Filmo detalės

Metai:
Šalis:
Kino studija:
Rezultatai Lietuvoje: Pajamos: 314 tūkst. Lt. Žiūrovų: 27 tūkst.

Filmo aprašymas

1999-aisiais, pilietinio karo Siera Leonėje metu, jaunas Pietų Afrikos kontrabandininkas Denis Arčeris verčiasi deimantų paieškos bei platinimo verslu – jis deimantų medžiotojas.

Patekęs į kalėjimą jis išgirsta, kad į tą patį kalėjimą patekęs vargšas nuo šeimos atskirtas deimantų laukų darbininkas Solomonas Vandi yra suradęs ir paslėpęs labai retą rožinį deimantą.

Padedami Deniui neabejingos amerikiečių žurnalistės Madi Bauen jie leidžiasi į pavojingas deimanto paieškas per riaušių draskomą šalį. Šis akmuo turi ypatingų galių, galinčių pakeisti kiekvieno ekspedicijos nario likimą.

Filmo aktoriai ir režisieriai

Pridėti apžvalgą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Vartotojų atsiliepimai

  1. Marijus

    Visi Edwardo Zwicko filmai orientuojasi į senojo Holivudo stilių: „Rudens legendos“, „Paskutinis Samurajus“ …

    „Kruvinasis deimantas“ turbūt labiausiai pasisekė. Labai ambicingas ir kartais jaudinantis filmas. Jis primena senus kolonijinius nuotykių filmus, kuriuose pagrindinius herojus vaidindavo Clarkas Gable ar Humphrey Bogarte. Režisierius stengiasi būti šiuolaikiškas ir sužavėti ne tik publiką, bet ir išrankius kritikus, todėl jo filmas turi du veidus. Iš vienos pusės tai pretenzija „Oskarui“ už aktualų siužetą, kaip Vakarų kapitalizmas eksploatuoja Afrikos kontinentą. Nufilmuotas juodajame žemyne, filmas savo spalvomis ir liūdnom gaidom primena mano mėgstamą „Ištikimąjį sodininką“ arba „Ruandos viešbutį“. Vien todėl daug ką jam atleidžiu. Pastarieji du filmai – reta išimtis, kada politinės aktualijos buvo pateiktos nebanaliai.

    Politinis „Kruvinojo deimanto“ pamokslas labai tiesmukiškas. Edwardas Zwickas detaliai vaizduoja nelegalių brangakmenių kelią, sukuria savą „Traffic`ą“ – tik ne apie narkotikų, o vertingų akmenukų kelią. Turtingos šalys finansuoja pilietinius karus Afrikoje, vietiniai karo belaisviai išnaudojami nelegaliai deimantų kasybai… Pasinaudojus karo sukelta betvarke, brangakmeniai nelegaliai išvežami iš šalies, parduodami JAV, D. Britanijoje. Tokiu būdu jie toliau finansuoja karą toje Afrikos šalyje, iš kurios atkeliavo. Moralė paprasta: pasiturintis vakarietis, pasižiūrėjęs „Kruvinąjį deimantą“, pirkdamas dovaną juvelyrinėje krautuvėje, gal susimąstys, ar jo pasirinktas deimantas nėra iš „konfliktinės“ šalies.

    Man, prisipažinsiu, patinka kinematografininkų dėmesys žaizdų kamuojamam nuostabiam kontinentui. Vien dėl šitų pastangų ir nelengvo filmavimo autentiškame fone, o ne kur nors pigioje postsocializmo šalyje, norisi pakelti filmo reitingą. Gaila, kad dialogai apie politkorektiškumą rėžia akį. Finaliniai juodaodžio Salomono Vandi liudijimai jau atrodo kaip politinė paskaita iš ekrano, po to, kai viskas baigta ir filme turėjo pasirodyti titrai. Gaila simpatiškos aktorės Jennifer Connely, kuriai teko suvaidinti mažiausiai reikalingą heroję – žurnalistę Maddy Bowen.

    Išmontavę daugelį jos epizodų, gautumėm trumpesnį, kompaktiškesnį nuotykių filmą, kurį operatorius Eduardo Serra įamžino įspūdinguose Afrikos peizažuose. Nuotykių istorijos – antrojo šio filmo veido – siužetas remiasi kontrastu tarp baltaodžio avantiūristo Denio (akt. Leonardas Di Caprio) ir idealisto Solomono (akt. Djimon Hounsou), kuris tiki, kad jo gimtoji Siera Leone gali vėl būti Taikos rojumi. Abu šie vyrai susivienija legendinio kruvinojo deimanto paieškoms. Kiekvienas turi savus tikslus.

