Filmo detalės

Metai:
Šalis:

Filmo aprašymas

Žavi anglų aristokratė ledi Sara Ešli (akt. Nicole Kidman) atvyksta į tolimąją Australiją. Įstabaus grožio krašte jos laukia didžiulis paveldėtos žemės su galvijų bandomis plotas. Tačiau prasidėjęs naujas Saros gyvenimo etapas nėra lengvas. Paaiškėjus, kad stambūs galvijų augintojai prieš moterį surezgė sąmokslą, ketindami atimti žemę, atvykėlė pradeda ieškoti pagalbos ir netikėtai susipažįsta su Droveriu (akt. Hughas Jackmanas). Sara siekia išsaugoti savo turtą, todėl kad ir nenoriai, bet suvienija jėgas su tvirtu, gyvenime ir šilto, ir šalto mačiusiu vietiniu australu. Kartu jie leidžiasi į ilgą kelionę per šalį, kurios besikeičiantys peizažai ir pakeri savo didybe, ir išbando laukiniu atšiaurumu. Nuotykiai, sunkumai, romantiški jausmai – Saros ir Droverio kelias kupinas įvairios patirties, tačiau prie Antrojo pasaulinio karo slenksčio stovintis pasaulis jiems pateikia dar vieną sukrečiantį išbandymą. Darvino miestą, į kurie jie atvyko, pradeda bombarduoti japonai, visiškai neseniai sutriuškinę Perl Harborą…

„Australija“ – tai naujas miuziklą „Mulen Ružas“ sukūrusio Bazo Luhrmanno filmas. Režisierius ir toliau lieka ištikimas savo stiliui, sukurdamas epinį kerinčių vaizdų, puikių kostiumų ir meilės gimtajam kraštui kupiną filmą. Jo centre – dviejų žmonių susitikimas, kurių jausmus išbando lemtingi istoriniai įvykiai. Pagrindinius vaidmenis šiame filme atliko dvi garsios kino žvaigždės iš Australijos Nicole Kidman ir Hughas Jackmanas.

Filmo aktoriai ir režisieriai

Pridėti apžvalgą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Vartotojų atsiliepimai

  1. Ona

    Stebukladarys Baz Luhrmann vėl efektingai praskleidė raudonąsias magiškojo kino ekrano užuolaidas. Už jų – pasaulio pakraštys, Niekieno šalis, beribės smėlio dykumos, bevardžiai kalnai, laukinių arklių ir kengūrų sukeltų dulkių debesys. Meistriškai įpindamas pasaką apie Ozo šalies burtininką, šalia jos B.Luhrmann seka kitą, ne mažiau stebuklingą. Seniai seniai, prieš pat Antrąjį pasaulinį, toli toli, pietinėje Australijoje, kartą gyveno…

    Juostoje „Australija“ Nicole Kidman herojė Sara Ešli – šalta, išdidi, „porcelianinė“ anglų aristokratė, it kilmingų panelių pensiono auklėtinė griežtai besilaikanti etiketo, pedantiška ir nepasiduodanti emocijoms (deja, tai – labai tradicinis aktorės amplua). Ji ryžtasi įkelti koją į Australijoje paveldėtą rančą, kurioje jos „ledus“ ima tirpdyti vyro mirtis, ambicijos pervaryti tūkstantinę gyvulių bandą į tolimą Darvino uostą, vietinio Droverio (jį vaidina už pakarpos iš „X-menų“ ištrauktas Hugh Jackman) pagalba, rūpestis dėl aborigenų kraujo turinčio berniuko Nullah bei Antrojo Pasaulinio karo atgarsiai, kai Perl Harborą bombardavę japonai nukreipė savo bombonešius į Darviną. Ne be reikalo kritikai, siedami tokį visagalės moters, Mrs. Boss, įvaizdį su legendine „vėjo nublokšta“ Skarlet O‘Hara, suskubo „Australiją“ pakrikštyti ironiškuoju „Gone With the Dingos“.

