Filmo detalės

Metai:
Šalis:
Kino studija:

Filmo aprašymas

Organizacijos UNICEF inicijuotas kino projektas suvienyjo 7 žinomus režisierius, kurie sutiko dirbti be jokio honoraro ir į kūrybinį procesą įtraukė savo vaikus. Jiems buvo pasiūlyta sukurti 16 – 18 minučių trukmės trumpo metražo filmus apie skirtinguose pasaulio kraštuose gyvenančius vaikus, kurie atsiduria sudėtingų problemų sūkūryje. Nuo Burkina Faso Afrikoje iki Bruklino Amerikoje, nuo Kinijos Azijoje iki San Paulo Brazilijoje su stabtelėjimais trejuose karštuose Europos taškuose – Italijoje, Serbijoje ir D.Britanijoje. Bet kurioje pasaulio šalyje ar bet kuriame mieste yra vaikų, kuriems likimas pagailėjo laimės ir meilės. Dažniausiai jie lieka nematomi, nepastebimi kitiems visuomenės nariams ir ant savo jaunų pečių privalo išlaikyti sudėtingų problemų naštą. Jie išgyvena skurdą, mirtinas ligas, tėvų ar globėjų netektį, vienišumą, pilietinio karo siaubus, artimiausių žmonių abejingumą, totalinę visuomenės diskriminaciją ir t.t. Tačiau šie vaikai yra drąsūs, žingeidūs ryžtingi ir išradingi, todėl nė sekundei nepasiduoda, ieško meilės ir stengiasi pasirinkti teisingą kelią į šviesesnį rytojų. Pasaulinė emocingojo kūrinio premjera įvyko 2005-ųjų Venecijos ir Toronto tarptautiniuose kino festivaliuose.

Filmo aktoriai ir režisieriai

Režisierius

Ridley Scott

Režisierius
Pridėti apžvalgą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Vartotojų atsiliepimai

  1. Arūnas Dovydaitis

    Spike Lee, Emir Kusturica, John Woo, Ridley Scott. “Visi nepastebėti vaikai”. Kas nesidomėjo kuklia reklama spaudoje ir pirmą kartą pamatė šį apžvalgos apie filmą pavadinimą, patikinu – jums nesusiketurgubino akyse ir nepasimaišė – šios ne šiaip kino autorystės ŽVAIGŽDĖS, bet megažvaigždės dirba kartu šiame filme. Dalykas rodosi neįmanomas!

    Bet jis neįmanomas tik mūsų kraštuose dėl patirties trūkumo. Nes tai kas populiaru už sienos (dabar, žinoma, nusitrinančios), Vakaruose yra pakankamai dažnu reiškiniu. Taip atsitinka, kada kokia galinga paramos kompanija paprašo kūrėjų prisidėti prie jų kokios tai pasaulinės akcijos. Be abejo, tai gali būti kova prieš AIDS, prieš badą, prieš narkomaniją, ar dar ką nors. Taip ir šiuokart – 2005m šie meistriškumo ir populiarumo viršūnes pasiekę menininkai atsiliepė į dviejų jaunų italų prodiuserių sumanymą, jog kino jėga gali papildomai atkreipti pasaulinės visuomenės ir organizacijų dėmesį, kaip kenčia ir kokiais nelaimingais tampa vaikai, kai likimas nulemia jų gyvenimą (dažnai egzistavimą) vargstančiose, kariaujančiose, badaujančiose šalyse arba blogu būdu gyvenančiose šeimose. Nežinau, kiek pastangų jiems reikėjo, bet į projektą įsijungus galingoms pasaulinėms paramos organizacijoms (UNICEF, UNITED NATIONS WORLD FOOD), projektas įgyjo daugiau negu realybę. Turiu galvoje, jog filmo pristatymas įvyko tiek VENECIJOS, tiek TORONTO prestižiniuose festivaliuose, o svarbiausia, jog 15-18 min. filmus be honoraro sutiko kurti minėti kino galiūnai.

