Laiškai iš Ivo Džimos (2006)

Letters from Iwo Jima (2006)

 

Filmo detalės

Metai:
Šalis:
Kino studija:
Rezultatai Lietuvoje: Pajamos: 48 tūkst. Lt. Žiūrovų: 4 tūkst.
Oskaras: Geriausias garso montažas

Filmo aprašymas

Prieš šešiasdešimt metų JAV ir Japonijos armijos susitiko Ivo Džimos saloje. Po kelių dešimtmečių keli šimtai laiškų buvo iškasti iš kietos Ivo Džimos žemės. Šie laiškai suteikia balsus ir veidus saloje kovojusiems vyrams bei išskirtiniam jų generolui. Japonų kareiviai išsiunčiami į Ivo Džimą žinant, kad iš ten jie tikriausiai niekada nebegrįš. Tarp jų – Saigo, kepėjas, kurio vienintelė svajonė yra dar kartą išvysti savo naujagimės dukrelės veidą, Baronas Nishi, olimpinis jojimo čempionas, žinomas visame pasaulyje, Shimizu, jaunas karo policininkas, kurio idealizmo dar neišbandė karas, ir leitenantas Ito, griežtas kariškis, kuris greičiau jau nusižudys, nei pasiduos. Japonų gynybai vadovauja Generolas Tadamichi Kuribayashi, daug po Ameriką keliavęs kariškis, kuris, viena vertus, puikiai suvokia beprasmišką karo prigimtį, kita vertus, gerai išmano karo su amerikiečiais, didžiule armada besiartinančiais link Japonijos krantų, strategijas. Su nedidelėmis gynybos pajėgomis, kurias iš esmės sudarė tik japonų kareivių ryžtas ir vulkaninis salos peizažas, beprecedentė Generolo Kuribayashi taktika lemia netikėtą posūkį kare. Jo dėka mūšis, iš kurio amerikiečiai tikisi greitos ir lengvos pergalės, virsta herojiška ir sumania kova, trukusia net 40 dienų. Beveik 7000 amerikiečių karių žuvo Ivo Džimoje. 20 000 japonų karių krito kovoje. Juodas Ivo Džimos smėlis sugėrė jų visų kraują, tačiau pasiaukojimas, jų pasipriešinimas, jų drąsa ir užuojauta išliko gyvi jų laiškuose, siųstuose namo. Nepaprastas Clinto Eastwoodo susidomėjimas Ivo Džimos mūšiu baigsis dviem dideliais paraleliai statomais kino filmais – japoniškuoju „Laiškai iš Ivo Džimos“ ir amerikietiškuoju „Mūsų tėvų vėliavos“, kuriame režisierius stoja į kitą fronto liniją ir pasakoja istoriją japonų akimis.

Filmo aktoriai ir režisieriai

Ken Watanabe

General Tadamichi Kuribayashi

Tsuyoshi Ihara

Colonel Baron Nishi

Ryo Kase

Private Shimizu

Režisierius

Clint Eastwood

Režisierius

Scenaristas

Paul Haggis

Scenarijaus autorius
Pridėti apžvalgą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Vartotojų atsiliepimai

  1. Arūnas

    Garsusis kino kaubojus, purvinasis policininkas Haris ir dar visos eilės nuotykinio žanro filmų aktorius Clint Eastwood senokai bando save režisūroje. Ir pasiekė čia retą rezultatą – štai beveik 20-imt metų, dabar jau beveik 77-ių žvaigždę, galime vadinti nebe režisuojančiu aktoriumi, o tikru režisieriumi. Tai teigiu neabejodamas, nes beveik tiek praėjo nuo jo puikaus filmo apie legendinį jazz saksafoninką Charlie Parker “Paukštis” (Bird) pasirodymo, o pripažinus jo režisuota prieš 15-a metų “Menantis piktą” (Unforgiven) geriausiu JAV metų filmu, dabar maestro galime tituluoti klasišku, kultiniu režisieriumi. Aišku per šiuos prabėgusius metus nebuvo vien šedevrai (pvz. detektyvas “Mistinė upė” ), bet buvo ir tokių, kaip “Milijono verta mergina” (Million dollar Baby), “Nuostabus pasaulis” (Perfect world) ir kt.