    Po prieš dvylika metų sukurto „Romeo+Juliet“ su Leonardo DiCaprio ir Claire Danes bei, vėliau, pompastiškojo miuziklo „Mulen Ružas“, žiūrovai jau galėjo nutuokti, kokia burtininko lazdele sumosuos režisierius „Australijoje“. Tiesa, dirigento batutu, kitaip nei ilgiausiame visų laikų muzikiniu klipu vadintame „Mulen Ruže“, jis nebemojavo, nors N. Kidman naujojoje juostoje dar buvo priversta paniūniuoti „Ozo šalies burtininko“ dainelę apie vaivorykštę. Tačiau tai nei iš tolo nepriminė hitais tapusių „Mulen Ružo“ dainų, įdainuotų su Ewanu McGregoru.

    Šįkart pagrindinis B.Luhrmanno koziris – ne dainų repertuaras, o Australija. Štai kodėl nebuvo patvirtintas pirminis filmo pavadinimas „Didžioji Pietų šalis“ (Great Southern Land). „Filmas yra apie tolimą šalį ir apie tai, kaip buvimas joje gali pakeisti vidinį pasaulį. Juostą turėjau pavadinti vienu žodžiu, kuris, kaip, pavyzdžiui, „Kasablanka“ automatiškai taptų kažko, labai tolimo ir egzotiško, simboliu“, – interviu žurnale „Empire“ pasakojo B.Luhrmann. Ir pridūrė, kad daugelis filmų yra kaip suši – subtilūs ir skirti nedažnam pasimėgavimui, o „Australija“ – kaip sekmadieniniai pietūs, sotūs ir gausūs, juk filme visko daug – ašarų, juoko, kostiumų, didžių aktorių ir didžių peizažų.

    „Raudonųjų užuolaidų trilogija“ (Red Curtain Trilogy) vadinamoms B.Luhrmanno juostoms išties būdingas teatrališkumas, iškilmingumas, patosas, dekoratyvi kino kalba, ypatinga pasakojimo maniera ir … poveikis žiūrovams. Pastarieji po jo filmų dažnai jaučiasi it sudalyvavę svaiginančiame šou. Visgi, regis, režisierius nepaslydo „ant“ 130 milijonų dolerių kaštavusių australiškų ambicijų. Palaipsniui išauginta emocinė įtampa tarp herojų, turto besigviešiančių antipodų ir karo paaštrintas dramatizmas, pasakojimą intensyvinantis „tolimos šalies“ koloritas, masinės gyvulių pervarymo scenos, aborigenų kultūros misticizmo punktyras, tradicinių pasakų konstrukcijos elementai (žaibiškai persirengusio ir nusiskutusio „princo“ pasirodymas vakarėlyje „neišmušus dvylikai“ ir pan.) iliustruoja, kad B.Luhrmann yra puikiai perpratęs romantinės dramos formatą ir privalomus žanro reikalavimus (lyginant „Australiją“ ne su stipresniais, o su silpnesniais naujausiais meilės-karo-metu filmų pavyzdžiais „Atpirkimu“ ar nuvėsusios romantikos „Ties meilės riba“, galima konstatuoti, kad kitiems režisieriams net ir to nepakanka).

    Visgi reikia pripažinti, kad plačiai užsimojęs režisierius, susikoncentravęs į meilės-karo-metu ašį, nebuvo pakankamai atidus antraeiliams veiksmams ir kai kuriose scenose net nusižengė logikai, racionalumui ar chronologijai. Kita vertus, „Australija“ atvirai „subalansuota“ tiems, kurie pateisina hiperbolizuotą romantiką ir sutirštintą realybės magiją. Tikriausiai labiausiai gaila siaurokos aborigenų kultūros reprezentacijos „Australijoje“ (filme ji susiaurinta iki vieno kone visose scenose išdygstančio kaulėto aborigeno mistiškų murmėjimų ir vieno aborigenų papročio – netarti mirusiojo vardo – eskalavimo). Ir nors kamera pabrėžtinai rančą Faraway Downs filmuoja iš paukščio skrydžio, į Australijos aborigenų kultūrą žiūrima tik juodomis paauglio Nullah akimis, be platesnio rakurso, ryškesnės etnografinės potekstės.