    Neapsirikite, tai ne AXX – iš varganų biudžetų padaryti filmukai ne kino juostoje. Ir ne šių asmenybių pakoketavimas, parašo “prie gero darbo” uždėjimas. Netenka abejoti, kad dirbta rimtai ir “duota” visa tai, kas sugebama. O kadangi jų sugebėjimais seniai neabejoja niekas, tai išvada aiški – pamatyti filmą būtina. Tegul jis bus su aiškia propogandos gaida, bet meistrystė nuo to nepradingsta…

    Viso filmų yra 7. Ne, niekas iš jų nepadarė po antrą filmą. Kūrė ir menkai pas mus girdėti, dar tiksliau – visai negirdėti. Ir vėl neapsigaukite – nežinomų autorių filmai dažniausiai niekuo nenusileidžia žinomoms pavardėms.

    Gal būt jausmą, kada trumpame filme atpažįsti mylimą kino kūrėją ne taip ir dažnai patiriame? “Visi nepastebėti vaikai“ – puikus tokio “atradimo” pavyzdys kiekvienam kinomanui…

    Nors tuo beveik viską ir pasakiau, labai trumpai nušviesiu, ką turėtumėte pamatyti ekrane.

    Pirmas filmas Tanza atstovauja Afrikai, egzotiškajai Burkina Faso. Ne, nesu susidūręs su 55-ių režisieriumi Mehdi Charefu, tačiau jis irgi priskiriamas prie žinomų filmų kūrėjų. Filmą verta pamatyti, nes išskyrus lietuviškųjų „Kino pavasarių“ žiūrovus, Afrikos kino nematome. O į egzotiką, gi įdomu žiūrėti! Šio filmo privalumas – jautri, lyriška finalinė scena. Deja, trūkumų daugiau – tiesiog stebina patyrusio režisieriaus nesugebėjimas vaikamas ir ne vaikams, išaiškinti, kaip reikia vaidinti, kad atrodytum natūralus. Juk jie, greičiausiai, kino matę mažai, ar visai nematę. Ir žinoma, pats nesugalvosi, kad filmuko pabaigoje, kada aiškinamos partizaninės užduotys, tai reikia suvaidinti prieš kino kamerą visai kitokiais būdais. Ką gi, tai, ką matėme Kino pavasariuose, jog Afrikos kinas dar neišbridęs iš realios propogandinės kino sampratos pasitvirtina ir čia. Novelė kinematografiškai bene silpniausia rinkinyje. Tačiau į pilietinio karo verpetus įtrauktų vaikų likimai vis dėlto ir jaudina, ir, kaip minėjau, įspūdį gerokai sustiprina siužeto pabaiga…

    Toliau – jaunosios, netekusios pusiausvyros skrydis ant karsto ir jo sulaužymas, kai susiduria abi procesijos, vaizdas. Aišku, – tai Emir Kusturica, vienas iš 3-4 pasaulyje du kartus laimėjusių Auksinę Palmės šakelę prestižiniuose Kanuose. Ir nors jo trumpa novelė Liūdnasis čigonas yra įprastai pilna kusturiškų klišių, teigti to paties, ką maniau po „Gyvenimo kaip stebuklo“, jog režisierius užsiciklinęs savo stiliuje ir tampa banaliai vienodu, niekaip nenorėčiau. Tokias pozicijas greit atmeti šiame filmuke, kai žiūri jaunojo čigoniuko nenorą išeiti iš pataisos kolonijos į laisvę (!), nes teks vėl vogti, ir tikrai neišsipildys jo svajonė tapti kirpėju. Emiras ne tik žavi lengvumu ir tradiciniu čigonišku humoru bei muzika, tačiau priverčia žiūrovą ir susimąstyti, paliečia jautrumo stygas, stebint čigoniuko vargus…

    Turi savo atpažįstamą stilių, kada rodo visuomenės problemas, ir vienas labaiusiai kotiruojamų šiuo metu pasaulyje kino kūrėjų Spike Lee. Kad filmukas Jėzaus vaikai Amerikoje yra “Spyglio”, irgi greit atpažįsti. Rodosi tolimas esi nuo jo rodomos narkomanų šeimos problemų, tačiau abejingu tos šeimos atžalos likimui, niekaip bepasilieki. Jei prieš nepriklausomybę tai galėjai pavadinti kaip jų problemomis, tai dabar S.Lee rodo ir Lietuvos aktualiją…