    Bet ne dėl titulų ir nuopelnų rašau – du labai skirtingi, tačiau apie tą patį reiškinį sukurti jo filmai, pasirodę mūsų ekranuose žiemos-pavasario laikotarpiu, yra tikrai ir profesionalūs, ir išradingai protingi, ir įdomūs.

    Taigi, praėjusiais metais garbaus amžiaus kino kūrėjo ryžtas rizikingam eksperimentui, sukurti du skirtingo požiūrio filmus apie tą patį – II pasaulinio karo peripetijose vykusį mūšį dėl Ivo Džimos salos, puikiai pasiteisino. Kiek daugiau aptarsiu „Laiškus iš Ivo Džimos“, tačiau negalima nepaminėti ir „Mūsų tėvų vėliavos“. Abu filmai skirtingai įdomūs, nors pagrindinė siužetinė fabula – istorinis II pasaulinio karo mūšis, kada 70 tūkst JAV kareivių stengėsi užimti strategiškai svarbią Iwo Jim negyvenamą salą, ginamą 20 tūkst. japonų. Užėmę salą, amerikiečiams atsivėrė galimybė surengti garsiąsias barbariškas atomines atakas prieš Hirosimą bei Nagasakį. Prašyčiau nenumoti ranka į karinį filmą „Laiškai iš Ivo Džimos (atsieit, kiek mes jau matėme tų mūšių batalijų!), nes skirtingai nuo minimų abiejų filmų prodiuserio (kartu su pačiu režisieriumi) Steven Spielbergo, Clintas nemato kare tokio „ura“ patriotizmo, kuo užpildytas „Gelbstint eilinį Rajaną“.

    „Laiškai iš Ivo Džimos“ kiekviename kadre kalba apie karo beprasmiškumą. Prasidėjęs filmas neypatingai „įtraukiančiomis“ scenomis apie jaunos ir nemokančios kariauti japonų armijos pasiruošimą ginti salos kalnynus, vėliau jaudina karių likimais. Skirtingai nuo galimo įsivaizdavimo, JAV autorius visą dėmesį koncentruoja į japonus, parodydamas juos tokiomis šiltomis ir objektyviomis spalvomis (nors filmas „kariškai murzinas“ ), jog juosta didžiausio pripažinimo susilaukė Japonijoje. Čia įvyko ir filmo premjera. Taip pat filmo privalumu laikyčiau, jog išvengiama ryškios koncentracijos į apibrėžtus pagrindinius personažus, nors toks tarp karių ir yra. Filmas įtaigiai, jautriai bei nevengiant natūralistinių žiaurumo vaizdų parodo, jog kare nugalėtojų nėra…

    Ir kada pirmą kartą po vaizdų iš fronto zonos, trumpai šmėkšteli Japonijos mažų namelių kaimo kadras, kaip tai pasirodo panašu į debiutinį aktoriaus C.Eastwoodo filmą pas Sergio Leone – „Už saują dolerių“ (1964m.).Ir čia randi sąsajas – juk Clintas tapo superžvaigžde filme pagal klasiko Akira Kurosawa filmo Yojimbo(Asmens sargybinis,1961) perdirbinyje, kurio veiksmas kaip tik vyko tokioje gatvelėje…