    Nedera pamiršti ir asmeninio B.Luhrmanno santykio su Australija. Būdamas australų kilmės jis pagrindiniams vaidmenims ieškojo tik aussie aktorių. Ir jei šalia N.Kidman pavardės, regis, net nefigūravo taip pat australių Cate Blanchett ar Naomi Watts pavardės, tai vietoj H.Jackmano, pasirodo, filme arklius išjodinėti galėjo Russell Crowe ar Heath Ledger (visgi po to, kai H.Jackmanas buvo išrinktas seksualiausiu planetos vyru, kurį kitą jo vietoje įsivaizduoti labai sunku). Minėtoms pavardėms absoliučiai abejingi buvo Australijos aborigenai, kurių keli taip pat buvo pakviesti nusifilmuoti „Australijoje“ (palankiausiai iš jų įvertintas buvo vienuolikametis Brandon Walters, suvaidinęs našlaičiu tapusį Nullah, filme virkdžiusį lūpinę armonikėlę ir tarsi įgarsinusį pačią Australiją).

    Turint omeny, kad B.Luhrmann užnugaryje – ištisa šalies turizmo kampanija, nenuostabu, kad žiūrint filmą nevalingai kyla asociacija, jog Australija (ne tik australiškas alus ar vynas, kurių etiketės filme vis kruopščiai atsukamos žiūrovui) – tarsi prekės ženklas, kurio pavadinimas tariamas pabrėžtinai pagarbiai, su savotiškomis reklaminėmis intonacijomis. Ryšių su visuomene ir reklamos specialistai turėtų sukrusti: štai kaip stipriai pozicionuojamas šalies įvaizdis. Čia ne „Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos“ bei nedrąsūs bandymai pristatyti Lietuvą kaip „drąsią šalį“, o ištisos trys valandos (užsienio kino teatruose filmas net demonstruojamas su dešimties minučių pertrauka) įžūliai drąsių pareiškimų, kad geltonų plytų kelias veda ne į Ozo šalį, o į Australiją (beje, tuo „Australija“ ir skiriasi nuo subtilesnės Oskarais kadaise apipiltos Sydney Pollacko juostos „Iš Afrikos“ pagal Karen Blixen romaną ar net turistinį kontekstą turinčio filmo „Reikalai Briugėje“ (rež. Martin McDonagh).

    Šiaip ar taip, po filmo Australija tikrai išlošė. Kur gi ne, jei jos „reklamos“ ėmėsi žmogus, pagarsėjęs sukurta brangiausia pasaulyje (kainavusia 18 milijonų svarų sterlingų) „Chanel No 5“ reklama su N.Kidman, Karlo Lagerfieldo kostiumais ir keliais kilogramais brangenybių. „Miestas neišvengiamai vaidina kažkokį vaidmenį mūsų gyvenime; net nepriklausomai nuo to, ar turi pasakyti apie jį daugiau gera ar bloga, pagal mentalinės gravitacijos dėsnį jis traukia tavo sąmonę“, rašė minėta K.Blixen apie Nairobį. Panašu, kad dabar daugelio sąmonę pagal holivudinės gravitacijos dėsnius (kurių veikimą patvirtino „Titanikas“ – po filmo suintensyvėjo pasiutiškai brangios ekskursijos į „Titaniko“ žūties vietą Atlanto vandenyne ar bent į laivo aukų kapinyną Halifakse (Kanada) trauks Australija.

    Tad welcome to Australia.

    9,0 rating

    Stebukladarys Baz Luhrmann vėl efektingai praskleidė raudonąsias magiškojo kino ekrano užuolaidas. Už jų – pasaulio pakraštys, Niekieno šalis, beribės smėlio dykumos, bevardžiai kalnai, laukinių arklių ir kengūrų sukeltų dulkių debesys. Meistriškai įpindamas pasaką apie Ozo šalies burtininką, šalia jos B.Luhrmann seka kitą, ne mažiau stebuklingą. Seniai seniai, prieš pat Antrąjį pasaulinį, toli toli, pietinėje Australijoje, kartą gyveno…