    Solomonas –paprastas žvejys – siekia atgauti šeimą. Jo istorija tikroviška. Ypač pasakojimas apie Solomono vaiką, užverbuotą į jaunuosius revoliucijos karius. Kadrai su kariaujančiais vaikais panašūs į realų TV reportažą arba seną, bet dar aktualų W.Hercogo dokumentinį filmą „Baladė apie mažajį kareivį“, kažkada pasakojusį apie nepilnamečius, verbuojamus į kariuomenę Lotynų Amerikoje.

    Visus istorijos bangavimus ir minėtas abejones pirmiausia atperka pati Afrika. Ji šiame filme man yra įdomiausia veikėja ir įtikinamiausia aktorė. Po jos, nebūsiu pranašu, filmo puošmena tapo Leonardo Di Caprio suvaidintas Denis Arčeris. Visi jau žinome, kad už šį darbą sparčiai vyriškėjantis Di Caprio pelnė nominaciją „Oskarui“ už geriausią vyro vaidmenį. Niekada nebuvau jo fanas, bet stebėjausi jo kritika.

    Mano galva, L. Di Caprio nuo pat mažens vaidino labai geruose filmuose: „Krepšininko dienoraščiai“, „Vaikino istorija“, „Kas graųžia Gilbertą Greipą“ … sunku vardinti, kiek puikių vaidmenų jo sąskaitoje. Užteko užrūstinti intelektualus „Titaniko“ sėkme ir pasipylė pavydas per jaunam veidui, kuris neva netiko vyriškumo įsikūnijimams. Tai rimta problema, su kuria dažnai susiduria anksti išgarsėję nepilnamečiai, jaunos išvaizdos artistai. Tuo įdomiau, kad tikrai talentingas L. Di Caprio pasistengė peržengti fizinių galimybių ribas. Šiemet savo nuolatinio rėmėjo Martino Scorseses „Infiltruotuose“ atrodė vertas elitinių aktorių ansamblyje.

    Leonardo Di CaprioEdwardo Zwicko „Kruviną deimantą“ kilstelėjo viena žiūroviškumo pakopa aukštyn – kaip pridera tikrai kino žvaigždei. Šio filmo scenarijui dažnai sakomos pretenzijos pelnytos. Tuo sunkiau buvo vaidinti L.Di Caprio. Ir ne dėl dažnai aprašomų sportinių – fizinių sunkumų aikštelėje. Kontrabandininkas Denis Arčeris – pagrindinis dramos ir žiūrovų simpatijų garantas. Ne kiekvienas labiau „vyriškas“ aktorius būtų įtikinamai suvaidinęs Denio dvasinius persivertimus.

    9,0 rating

    Visi Edwardo Zwicko filmai orientuojasi į senojo Holivudo stilių: „Rudens legendos“, „Paskutinis Samurajus“ …

    „Kruvinasis deimantas“ turbūt labiausiai pasisekė. Labai ambicingas ir kartais jaudinantis filmas. Jis primena senus kolonijinius nuotykių filmus, kuriuose pagrindinius herojus vaidindavo Clarkas Gable ar Humphrey Bogarte. Režisierius stengiasi būti šiuolaikiškas ir sužavėti ne tik publiką, bet ir išrankius kritikus, todėl jo filmas turi du veidus. Iš vienos pusės tai pretenzija „Oskarui“ už aktualų siužetą, kaip Vakarų kapitalizmas eksploatuoja Afrikos kontinentą. Nufilmuotas juodajame žemyne, filmas savo spalvomis ir liūdnom gaidom primena mano mėgstamą „Ištikimąjį sodininką“ arba „Ruandos viešbutį“. Vien todėl daug ką jam atleidžiu. Pastarieji du filmai – reta išimtis, kada politinės aktualijos buvo pateiktos nebanaliai.

    Politinis „Kruvinojo deimanto“ pamokslas labai tiesmukiškas. Edwardas Zwickas detaliai vaizduoja nelegalių brangakmenių kelią, sukuria savą „Traffic`ą“ – tik ne apie narkotikų, o vertingų akmenukų kelią. Turtingos šalys finansuoja pilietinius karus Afrikoje, vietiniai karo belaisviai išnaudojami nelegaliai deimantų kasybai… Pasinaudojus karo sukelta betvarke, brangakmeniai nelegaliai išvežami iš šalies, parduodami JAV, D. Britanijoje. Tokiu būdu jie toliau finansuoja karą toje Afrikos šalyje, iš kurios atkeliavo. Moralė paprasta: pasiturintis vakarietis, pasižiūrėjęs „Kruvinąjį deimantą“, pirkdamas dovaną juvelyrinėje krautuvėje, gal susimąstys, ar jo pasirinktas deimantas nėra iš „konfliktinės“ šalies.

