Ištrūkęs Džango (2012)
Django Unchained (2012)
Quentin Tarantino
Quentin Tarantino
Metai: | 2012 |
---|---|
Šalis: | JAV |
Kino studija: | Columbia Pictures The Weinstein Company |
Filmas kolekcijose: | JAV: Daugiausiai uždirbę filmai IMDb: Top-250 Oskaro laureatai už geriausią scenarijų Oskaro nominantai už geriausią filmą Pasaulis: Daugiausiai uždirbę filmai Brangiausi filmai |
Biudžetas: | $100,000,000.00 |
Pajamos: | $425,368,238.00 |
Aprašymas
Django Unchained (2012). Pristatyti šiam filmui, ko gero, pakaktų vieno vardo: Quentin’as Tarantino. Kultinis režisierius, į kiną atėjęs iš videonuomos punkto (tiesiogine prasme). Vaikščiojanti kino enciklopedija žaidžia žanrais, išraiškos priemonėmis, užuominomis bei nuorodomis į kinematografo šedevrus ir su kiekviena nauja juosta sukelia euforiją kiekvienam kinu daugiau nei vidutiniškai besidominčiam personažui. Po filmų „Grindhouse” ir „Negarbingi šunsnukiai” režisierius atsigręžė į vadinamuosius „spageti vesternus”. „Ištrūkęs Džango” yra įkvėptas 1966-ųjų metų juostos „Džango” (anos juostos Džango – aktorius Franco Nero – epizodiškai pasirodo ir šiame filme).
Buvęs stomatologas Kingas Šulcas (aktorius Christoph’as Waltz’as) iš vergovės išlaisvina Džango, kuris yra vienas iš nedaugelio, mačiusių brolius Britlius – su jais dantistas turi senų sąskaitų. Šulcas pažada pilnai išpirkti Džango iš vergovės, jei jis padės nužudyti Britlius. Tačiau pirmiausia kelias juos nuveda į Leonardo diCaprio vaidinamo žiauraus plantatoriaus, kuriam priklauso Džango žmona, valdas.
MSM
Mano nuomone, tai geriausias Quentino filmas. Viskas puiku: režisūra, scenos, garsas, aktoriai ir vaidyba.
Mano nuomone, tai geriausias Quentino filmas. Viskas puiku: režisūra, scenos, garsas, aktoriai ir vaidyba.
ChatGPT Dirbtinio intelekto nuomonė
Ištrūkęs Džango sulaukė daug pripažinimo, pelnydamas kelias Oskaro nominacijas. Tai filmas, kurį verta pamatyti, jei mėgstate Tarantino filmus arba ieškote prasmingo ir provokuojančio kino.
Tai filmas apie vergovę ir rasinę diskriminaciją Amerikos pietuose 19 amžiuje.
Ištrūkęs Džango sulaukė daug pripažinimo, pelnydamas kelias Oskaro nominacijas. Tai filmas, kurį verta pamatyti, jei mėgstate Tarantino filmus arba ieškote prasmingo ir provokuojančio kino.
Tai filmas apie vergovę ir rasinę diskriminaciją Amerikos pietuose 19 amžiuje.
Maištinga Siela
Be jokios abejonės, galiu pasakyti, kad pamatyti yra ko, tik didesnių ir perdėtų reikalavimų nesiūlau kelti. Čia vėl sutiksite režisieriaus numylėtus aktorius Samuel L. Jackson, Christoph Waltz, pastarajam ir vėl reiškiu dideles simpatijas, nors „Negarbingi šunsnukiai“ jam tiko vaidmuo geriau, čia pat Tarantino filme pakankamai stipriai debiutuoja Leonardo DiCaprio, tačiau totaliai stipriu irgi negalėčiau įvardinti. Apskritai visi aktoriai vaidino gerai, TIK PAKANKAMAI įtikinamai, bet mano akimis, FANTASTIŠKAI GENIALIŲ vaidmenų visgi šioje juostoje nebuvo sukurta. Bet kokiu atveju, filmas turėtų tikti ir patikti.
Be jokios abejonės, galiu pasakyti, kad pamatyti yra ko, tik didesnių ir perdėtų reikalavimų nesiūlau kelti. Čia vėl sutiksite režisieriaus numylėtus aktorius Samuel L. Jackson, Christoph Waltz, pastarajam ir vėl reiškiu dideles simpatijas, nors „Negarbingi šunsnukiai“ jam tiko vaidmuo geriau, čia pat Tarantino filme pakankamai stipriai debiutuoja Leonardo DiCaprio, tačiau totaliai stipriu irgi negalėčiau įvardinti. Apskritai visi aktoriai vaidino gerai, TIK PAKANKAMAI įtikinamai, bet mano akimis, FANTASTIŠKAI GENIALIŲ vaidmenų visgi šioje juostoje nebuvo sukurta. Bet kokiu atveju, filmas turėtų tikti ir patikti.
izzas
Tarantino visuomet sugebėjo dovanoti pramogą, o pop-kultūrą praskiesti protingais ir satyriškais dialogais, veikėjų lūpomis išdėstydamas savo požiūrį ir nuomonę. Po „Negarbingų šunsnukių“ režisierius suka kita linkme ir bando užimti pamokslininko vietą, pastaruosius savo filmus statydamas ant paslėptų poteksčių, mokydamas žiūrovą, leisdamas jam atrasti ribą tarp gėrio ir blogio.
Džango – vis dar tas pašėlęs, satyriškas skerdynių spektaklis, tačiau, kad ir koks tarantiniškas bebūtų Džango išsilaisvinimas, jis nesugeba perkopti „Negarbingų šunsnukių“ režisieriui iškeltos kartelės, todėl tarp prailgstančių dialogų ir iki galo neužrakintų vergovės grandinių, prerijose lieka klaidžioti bjaurus nusivylimo kartėlis.
Tarantino visuomet sugebėjo dovanoti pramogą, o pop-kultūrą praskiesti protingais ir satyriškais dialogais, veikėjų lūpomis išdėstydamas savo požiūrį ir nuomonę. Po „Negarbingų šunsnukių“ režisierius suka kita linkme ir bando užimti pamokslininko vietą, pastaruosius savo filmus statydamas ant paslėptų poteksčių, mokydamas žiūrovą, leisdamas jam atrasti ribą tarp gėrio ir blogio.
Džango – vis dar tas pašėlęs, satyriškas skerdynių spektaklis, tačiau, kad ir koks tarantiniškas bebūtų Džango išsilaisvinimas, jis nesugeba perkopti „Negarbingų šunsnukių“ režisieriui iškeltos kartelės, todėl tarp prailgstančių dialogų ir iki galo neužrakintų vergovės grandinių, prerijose lieka klaidžioti bjaurus nusivylimo kartėlis.