    Juostoje „Australija“ Nicole Kidman herojė Sara Ešli – šalta, išdidi, „porcelianinė“ anglų aristokratė, it kilmingų panelių pensiono auklėtinė griežtai besilaikanti etiketo, pedantiška ir nepasiduodanti emocijoms (deja, tai – labai tradicinis aktorės amplua). Ji ryžtasi įkelti koją į Australijoje paveldėtą rančą, kurioje jos „ledus“ ima tirpdyti vyro mirtis, ambicijos pervaryti tūkstantinę gyvulių bandą į tolimą Darvino uostą, vietinio Droverio (jį vaidina už pakarpos iš „X-menų“ ištrauktas Hugh Jackman) pagalba, rūpestis dėl aborigenų kraujo turinčio berniuko Nullah bei Antrojo Pasaulinio karo atgarsiai, kai Perl Harborą bombardavę japonai nukreipė savo bombonešius į Darviną. Ne be reikalo kritikai, siedami tokį visagalės moters, Mrs. Boss, įvaizdį su legendine „vėjo nublokšta“ Skarlet O‘Hara, suskubo „Australiją“ pakrikštyti ironiškuoju „Gone With the Dingos“.

    Po prieš dvylika metų sukurto „Romeo+Juliet“ su Leonardo DiCaprio ir Claire Danes bei, vėliau, pompastiškojo miuziklo „Mulen Ružas“, žiūrovai jau galėjo nutuokti, kokia burtininko lazdele sumosuos režisierius „Australijoje“. Tiesa, dirigento batutu, kitaip nei ilgiausiame visų laikų muzikiniu klipu vadintame „Mulen Ruže“, jis nebemojavo, nors N. Kidman naujojoje juostoje dar buvo priversta paniūniuoti „Ozo šalies burtininko“ dainelę apie vaivorykštę. Tačiau tai nei iš tolo nepriminė hitais tapusių „Mulen Ružo“ dainų, įdainuotų su Ewanu McGregoru.

    Šįkart pagrindinis B.Luhrmanno koziris – ne dainų repertuaras, o Australija. Štai kodėl nebuvo patvirtintas pirminis filmo pavadinimas „Didžioji Pietų šalis“ (Great Southern Land). „Filmas yra apie tolimą šalį ir apie tai, kaip buvimas joje gali pakeisti vidinį pasaulį. Juostą turėjau pavadinti vienu žodžiu, kuris, kaip, pavyzdžiui, „Kasablanka“ automatiškai taptų kažko, labai tolimo ir egzotiško, simboliu“, – interviu žurnale „Empire“ pasakojo B.Luhrmann. Ir pridūrė, kad daugelis filmų yra kaip suši – subtilūs ir skirti nedažnam pasimėgavimui, o „Australija“ – kaip sekmadieniniai pietūs, sotūs ir gausūs, juk filme visko daug – ašarų, juoko, kostiumų, didžių aktorių ir didžių peizažų.

    „Raudonųjų užuolaidų trilogija“ (Red Curtain Trilogy) vadinamoms B.Luhrmanno juostoms išties būdingas teatrališkumas, iškilmingumas, patosas, dekoratyvi kino kalba, ypatinga pasakojimo maniera ir … poveikis žiūrovams. Pastarieji po jo filmų dažnai jaučiasi it sudalyvavę svaiginančiame šou. Visgi, regis, režisierius nepaslydo „ant“ 130 milijonų dolerių kaštavusių australiškų ambicijų. Palaipsniui išauginta emocinė įtampa tarp herojų, turto besigviešiančių antipodų ir karo paaštrintas dramatizmas, pasakojimą intensyvinantis „tolimos šalies“ koloritas, masinės gyvulių pervarymo scenos, aborigenų kultūros misticizmo punktyras, tradicinių pasakų konstrukcijos elementai (žaibiškai persirengusio ir nusiskutusio „princo“ pasirodymas vakarėlyje „neišmušus dvylikai“ ir pan.) iliustruoja, kad B.Luhrmann yra puikiai perpratęs romantinės dramos formatą ir privalomus žanro reikalavimus (lyginant „Australiją“ ne su stipresniais, o su silpnesniais naujausiais meilės-karo-metu filmų pavyzdžiais „Atpirkimu“ ar nuvėsusios romantikos „Ties meilės riba“, galima konstatuoti, kad kitiems režisieriams net ir to nepakanka).