    Visiškai Lietuvoje nežinoma buvo brazilė Katia Lung. Pasidomėjęs aptinki, kad jai teko darbuotis antrąja režisiere su F.Meirelles kuriant įspūdingą ir populiarų pas mus „Dievo miestą“. Po jos sukurtos šiame projekte Bilas ir Žoao, gali pasidžiaugti – pamokos nepraėjo veltui. Tuo pačiu stiliumi, tik gal nesant klipinio montavimo, rodomi du braziliukai, besistengiantys pagerinti savo būvį… šiuklšlių rinkimu ir pristatymu supirktuvėn. Skaudu žiūrėti į jų vargus, tarsi pasakojam būtų ne apie XXI amžių…

    O štai kita moteris, britė Jordan Scot nori būti ir moderni ir stilinga. Kurgi – pavardė įpareigoja. Deja, jos produkto bendrą įspūdį laikyčiau net silpnesniu už afrikietišką. Turinys ten lyg ir būtų, filmą “galima” žiūrėti, bet bandymas montuoti kaip ir dogmiškai duoda neaiškų rezultatą. Kažkoks “suveltas” gaunasi filmas. Sunku pasakyti, ar buvo iš karto numatyta, jog dukros parašytą scenarijų padės realizuoti tėvas, kurio net pavardės nebereikia kino pasaulyje, užtenka pasakyti – RIDLEY, ir supranti kad šis žmogus sukūrė kultinius “Bėgantis ašmenimis”, “Svetimas” ir kt. iškilius filmus, ar jis tapo antruoju režisieriumi, kada jau reikėjo “gelbėti” dukros darbus. Bet šeimyninė kino novelė Jonathanas, atrodo, mažai ką ypatingai sudomins…

    Priešpaskutinį rinktinio “Visi nepastebėti vaikai” segmentą Čiro kūrė 37-ių vienas iš dviejų šio projektų organizatorių Stefano Veneruso. Vėl kaip filmų autorius jis yra tamsus arkliukas mums. Per savo karjerą nesukūrė nei vieno pilno metražo kino filmo, tik pora trumpų. “Prašosi” įtarimas, jog vyrukas ir sugalvojo projektą, kad galėtų pabūti šalia pačių “kiečiausiųjų”. Žinokit, taip negalvosit, kada pamatysite kaip jam pasisekė įsiterpti tarp tų, pripažintųjų. Labai galimas dalykas, jog jo filmą taps pačiu įdomiausiu, maloniausiu akiai. Ekrane rodomi vėlgi nemalonūs faktai iš Italijos kasdienybės – vaikų vagiliavimas. Tačiau tas pateikta taip spalvingai, nuotaikingai, skambant “galingai” muzikai (egzotiškai įtrauktas į kadrą efektinga mušamųjų grupė), jog žiūri vienu ypu. Nėra kada nuobodžiaut…

    Rinkinį uždaro maestro John Woo filmas. Prisipažinsiu, ironiškai vertinau garbių kritikų liaupses dėl ryškaus stiliaus ir kokybės šiam rytietiško kovinio filmo apologetui, nes “užkariavęs” Holyvudą, jis beviltiškai subanalėjo, susiniveliavo su ten dirbančiais. Mano džiaugsmui ir nustebimui, “Visuose nepastebėtuose vaikuose”, jis akivaizdžiai parodo, jog kritikai ir jo mėgėjai teisūs – tai klasiškas autorius! Kim Ki Duko, Takeshi Kitano gerbėjai turėtų jokiu būdu nepraleisti John Woo novelės Song Song ir mažoji Kat. Tai neabejotinai prilygstantis minėtų asų filmams darbas. Sugretindamas savotiškai vienodai nelaimingų mergaičių – turtuolės ir našlaitės likimus, John Woo pasakoja jautrią, liekančią akyse istoriją. Aš balsuočiau, kad šis tarp visų gerų yra stipriausias filmas. Ką reiškia, kai kūrėjąs grįžta ten, iš kur pasklido garsas apie jo filmus, Honk Kongą. Titruose nerasite nieko holivudiško, vien rytietiškos pavardės. Ir rezultatas puikus! Kada titruose skaitai tokių vardų, kaip Tinos Terner vadovaujamo fondo prisidėjimo, neabejoji – išvydusi rezultatą ji neturėjo gailėtis prisijungusi. O ir “dividendai” nubyrėjo – padovanota filmui daina “Pamokyk mane vėl”, pasiekė Italijos singlų Nr.1. poziciją. Mes gi, girdėdami šaunią muziką per ilgus baigiamuosius titrus, taip pat privalome pripažinti, kad turėjome malonumą matyti tikrai gero kino pavyzdį.

