų už jį gyvesnės, ryškesnės. Vienodas tiek B.Pitto „senis“, tiek „paauglys“ iliustruoja, kad specialūs grimo efektai įtakojo besąlyginį kūrėjų susikoncentravimą į išorinę laiko slinktį, ne vidinę.

    Tai pagrindžia ir „drungną“ filmo meilės istoriją. Kino kritikai suskubo palyginti, kad „Keistą Bendžamino Batono istoriją“ būtų galima lyginti su „Titaniku“, tačiau pirmojoje meilės istorijos temperatūra yra nepalyginamai žemesnė…

    Visgi gražiausia juostos atkarpa lieka pasakojimas apie kare sūnų praradusio aklo laikrodininko sukurtą stoties laikrodį, kurio rodyklės tiksėjo atgal, ne į priekį. Itin poetiškas Bendžamino Batono istorijos simbolis, reabilituojantis D.Fincherio meistriškumą.

    8,0 rating

    Nėra gerai, kai kine pernelyg užsižaidžiama plastilinu. Tai kol kas labiausiai pasiteisino tik „Valandose“, kuriose „plastilininė“ Virdžinijos Vulf nosis, priklijuota Nicolei Kidman, gana užtikrintai suuodė Oskarą ir aibę kitų apdovanojimų, bei juostoje „Monstrė“, kurioje prigimtinis Charlize Theron seksualumas buvo aklinai apkamšytas „plastiline“ luoba. Egzistuoja nemažai pavyzdžių, kai pernelyg talentingi grimo meistrai panardino į šešėlį iš kailio besineriančius aktorius ar „plastilinu“ net užgožė juos (jeigu ne plačiaburnė reklama, kažin, ar žaliame Grinčo kailyje būtų buvęs iš pirmo karto identifikuotas Jim Carey filme „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“).

    Žinoma, tuo anaiptol nenorima nuneigti, kad grimas padeda kinui įgyvendinti vieną esminių jo funkcijų – kurti visagalę iliuziją, perkelti žiūrovus kažkur anapus realybės, tačiau stebint intensyvią „Keistos Bendžamino Batono istorijos“ reklaminę kampaniją, kurioje didžiausias dėmesys buvo skirtas atrastai ypač plonai medžiagai, akimirksniu pieno baltumo Cate Blanchet ar Brado Pitto veido odą paverčiančiai suvytusios bulvės lupena, galėjai pasijusti kiek nuvertintu žiūrovu. Kinas neturėtų būti tik plastilininis šou. Jau minėtos N.Kidman „Valandose“ ar Ch.Theron „Monstrėje“ atvejais grimas ir specialūs efektai tebuvo priemonė tikslui pasiekti, o „Keistoje Bendžamino Batono istorijoje“ panašu, kad tai tapo tikslu.

    Iš dalies (tačiau tik iš dalies) tam įpareigoja pats scenarijus, parašytas pagal F.Scotto Fitzgeraldo kūrinį apie kūdikį, gimusį seniu, ir su metais einantį jaunyn. Nenuostabu, kad, sakoma, scenarijus pagal šią novelę Holivude buvo graibstomas kaip karšta bandelė keliolika metų, kol galiausiai pateko į rankas režisieriui Davidui Fincheriui. Istorija išties turi savyje stiprų kinematografinį užtaisą, paklūstantį kino kaip vizijos, kaip iliuzijos, kaip pasakos religijai (ją ypatingai ištikimai propaguoja Tim Burton savo „Gyvenimo žuvyje“, „Svynis Todas“, „Edvardas Žirkliarankis“ ir kt.). Deja, puikių istorijų kino juostoje („Kovos klubas“, „Septyni“, „Zodiakas“, „Panikos kambarys“ ir kt.) pasakotojas D.Fincheris šįsyk tarsi nuplaukia paviršiumi plastilininiu plaustu.

    Istorijos apipavidalinimas stebėtinai banalus – ligoninė, audra, dienoraščio skaitymas balsu tai, kuri kadaise išgyveno kiekvieną aprašytą žodį, mirtis ir į langą krūtine besimušantis paukščiukas… Išreklamavus kertinę filmo siužetinę liniją – apie „atgal“ gyvenantį vyrą, gimstantį seniu ir mirštantį kūdikiu – režisierius turėjo itin atsargiai elgtis su paraleliniu naratyvu, sukurti intrigą, siekti netikėtumo ar nenuspėjamumo efekto. Vietoj to juostoje užsižaidžiama smulkmenomis (jos plyksteli ir užgęsta, nesuteikdamos filmui papildomų poteksčių, kaip, pavyzdžiui, kadras, kad T.Swinton personažui galiausiai pavyksta perplaukti Lamanšą), pasakojimas ištęsiamas, o pagrindiniai charakteriai taip ir neišvysto pagreičio. Tiek B.Pittas, tiek C.Blanchet lieka vienodi: neįtaigūs, neryškus, kiek pasyvūs ir … nelabai įdomūs. Net kyla mintis, ar tik ne iš išskaičiavimo B.Pitto partnerėmis parinktos atšiaurių, skandinaviškų bruožų Tilda Swinton ir porcelianinių skruostikaulių C.Blanchet – kad, neduokdie, neužgožtų B.Pitto personažo, nebūtų už jį gyvesnės, ryškesnės. Vienodas tiek B.Pitto „senis“, tiek „paauglys“ iliustruoja, kad specialūs grimo efektai įtakojo besąlyginį kūrėjų susikoncentravimą į išorinę laiko slinktį, ne vidinę.

    Tai pagrindžia ir „drungną“ filmo meilės istoriją. Kino kritikai suskubo palyginti, kad „Keistą Bendžamino Batono istoriją“ būtų galima lyginti su „Titaniku“, tačiau pirmojoje meilės istorijos temperatūra yra nepalyginamai žemesnė…

    Visgi gražiausia juostos atkarpa lieka pasakojimas apie kare sūnų praradusio aklo laikrodininko sukurtą stoties laikrodį, kurio rodyklės tiksėjo atgal, ne į priekį. Itin poetiškas Bendžamino Batono istorijos simbolis, reabilituojantis D.Fincherio meistriškumą.

Keista Bendžamino Batono istorija (2008)