    Gaila, jog Lietuvoje beveik nesudarytos sąlygos pamatyti filmus vienas po kito, nes “Mūsų tėvų vėliavos”, pradėjus jį be reklamos rodyti prieš kelias savaites, centriniuose kino teatruose jau neberodomas. O, gaila, nes šis Clinto Eastwoodo filmas – amerikoniška Ivo Džimos mūšio versija. Tačiau karas čia – tik buvusių Amerikos karių košmaruose, prisiminimuose. Situacijos, kai filmo herojus nuolat aplanko išgyvenimų vizijos, ne nauja kine. Ir tai – ne stipriausi “Vėliavų” epizodai. Betgi kitkas – šaunu. Todėl, jog lyg priešpastatydamas mums taip “lendantį per gerklę” amerikonišką patriotizmą, kurio tipiškos raiškos apaštalas kaip tik ir yra Steven Spielberg, Clintas Eastwoodas išryškina išvirkščiąją šio reiškinio pusę. Jauniems karo veteranams ir keista, ir nesmagu, kartais koktu iki vėmimo, kaip iš jų daromas kultas visuomenės akyse. Eastwoodas stipriai ironizuoja, įvesdamas netgi tautiškumo liniją – indėną tarp tų naujai „iškeptų“ karo didvyrių.

    Nors filmas nėra labai jau įkvepiantis ar neatsitraukiamai prikaustantis veiksmo sekimui, tačiau tai tikrai ir įdomus, ir vertas pamatymo darbas, nusipelnęs daugybės rimtų nominacijų, tiesa, mažai kuri iš jų tapo režisieriui prestižiniu apdovanojimu…

    Neseniai imtas rodyti „Laiškai iš Ivo Džimos“ nuo graudaus epizodo, kada per prievartą pašaukiamas būsimas jaunas tėvas, vėliau tapsiantis filmo pagrindiniu veikėju, ginti tėvynės, filmas „įtraukia ir nebepaleidžia“. Yra nelygumų, bet kaip mat Eastwoodas “suvaldo” situaciją, ir rodomiems ekrane tragiškiems japonų likimams, karo realybei negali likti abejingas.

    8,0 rating

    Garsusis kino kaubojus, purvinasis policininkas Haris ir dar visos eilės nuotykinio žanro filmų aktorius Clint Eastwood senokai bando save režisūroje. Ir pasiekė čia retą rezultatą – štai beveik 20-imt metų, dabar jau beveik 77-ių žvaigždę, galime vadinti nebe režisuojančiu aktoriumi, o tikru režisieriumi. Tai teigiu neabejodamas, nes beveik tiek praėjo nuo jo puikaus filmo apie legendinį jazz saksafoninką Charlie Parker “Paukštis” (Bird) pasirodymo, o pripažinus jo režisuota prieš 15-a metų “Menantis piktą” (Unforgiven) geriausiu JAV metų filmu, dabar maestro galime tituluoti klasišku, kultiniu režisieriumi. Aišku per šiuos prabėgusius metus nebuvo vien šedevrai (pvz. detektyvas “Mistinė upė” ), bet buvo ir tokių, kaip “Milijono verta mergina” (Million dollar Baby), “Nuostabus pasaulis” (Perfect world) ir kt.

    Bet ne dėl titulų ir nuopelnų rašau – du labai skirtingi, tačiau apie tą patį reiškinį sukurti jo filmai, pasirodę mūsų ekranuose žiemos-pavasario laikotarpiu, yra tikrai ir profesionalūs, ir išradingai protingi, ir įdomūs.

    Taigi, praėjusiais metais garbaus amžiaus kino kūrėjo ryžtas rizikingam eksperimentui, sukurti du skirtingo požiūrio filmus apie tą patį – II pasaulinio karo peripetijose vykusį mūšį dėl Ivo Džimos salos, puikiai pasiteisino. Kiek daugiau aptarsiu „Laiškus iš Ivo Džimos“, tačiau negalima nepaminėti ir „Mūsų tėvų vėliavos“. Abu filmai skirtingai įdomūs, nors pagrindinė siužetinė fabula – istorinis II pasaulinio karo mūšis, kada 70 tūkst JAV kareivių stengėsi užimti strategiškai svarbią Iwo Jim negyvenamą salą, ginamą 20 tūkst. japonų. Užėmę salą, amerikiečiams atsivėrė galimybė surengti garsiąsias barbariškas atomines atakas prieš Hirosimą bei Nagasakį. Prašyčiau nenumoti ranka į karinį filmą „Laiškai iš Ivo Džimos (atsieit, kiek mes jau matėme tų mūšių batalijų!), nes skirtingai nuo minimų abiejų filmų prodiuserio (kartu su pačiu režisieriumi) Steven Spielbergo, Clintas nemato kare tokio „ura“ patriotizmo, kuo užpildytas „Gelbstint eilinį Rajaną“.