    Visgi reikia pripažinti, kad plačiai užsimojęs režisierius, susikoncentravęs į meilės-karo-metu ašį, nebuvo pakankamai atidus antraeiliams veiksmams ir kai kuriose scenose net nusižengė logikai, racionalumui ar chronologijai. Kita vertus, „Australija“ atvirai „subalansuota“ tiems, kurie pateisina hiperbolizuotą romantiką ir sutirštintą realybės magiją. Tikriausiai labiausiai gaila siaurokos aborigenų kultūros reprezentacijos „Australijoje“ (filme ji susiaurinta iki vieno kone visose scenose išdygstančio kaulėto aborigeno mistiškų murmėjimų ir vieno aborigenų papročio – netarti mirusiojo vardo – eskalavimo). Ir nors kamera pabrėžtinai rančą Faraway Downs filmuoja iš paukščio skrydžio, į Australijos aborigenų kultūrą žiūrima tik juodomis paauglio Nullah akimis, be platesnio rakurso, ryškesnės etnografinės potekstės.

    Nedera pamiršti ir asmeninio B.Luhrmanno santykio su Australija. Būdamas australų kilmės jis pagrindiniams vaidmenims ieškojo tik aussie aktorių. Ir jei šalia N.Kidman pavardės, regis, net nefigūravo taip pat australių Cate Blanchett ar Naomi Watts pavardės, tai vietoj H.Jackmano, pasirodo, filme arklius išjodinėti galėjo Russell Crowe ar Heath Ledger (visgi po to, kai H.Jackmanas buvo išrinktas seksualiausiu planetos vyru, kurį kitą jo vietoje įsivaizduoti labai sunku). Minėtoms pavardėms absoliučiai abejingi buvo Australijos aborigenai, kurių keli taip pat buvo pakviesti nusifilmuoti „Australijoje“ (palankiausiai iš jų įvertintas buvo vienuolikametis Brandon Walters, suvaidinęs našlaičiu tapusį Nullah, filme virkdžiusį lūpinę armonikėlę ir tarsi įgarsinusį pačią Australiją).

    Turint omeny, kad B.Luhrmann užnugaryje – ištisa šalies turizmo kampanija, nenuostabu, kad žiūrint filmą nevalingai kyla asociacija, jog Australija (ne tik australiškas alus ar vynas, kurių etiketės filme vis kruopščiai atsukamos žiūrovui) – tarsi prekės ženklas, kurio pavadinimas tariamas pabrėžtinai pagarbiai, su savotiškomis reklaminėmis intonacijomis. Ryšių su visuomene ir reklamos specialistai turėtų sukrusti: štai kaip stipriai pozicionuojamas šalies įvaizdis. Čia ne „Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos“ bei nedrąsūs bandymai pristatyti Lietuvą kaip „drąsią šalį“, o ištisos trys valandos (užsienio kino teatruose filmas net demonstruojamas su dešimties minučių pertrauka) įžūliai drąsių pareiškimų, kad geltonų plytų kelias veda ne į Ozo šalį, o į Australiją (beje, tuo „Australija“ ir skiriasi nuo subtilesnės Oskarais kadaise apipiltos Sydney Pollacko juostos „Iš Afrikos“ pagal Karen Blixen romaną ar net turistinį kontekstą turinčio filmo „Reikalai Briugėje“ (rež. Martin McDonagh).

    Šiaip ar taip, po filmo Australija tikrai išlošė. Kur gi ne, jei jos „reklamos“ ėmėsi žmogus, pagarsėjęs sukurta brangiausia pasaulyje (kainavusia 18 milijonų svarų sterlingų) „Chanel No 5“ reklama su N.Kidman, Karlo Lagerfieldo kostiumais ir keliais kilogramais brangenybių. „Miestas neišvengiamai vaidina kažkokį vaidmenį mūsų gyvenime; net nepriklausomai nuo to, ar turi pasakyti apie jį daugiau gera ar bloga, pagal mentalinės gravitacijos dėsnį jis traukia tavo sąmonę“, rašė minėta K.Blixen apie Nairobį. Panašu, kad dabar daugelio sąmonę pagal holivudinės gravitacijos dėsnius (kurių veikimą patvirtino „Titanikas“ – po filmo suintensyvėjo pasiutiškai brangios ekskursijos į „Titaniko“ žūties vietą Atlanto vandenyne ar bent į laivo aukų kapinyną Halifakse (Kanada) trauks Australija.

    Tad welcome to Australia.

Australija (2008)