    Nė kiek neabejoju, kad agitacinės, propogandinės schemelės nemenkina šio filmo visiškai. Netrukdo jam ir aiškiai “šeimyninės” peripetijos (Kusturicai scenarijų ir muziką pateikė sūnus Striboras, tarp rodomų moksleivių, bėgioja ir tikri Sike Lee vaikai).

    Filmo nevalia praleisti!

    10,0 rating

    Spike Lee, Emir Kusturica, John Woo, Ridley Scott. “Visi nepastebėti vaikai”. Kas nesidomėjo kuklia reklama spaudoje ir pirmą kartą pamatė šį apžvalgos apie filmą pavadinimą, patikinu – jums nesusiketurgubino akyse ir nepasimaišė – šios ne šiaip kino autorystės ŽVAIGŽDĖS, bet megažvaigždės dirba kartu šiame filme. Dalykas rodosi neįmanomas!

    Bet jis neįmanomas tik mūsų kraštuose dėl patirties trūkumo. Nes tai kas populiaru už sienos (dabar, žinoma, nusitrinančios), Vakaruose yra pakankamai dažnu reiškiniu. Taip atsitinka, kada kokia galinga paramos kompanija paprašo kūrėjų prisidėti prie jų kokios tai pasaulinės akcijos. Be abejo, tai gali būti kova prieš AIDS, prieš badą, prieš narkomaniją, ar dar ką nors. Taip ir šiuokart – 2005m šie meistriškumo ir populiarumo viršūnes pasiekę menininkai atsiliepė į dviejų jaunų italų prodiuserių sumanymą, jog kino jėga gali papildomai atkreipti pasaulinės visuomenės ir organizacijų dėmesį, kaip kenčia ir kokiais nelaimingais tampa vaikai, kai likimas nulemia jų gyvenimą (dažnai egzistavimą) vargstančiose, kariaujančiose, badaujančiose šalyse arba blogu būdu gyvenančiose šeimose. Nežinau, kiek pastangų jiems reikėjo, bet į projektą įsijungus galingoms pasaulinėms paramos organizacijoms (UNICEF, UNITED NATIONS WORLD FOOD), projektas įgyjo daugiau negu realybę. Turiu galvoje, jog filmo pristatymas įvyko tiek VENECIJOS, tiek TORONTO prestižiniuose festivaliuose, o svarbiausia, jog 15-18 min. filmus be honoraro sutiko kurti minėti kino galiūnai.

    Neapsirikite, tai ne AXX – iš varganų biudžetų padaryti filmukai ne kino juostoje. Ir ne šių asmenybių pakoketavimas, parašo “prie gero darbo” uždėjimas. Netenka abejoti, kad dirbta rimtai ir “duota” visa tai, kas sugebama. O kadangi jų sugebėjimais seniai neabejoja niekas, tai išvada aiški – pamatyti filmą būtina. Tegul jis bus su aiškia propogandos gaida, bet meistrystė nuo to nepradingsta…

    Viso filmų yra 7. Ne, niekas iš jų nepadarė po antrą filmą. Kūrė ir menkai pas mus girdėti, dar tiksliau – visai negirdėti. Ir vėl neapsigaukite – nežinomų autorių filmai dažniausiai niekuo nenusileidžia žinomoms pavardėms.

    Gal būt jausmą, kada trumpame filme atpažįsti mylimą kino kūrėją ne taip ir dažnai patiriame? “Visi nepastebėti vaikai“ – puikus tokio “atradimo” pavyzdys kiekvienam kinomanui…

    Nors tuo beveik viską ir pasakiau, labai trumpai nušviesiu, ką turėtumėte pamatyti ekrane.