    „Laiškai iš Ivo Džimos“ kiekviename kadre kalba apie karo beprasmiškumą. Prasidėjęs filmas neypatingai „įtraukiančiomis“ scenomis apie jaunos ir nemokančios kariauti japonų armijos pasiruošimą ginti salos kalnynus, vėliau jaudina karių likimais. Skirtingai nuo galimo įsivaizdavimo, JAV autorius visą dėmesį koncentruoja į japonus, parodydamas juos tokiomis šiltomis ir objektyviomis spalvomis (nors filmas „kariškai murzinas“ ), jog juosta didžiausio pripažinimo susilaukė Japonijoje. Čia įvyko ir filmo premjera. Taip pat filmo privalumu laikyčiau, jog išvengiama ryškios koncentracijos į apibrėžtus pagrindinius personažus, nors toks tarp karių ir yra. Filmas įtaigiai, jautriai bei nevengiant natūralistinių žiaurumo vaizdų parodo, jog kare nugalėtojų nėra…

    Ir kada pirmą kartą po vaizdų iš fronto zonos, trumpai šmėkšteli Japonijos mažų namelių kaimo kadras, kaip tai pasirodo panašu į debiutinį aktoriaus C.Eastwoodo filmą pas Sergio Leone – „Už saują dolerių“ (1964m.).Ir čia randi sąsajas – juk Clintas tapo superžvaigžde filme pagal klasiko Akira Kurosawa filmo Yojimbo(Asmens sargybinis,1961) perdirbinyje, kurio veiksmas kaip tik vyko tokioje gatvelėje…

    Gaila, jog Lietuvoje beveik nesudarytos sąlygos pamatyti filmus vienas po kito, nes “Mūsų tėvų vėliavos”, pradėjus jį be reklamos rodyti prieš kelias savaites, centriniuose kino teatruose jau neberodomas. O, gaila, nes šis Clinto Eastwoodo filmas – amerikoniška Ivo Džimos mūšio versija. Tačiau karas čia – tik buvusių Amerikos karių košmaruose, prisiminimuose. Situacijos, kai filmo herojus nuolat aplanko išgyvenimų vizijos, ne nauja kine. Ir tai – ne stipriausi “Vėliavų” epizodai. Betgi kitkas – šaunu. Todėl, jog lyg priešpastatydamas mums taip “lendantį per gerklę” amerikonišką patriotizmą, kurio tipiškos raiškos apaštalas kaip tik ir yra Steven Spielberg, Clintas Eastwoodas išryškina išvirkščiąją šio reiškinio pusę. Jauniems karo veteranams ir keista, ir nesmagu, kartais koktu iki vėmimo, kaip iš jų daromas kultas visuomenės akyse. Eastwoodas stipriai ironizuoja, įvesdamas netgi tautiškumo liniją – indėną tarp tų naujai „iškeptų“ karo didvyrių.

    Nors filmas nėra labai jau įkvepiantis ar neatsitraukiamai prikaustantis veiksmo sekimui, tačiau tai tikrai ir įdomus, ir vertas pamatymo darbas, nusipelnęs daugybės rimtų nominacijų, tiesa, mažai kuri iš jų tapo režisieriui prestižiniu apdovanojimu…

    Neseniai imtas rodyti „Laiškai iš Ivo Džimos“ nuo graudaus epizodo, kada per prievartą pašaukiamas būsimas jaunas tėvas, vėliau tapsiantis filmo pagrindiniu veikėju, ginti tėvynės, filmas „įtraukia ir nebepaleidžia“. Yra nelygumų, bet kaip mat Eastwoodas “suvaldo” situaciją, ir rodomiems ekrane tragiškiems japonų likimams, karo realybei negali likti abejingas.

Laiškai iš Ivo Džimos (2006)