Haris Poteris ir Mirties relikvijos: 2 dalis (2011)

Harry Potter and the Deathly Hallows: Part 2 (2011)

20112h 10mN-13,
  ,

Filmo detalės

Metai:
Šalis:
Kino studija:
Rezultatai Lietuvoje: Pajamos: 910 tūkst. Lt. Žiūrovų: 64 tūkst.

Filmo aprašymas

„Haris Poteris ir mirties relikvijos 2″ – tai paskutinis nuotykis „Hario Poterio” filmų serijoje. Nekantriai lauktas filmas yra antroji iš dviejų pilno metražo filmų dalių. Didingame finale mūšis tarp gėrio ir blogio jėgų burtininkų pasaulyje perauga į visuotinį karą. Dar niekuomet ant kortos nebuvo pastatyta tiek daug. Niekas nėra saugus. Tačiau būtent Hariui Poteriui teks paaukoti didžiausią auką nenumaldomai artėjant kulminacinei kovai su valdovu Voldemoru. Šioje kovoje išsispręs viskas.

Filmo aktoriai ir režisieriai

Rupert Grint

Ron Weasley

Emma Watson

Hermione Granger

Ralph Fiennes

Lord Voldemort

Alan Rickman

Severus Snape

Helena Bonham Carter

Bellatrix Lestrange

Maggie Smith

Minerva McGonagall

Michael Gambon

Albus Dumbledore

Tom Felton

Draco Malfoy

Robbie Coltrane

Rubeus Hagrid

Režisierius

David Yates

Režisierius
Pridėti apžvalgą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Vartotojų atsiliepimai

  1. Marijus

    Pagaliau atsisveikinam su Hariu Poteriu. Geriau, kad jis negrižtų.

    Dabar jaučiu, kad šios didžios istorijos fanai manęs nekęs, bet juk reikia jauniems aktoriams, uždirbusiems milijonus, dabar tęsti savo karjerą kituose filmuose. O jų sukurti herojai bus tik mielesni atsiminimuose, jeigu po šios finalinės premjeros tikrai bus padėtas žadėtas taškas.

    Dėl paskutinio filmo daug kas burnoja. Pirmiausia todėl, kad “Haris Poteris ir mirties relikvijos. 2 dalis” atsitiktiniam žiūrovui gali pasirodyti nelabai suprantamas ir paviršutinio siužeto 3D veiksmo reginys, perkrautas specialiais efektais. Sunku su tuo nesutikti. Paskutinę dalį objektyviai vertinti kaip atskirą kūrinį yra sunku. Geriausia rašyti pažymį, atsižvelgiant į visą autorių užduotį garbingai užbaigti visam pasauliui žinomą pasaką. Trumpai tariant, vertinu jį kaip paskutinę privalomo serialo privalomą dalį.

    Pažvelkim atgal. Vaikiškų komedijų meistras Chris Columbus (“Vienas namuose”) ekranizavo pirmas dvi J.K. Rowling knygas. Jos dvelkė vaikystės nuotykiais. Vėliau mano mylimas meksikiečių režisierius Alfonso Cuaronas (“Žmonių vaikai”), užsirekomendavęs vizualistas, sukūrė trečią ir bene geriausią ekranizaciją – “Haris Poteris ir Azbakano kalinys”. Visus autorius ribojo atsakomybė nenutolti nuo literatūros originalo. Tačiau Alfonso Cuaronas bene vienintelis pasistengė sukurti savitą stilių ir paversti “Poterianą” tikru kino menu.

    Ketvirtą dalį kūrė taip pat savito braižo menininkas Mike Newellas (“Donnie Brasco”). Prodiuseriai vargu ar buvo nusivylę aukštos klasės režisieriais, bet jiems anaiptol nereikėjo stilių skirtumų. “Hario Poterio” auditorija skiriasi nuo Džeimso Bondo būtent tuo, kad jai nereikia skirtingų režisierių eksperimentų, o vienodo ir aiškaus pasakojimo ekrane. Todėl paskutinius keturis filmus patikėta režisuoti grynai televizijos meistrui Davidui Yatesui. Šis režisierius lyg ir niekuo nenustebino. Tačiau su savo užduotim susitvarkė. Jis suvienodino atskirų filmų stilius ir dėsningai privedė ekranizaciją prie finalo.