    Pirmas filmas Tanza atstovauja Afrikai, egzotiškajai Burkina Faso. Ne, nesu susidūręs su 55-ių režisieriumi Mehdi Charefu, tačiau jis irgi priskiriamas prie žinomų filmų kūrėjų. Filmą verta pamatyti, nes išskyrus lietuviškųjų „Kino pavasarių“ žiūrovus, Afrikos kino nematome. O į egzotiką, gi įdomu žiūrėti! Šio filmo privalumas – jautri, lyriška finalinė scena. Deja, trūkumų daugiau – tiesiog stebina patyrusio režisieriaus nesugebėjimas vaikamas ir ne vaikams, išaiškinti, kaip reikia vaidinti, kad atrodytum natūralus. Juk jie, greičiausiai, kino matę mažai, ar visai nematę. Ir žinoma, pats nesugalvosi, kad filmuko pabaigoje, kada aiškinamos partizaninės užduotys, tai reikia suvaidinti prieš kino kamerą visai kitokiais būdais. Ką gi, tai, ką matėme Kino pavasariuose, jog Afrikos kinas dar neišbridęs iš realios propogandinės kino sampratos pasitvirtina ir čia. Novelė kinematografiškai bene silpniausia rinkinyje. Tačiau į pilietinio karo verpetus įtrauktų vaikų likimai vis dėlto ir jaudina, ir, kaip minėjau, įspūdį gerokai sustiprina siužeto pabaiga…

    Toliau – jaunosios, netekusios pusiausvyros skrydis ant karsto ir jo sulaužymas, kai susiduria abi procesijos, vaizdas. Aišku, – tai Emir Kusturica, vienas iš 3-4 pasaulyje du kartus laimėjusių Auksinę Palmės šakelę prestižiniuose Kanuose. Ir nors jo trumpa novelė Liūdnasis čigonas yra įprastai pilna kusturiškų klišių, teigti to paties, ką maniau po „Gyvenimo kaip stebuklo“, jog režisierius užsiciklinęs savo stiliuje ir tampa banaliai vienodu, niekaip nenorėčiau. Tokias pozicijas greit atmeti šiame filmuke, kai žiūri jaunojo čigoniuko nenorą išeiti iš pataisos kolonijos į laisvę (!), nes teks vėl vogti, ir tikrai neišsipildys jo svajonė tapti kirpėju. Emiras ne tik žavi lengvumu ir tradiciniu čigonišku humoru bei muzika, tačiau priverčia žiūrovą ir susimąstyti, paliečia jautrumo stygas, stebint čigoniuko vargus…

    Turi savo atpažįstamą stilių, kada rodo visuomenės problemas, ir vienas labaiusiai kotiruojamų šiuo metu pasaulyje kino kūrėjų Spike Lee. Kad filmukas Jėzaus vaikai Amerikoje yra “Spyglio”, irgi greit atpažįsti. Rodosi tolimas esi nuo jo rodomos narkomanų šeimos problemų, tačiau abejingu tos šeimos atžalos likimui, niekaip bepasilieki. Jei prieš nepriklausomybę tai galėjai pavadinti kaip jų problemomis, tai dabar S.Lee rodo ir Lietuvos aktualiją…

    Visiškai Lietuvoje nežinoma buvo brazilė Katia Lung. Pasidomėjęs aptinki, kad jai teko darbuotis antrąja režisiere su F.Meirelles kuriant įspūdingą ir populiarų pas mus „Dievo miestą“. Po jos sukurtos šiame projekte Bilas ir Žoao, gali pasidžiaugti – pamokos nepraėjo veltui. Tuo pačiu stiliumi, tik gal nesant klipinio montavimo, rodomi du braziliukai, besistengiantys pagerinti savo būvį… šiuklšlių rinkimu ir pristatymu supirktuvėn. Skaudu žiūrėti į jų vargus, tarsi pasakojam būtų ne apie XXI amžių…

    O štai kita moteris, britė Jordan Scot nori būti ir moderni ir stilinga. Kurgi – pavardė įpareigoja. Deja, jos produkto bendrą įspūdį laikyčiau net silpnesniu už afrikietišką. Turinys ten lyg ir būtų, filmą “galima” žiūrėti, bet bandymas montuoti kaip ir dogmiškai duoda neaiškų rezultatą. Kažkoks “suveltas” gaunasi filmas. Sunku pasakyti, ar buvo iš karto numatyta, jog dukros parašytą scenarijų padės realizuoti tėvas, kurio net pavardės nebereikia kino pasaulyje, užtenka pasakyti – RIDLEY, ir supranti kad šis žmogus sukūrė kultinius “Bėgantis ašmenimis”, “Svetimas” ir kt. iškilius filmus, ar jis tapo antruoju režisieriumi, kada jau reikėjo “gelbėti” dukros darbus. Bet šeimyninė kino novelė Jonathanas, atrodo, mažai ką ypatingai sudomins…