    Man, prisipažinsiu, patinka kinematografininkų dėmesys žaizdų kamuojamam nuostabiam kontinentui. Vien dėl šitų pastangų ir nelengvo filmavimo autentiškame fone, o ne kur nors pigioje postsocializmo šalyje, norisi pakelti filmo reitingą. Gaila, kad dialogai apie politkorektiškumą rėžia akį. Finaliniai juodaodžio Salomono Vandi liudijimai jau atrodo kaip politinė paskaita iš ekrano, po to, kai viskas baigta ir filme turėjo pasirodyti titrai. Gaila simpatiškos aktorės Jennifer Connely, kuriai teko suvaidinti mažiausiai reikalingą heroję – žurnalistę Maddy Bowen.

    Išmontavę daugelį jos epizodų, gautumėm trumpesnį, kompaktiškesnį nuotykių filmą, kurį operatorius Eduardo Serra įamžino įspūdinguose Afrikos peizažuose. Nuotykių istorijos – antrojo šio filmo veido – siužetas remiasi kontrastu tarp baltaodžio avantiūristo Denio (akt. Leonardas Di Caprio) ir idealisto Solomono (akt. Djimon Hounsou), kuris tiki, kad jo gimtoji Siera Leone gali vėl būti Taikos rojumi. Abu šie vyrai susivienija legendinio kruvinojo deimanto paieškoms. Kiekvienas turi savus tikslus.

    Solomonas –paprastas žvejys – siekia atgauti šeimą. Jo istorija tikroviška. Ypač pasakojimas apie Solomono vaiką, užverbuotą į jaunuosius revoliucijos karius. Kadrai su kariaujančiais vaikais panašūs į realų TV reportažą arba seną, bet dar aktualų W.Hercogo dokumentinį filmą „Baladė apie mažajį kareivį“, kažkada pasakojusį apie nepilnamečius, verbuojamus į kariuomenę Lotynų Amerikoje.

    Visus istorijos bangavimus ir minėtas abejones pirmiausia atperka pati Afrika. Ji šiame filme man yra įdomiausia veikėja ir įtikinamiausia aktorė. Po jos, nebūsiu pranašu, filmo puošmena tapo Leonardo Di Caprio suvaidintas Denis Arčeris. Visi jau žinome, kad už šį darbą sparčiai vyriškėjantis Di Caprio pelnė nominaciją „Oskarui“ už geriausią vyro vaidmenį. Niekada nebuvau jo fanas, bet stebėjausi jo kritika.

    Mano galva, L. Di Caprio nuo pat mažens vaidino labai geruose filmuose: „Krepšininko dienoraščiai“, „Vaikino istorija“, „Kas graųžia Gilbertą Greipą“ … sunku vardinti, kiek puikių vaidmenų jo sąskaitoje. Užteko užrūstinti intelektualus „Titaniko“ sėkme ir pasipylė pavydas per jaunam veidui, kuris neva netiko vyriškumo įsikūnijimams. Tai rimta problema, su kuria dažnai susiduria anksti išgarsėję nepilnamečiai, jaunos išvaizdos artistai. Tuo įdomiau, kad tikrai talentingas L. Di Caprio pasistengė peržengti fizinių galimybių ribas. Šiemet savo nuolatinio rėmėjo Martino Scorseses „Infiltruotuose“ atrodė vertas elitinių aktorių ansamblyje.

    Leonardo Di CaprioEdwardo Zwicko „Kruviną deimantą“ kilstelėjo viena žiūroviškumo pakopa aukštyn – kaip pridera tikrai kino žvaigždei. Šio filmo scenarijui dažnai sakomos pretenzijos pelnytos. Tuo sunkiau buvo vaidinti L.Di Caprio. Ir ne dėl dažnai aprašomų sportinių – fizinių sunkumų aikštelėje. Kontrabandininkas Denis Arčeris – pagrindinis dramos ir žiūrovų simpatijų garantas. Ne kiekvienas labiau „vyriškas“ aktorius būtų įtikinamai suvaidinęs Denio dvasinius persivertimus.

Kruvinas deimantas (2006)