    Paskutiniame filme tikrai mažai duodama aktoriams demonstruoti savo gabumus. Tik Ralphas Fiennesas labai įsimena. Visi kiti neturi laiko vaidinti, nes jiems reikia bėgti, slėptis ir kovoti. Kita vertus, negalima nieko dėl to kaltinti. Visa istorija ir charakteriai ankstesnėse dalyse buvo pakankamai pristatyti ir išplėtoti. Finalinis filmas turėjo tapti grandiozine gėrio ir blogio dvikova. Tą ir matom. Savotišką efektų ir nuotykių simfoniją, kuri man pasirodė gana patraukli. Kuklus režisierius Davidas Yatesas, mano galva, daugelyje efektingų epizodų net pranoko save. Galva sukosi nuo kai kurių 3D efektų.

    Vertindamas kūrinį pagal paties autoriaus taisykles finale parodyti efektingą dvikovą – mokyklos puolimą – rašau, kad režisierius susidorojo su savo užduotim.

    Kur kas įdomiau man sekti aktorių likimus. Senesnio sukirpimo kritikai pastebi, kad patyrę britų aktoriai daugelyje epizodų aiškiai nurungia jaunuosius. Gal ir taip. Sunku lygintis su tokiais epizodų meistrais, kokie yra Ralph Fiennesas ar Alanas Rickmanas. Ko verta vien finaliniame filme esanti scena, kai Helena Bonham Carter apsimeta Emma Watson! Kaip lengvai ji imituoja Emmos Watson manierą, elgesį. Tai tarsi vyresnės aktorės iššūkis: žiūrėkite, kaip aš lengvai galiu daryti tai, už ką jūs mylite savo Hermioną.

    Dabar aš laukiu, kada jaunoji karta parodys atsakomąjį ėjimą. Juk „Hario Poterio“ dėka pasaulinę šlovę ir aktoriaus karjerą užsigarantavo jaunieji Danielis Radcliffas, Rupertas Grintas, Emma Watson, Tomas Feltonas ir kt. Visi jie dabar jau filmuojasi kituose žanruose ir kituose filmuose. Tam noriu skirti atskirą publikaciją. Kol kas tik pasidalinu smalsumu: tikrai įdomu, kaip seksis šiai jaunimo kompanijai, kuri tartum viena šeima išaugo „Hario Poterio“ filmavimo aikštelėje.

    Todėl ir sakau „sudie“ burtininkų mokyklai. Nenoriu, kad joje subrendę aktoriai taptų savo personažų kaliniais. Jų nuovargis jau matyti paskutiniuose filmuose. Kur kas įdomiau pamatyti jaunus aktorius kituose amplua.

    7,0 rating

    Pagaliau atsisveikinam su Hariu Poteriu. Geriau, kad jis negrižtų.

    Dabar jaučiu, kad šios didžios istorijos fanai manęs nekęs, bet juk reikia jauniems aktoriams, uždirbusiems milijonus, dabar tęsti savo karjerą kituose filmuose. O jų sukurti herojai bus tik mielesni atsiminimuose, jeigu po šios finalinės premjeros tikrai bus padėtas žadėtas taškas.

    Dėl paskutinio filmo daug kas burnoja. Pirmiausia todėl, kad “Haris Poteris ir mirties relikvijos. 2 dalis” atsitiktiniam žiūrovui gali pasirodyti nelabai suprantamas ir paviršutinio siužeto 3D veiksmo reginys, perkrautas specialiais efektais. Sunku su tuo nesutikti. Paskutinę dalį objektyviai vertinti kaip atskirą kūrinį yra sunku. Geriausia rašyti pažymį, atsižvelgiant į visą autorių užduotį garbingai užbaigti visam pasauliui žinomą pasaką. Trumpai tariant, vertinu jį kaip paskutinę privalomo serialo privalomą dalį.