    Priešpaskutinį rinktinio “Visi nepastebėti vaikai” segmentą Čiro kūrė 37-ių vienas iš dviejų šio projektų organizatorių Stefano Veneruso. Vėl kaip filmų autorius jis yra tamsus arkliukas mums. Per savo karjerą nesukūrė nei vieno pilno metražo kino filmo, tik pora trumpų. “Prašosi” įtarimas, jog vyrukas ir sugalvojo projektą, kad galėtų pabūti šalia pačių “kiečiausiųjų”. Žinokit, taip negalvosit, kada pamatysite kaip jam pasisekė įsiterpti tarp tų, pripažintųjų. Labai galimas dalykas, jog jo filmą taps pačiu įdomiausiu, maloniausiu akiai. Ekrane rodomi vėlgi nemalonūs faktai iš Italijos kasdienybės – vaikų vagiliavimas. Tačiau tas pateikta taip spalvingai, nuotaikingai, skambant “galingai” muzikai (egzotiškai įtrauktas į kadrą efektinga mušamųjų grupė), jog žiūri vienu ypu. Nėra kada nuobodžiaut…

    Rinkinį uždaro maestro John Woo filmas. Prisipažinsiu, ironiškai vertinau garbių kritikų liaupses dėl ryškaus stiliaus ir kokybės šiam rytietiško kovinio filmo apologetui, nes “užkariavęs” Holyvudą, jis beviltiškai subanalėjo, susiniveliavo su ten dirbančiais. Mano džiaugsmui ir nustebimui, “Visuose nepastebėtuose vaikuose”, jis akivaizdžiai parodo, jog kritikai ir jo mėgėjai teisūs – tai klasiškas autorius! Kim Ki Duko, Takeshi Kitano gerbėjai turėtų jokiu būdu nepraleisti John Woo novelės Song Song ir mažoji Kat. Tai neabejotinai prilygstantis minėtų asų filmams darbas. Sugretindamas savotiškai vienodai nelaimingų mergaičių – turtuolės ir našlaitės likimus, John Woo pasakoja jautrią, liekančią akyse istoriją. Aš balsuočiau, kad šis tarp visų gerų yra stipriausias filmas. Ką reiškia, kai kūrėjąs grįžta ten, iš kur pasklido garsas apie jo filmus, Honk Kongą. Titruose nerasite nieko holivudiško, vien rytietiškos pavardės. Ir rezultatas puikus! Kada titruose skaitai tokių vardų, kaip Tinos Terner vadovaujamo fondo prisidėjimo, neabejoji – išvydusi rezultatą ji neturėjo gailėtis prisijungusi. O ir “dividendai” nubyrėjo – padovanota filmui daina “Pamokyk mane vėl”, pasiekė Italijos singlų Nr.1. poziciją. Mes gi, girdėdami šaunią muziką per ilgus baigiamuosius titrus, taip pat privalome pripažinti, kad turėjome malonumą matyti tikrai gero kino pavyzdį.

    Nė kiek neabejoju, kad agitacinės, propogandinės schemelės nemenkina šio filmo visiškai. Netrukdo jam ir aiškiai “šeimyninės” peripetijos (Kusturicai scenarijų ir muziką pateikė sūnus Striboras, tarp rodomų moksleivių, bėgioja ir tikri Sike Lee vaikai).

    Filmo nevalia praleisti!

  2. www.visifilmai.lt

    “Tanza”
    Alžyre gimęs prancūzų kilmės režisierius Mahdi Charefas šiame projekte atstovauja Afriką. Jis pasakoja gražiame gamtos kampelyje nufilmuotą, bet nekaltu krauju paženklintą jaudinančią istoriją apie 7 kovotojus už šalies laisvę. Visi šie drąsuoliai yra jauni ir ginkluoti automatais. 20-mečio jaunuolio vadovaujamo būrio gretas papildo 12-os metų berniukas Tanza, kuris pats ryžosi tapti savanoriu ir dalyvauti pilietiniame kare, kai tik pamatė žiaurų susidorojimą su savo šeimos nariais. Bandymas pasislėpti ir išvenngti susidūrimo su armijos kareiviais baigiasi tragiška netektimi, bet tai nesustabdo jaunųjų kovotojų ryžto. Grupės lyderis paruošia dvi bombas su laiko mechanizmu ir vieną iš jų perduoda Tanzai. Išklausęs visų instrukcijų berniukas skuba įvykdyti patikėtą užduotį ir palieka sprogstamąjį užtaisą mokykloje, kurioje sekantį rytą susirinks daug tokių pačių vaikų kaip ir jis.

