Ištrūkęs Džango (2012)

Tarantino visuomet sugebėjo dovanoti pramogą, o pop-kultūrą praskiesti protingais ir satyriškais dialogais, veikėjų lūpomis išdėstydamas savo požiūrį ir nuomonę. Po „Negarbingų šunsnukių“ režisierius suka kita linkme ir bando užimti pamokslininko vietą, pastaruosius savo filmus statydamas ant paslėptų poteksčių, mokydamas žiūrovą, leisdamas jam atrasti ribą tarp gėrio ir blogio.

Džango – vis dar tas pašėlęs, satyriškas skerdynių spektaklis, tačiau, kad ir koks tarantiniškas bebūtų Džango išsilaisvinimas, jis nesugeba perkopti „Negarbingų šunsnukių“ režisieriui iškeltos kartelės, todėl tarp prailgstančių dialogų ir iki galo neužrakintų vergovės grandinių, prerijose lieka klaidžioti bjaurus nusivylimo kartėlis.

Be jokios abejonės, galiu pasakyti, kad pamatyti yra ko, tik didesnių ir perdėtų reikalavimų nesiūlau kelti. Čia vėl sutiksite režisieriaus numylėtus aktorius Samuel L. Jackson, Christoph Waltz, pastarajam ir vėl reiškiu dideles simpatijas, nors „Negarbingi šunsnukiai“ jam tiko vaidmuo geriau, čia pat Tarantino filme pakankamai stipriai debiutuoja Leonardo DiCaprio, tačiau totaliai stipriu irgi negalėčiau įvardinti. Apskritai visi aktoriai vaidino gerai, TIK PAKANKAMAI įtikinamai, bet mano akimis, FANTASTIŠKAI GENIALIŲ vaidmenų visgi šioje juostoje nebuvo sukurta. Bet kokiu atveju, filmas turėtų tikti ir patikti.

Ištrūkęs Džango sulaukė daug pripažinimo, pelnydamas kelias Oskaro nominacijas. Tai filmas, kurį verta pamatyti, jei mėgstate Tarantino filmus arba ieškote prasmingo ir provokuojančio kino.

Tai filmas apie vergovę ir rasinę diskriminaciją Amerikos pietuose 19 amžiuje.

Mano nuomone, tai geriausias Quentino filmas. Viskas puiku: režisūra, scenos, garsas, aktoriai ir vaidyba.