    Pažvelkim atgal. Vaikiškų komedijų meistras Chris Columbus (“Vienas namuose”) ekranizavo pirmas dvi J.K. Rowling knygas. Jos dvelkė vaikystės nuotykiais. Vėliau mano mylimas meksikiečių režisierius Alfonso Cuaronas (“Žmonių vaikai”), užsirekomendavęs vizualistas, sukūrė trečią ir bene geriausią ekranizaciją – “Haris Poteris ir Azbakano kalinys”. Visus autorius ribojo atsakomybė nenutolti nuo literatūros originalo. Tačiau Alfonso Cuaronas bene vienintelis pasistengė sukurti savitą stilių ir paversti “Poterianą” tikru kino menu.

    Ketvirtą dalį kūrė taip pat savito braižo menininkas Mike Newellas (“Donnie Brasco”). Prodiuseriai vargu ar buvo nusivylę aukštos klasės režisieriais, bet jiems anaiptol nereikėjo stilių skirtumų. “Hario Poterio” auditorija skiriasi nuo Džeimso Bondo būtent tuo, kad jai nereikia skirtingų režisierių eksperimentų, o vienodo ir aiškaus pasakojimo ekrane. Todėl paskutinius keturis filmus patikėta režisuoti grynai televizijos meistrui Davidui Yatesui. Šis režisierius lyg ir niekuo nenustebino. Tačiau su savo užduotim susitvarkė. Jis suvienodino atskirų filmų stilius ir dėsningai privedė ekranizaciją prie finalo.

    Paskutiniame filme tikrai mažai duodama aktoriams demonstruoti savo gabumus. Tik Ralphas Fiennesas labai įsimena. Visi kiti neturi laiko vaidinti, nes jiems reikia bėgti, slėptis ir kovoti. Kita vertus, negalima nieko dėl to kaltinti. Visa istorija ir charakteriai ankstesnėse dalyse buvo pakankamai pristatyti ir išplėtoti. Finalinis filmas turėjo tapti grandiozine gėrio ir blogio dvikova. Tą ir matom. Savotišką efektų ir nuotykių simfoniją, kuri man pasirodė gana patraukli. Kuklus režisierius Davidas Yatesas, mano galva, daugelyje efektingų epizodų net pranoko save. Galva sukosi nuo kai kurių 3D efektų.

    Vertindamas kūrinį pagal paties autoriaus taisykles finale parodyti efektingą dvikovą – mokyklos puolimą – rašau, kad režisierius susidorojo su savo užduotim.

    Kur kas įdomiau man sekti aktorių likimus. Senesnio sukirpimo kritikai pastebi, kad patyrę britų aktoriai daugelyje epizodų aiškiai nurungia jaunuosius. Gal ir taip. Sunku lygintis su tokiais epizodų meistrais, kokie yra Ralph Fiennesas ar Alanas Rickmanas. Ko verta vien finaliniame filme esanti scena, kai Helena Bonham Carter apsimeta Emma Watson! Kaip lengvai ji imituoja Emmos Watson manierą, elgesį. Tai tarsi vyresnės aktorės iššūkis: žiūrėkite, kaip aš lengvai galiu daryti tai, už ką jūs mylite savo Hermioną.

    Dabar aš laukiu, kada jaunoji karta parodys atsakomąjį ėjimą. Juk „Hario Poterio“ dėka pasaulinę šlovę ir aktoriaus karjerą užsigarantavo jaunieji Danielis Radcliffas, Rupertas Grintas, Emma Watson, Tomas Feltonas ir kt. Visi jie dabar jau filmuojasi kituose žanruose ir kituose filmuose. Tam noriu skirti atskirą publikaciją. Kol kas tik pasidalinu smalsumu: tikrai įdomu, kaip seksis šiai jaunimo kompanijai, kuri tartum viena šeima išaugo „Hario Poterio“ filmavimo aikštelėje.

    Todėl ir sakau „sudie“ burtininkų mokyklai. Nenoriu, kad joje subrendę aktoriai taptų savo personažų kaliniais. Jų nuovargis jau matyti paskutiniuose filmuose. Kur kas įdomiau pamatyti jaunus aktorius kituose amplua.

Haris Poteris ir Mirties relikvijos: 2 dalis (2011)