    “Liūdnasis čigonas”
    Genijumi dažnai krikštyjamas garsusis bosnis Emiras Kusturica (“Katytė balta, o katinas juodas”, Gyvenimas kaip stebuklas”, “Pogrindinis”) sau būdingu unikaliu stiliumi, nestokodamas juodo humoro, įtraukdamas daug uždegančios čigoniškos muzikos ir panaudodamas savo sūnaus Stiboro parašytą scenarijų supažindina su maištininku Urošu. Keletą mėnesių pragyvenęs įkalinimo įstaigoje paauglys sulaukia lemtingosios dienos, kai jam eilinį kartą atsivers vartai į laisvę. Tačiau Urošas visiškai nesidžiaugia ir yra apimtas dviprasmiškų minčių. Juk didesnę dalį savo trumpo gyvenimo jis praleido už grotų ir nelabai žino, kaip užsidirbti kasdieninei duonai. Alkoholio liūne paskendęs tėvas jam pataria pratęsti sėkmingą vagies karjerą ir vėl grįžti į savotišku Rojumi laikomą kalėjimą. Bet šį kartą Urošas nusprendžia išbandyti naują ir labai originalų planą.

    “Jėzaus vaikai Amerikoje”
    Dabartinį JAV prezidentą George’ą W.Bushą aršiai kritikuojantis Spike’as Lee (“25-oji valanda”, “Savas žmogus”) gimtajame Brukline nufilmavo sukrečiantį epizodą apie AIDS virusu užsikrėtusius vaikus ir atsainų visuomenės požiūrį. Filmo scenarijų parašė ir prodiuserių pareigas atliko garsiojo nepriklausomo režisieriaus vaikai – sūnus Cinque’as Lee ir duktė Joie Lee. Mergaitė vardu Blanka išsiaiškina, kad ji gimė su AIDS virusu, kurį paveldėjo iš Persijos įlakoje kariavusio tėvo ir narkomanės mamos. Jiems visai nerūpi dukrelės likimas, o bendramoksliai vaikai tesugeba pasišaipyti iš siaubingos ligos. Bet nepavydėtinoje gyvenimo situacijoje atsidūrusi Blanka pradeda aktyviai domėtis AIDS gydymo metodais ir galimomis komplikacijomis. Kuo toliau, tuo labiau ji įsitikina, kad turės kovoti su virusu savo jėgomis ir nesulauks beveik jokios pagalbos iš šeimos narių, draugų, mokytojų bei Vyriausybės atstovų. Bianka jaučiasi atstumta ir diskriminuojama.

    “Bilu ir Žoao”
    Kartu su režisieriumi Fernando Meirellesu sukūrusi kultinę dramą “Dievo miestas” talentingoji brazilė Katia Lund iliustruoja vieną dieną iš benamių vaikų gyvenimo varginguose San Paulo rajonuose. Mergaitė Bilu ir berniukas Žoao draugauja nuo pat vaikystės. Vietoj pamokų mokykloje jie tampo paskui save medinį karutį miesto gatvėmis ir renka popierių, tuščias skardines bei kitokias atliekas, kurias labiau pasiturintys visuomenės atstovai tiesiog išmeta į šiukšlių dėžes. Išradingieji vaikai nepasiduoda liūdnoms likimo išdaigoms, svajoja apie gražesnį gyvenimą netolimoje ateityje ir prisigalvoja originalių idėjų, kaip iš nereikalingiausių daiktų sukonstruoti žaidimų aikštelę.

    “Džonatanas”
    Komerciškai sėkmingų kino hitų “Svetimas”, “Telma ir Luiza”, “Gladiatorius”, “Juodojo vanago žūtis”, “Dangaus karalystė” autorius seras Ridley Scottas šį kartą nusprendė tapti mokytoju, talkininku ir stebėtoju, o režisieriaus kėdę užleido dukrai Jordan, kuri debiutuoja didžiajame kine. Jos filmo pagrindiniu herojumi yra Džonatanas, kurį vaidina patyręs britų aktorius Davidas Thewlisas. Suaugęs vyras pasirinko sudėtingą ir pavojingą profesiją, kuri neatpažįstamai sujaukė visą gyvenimą. Jis dirba karo fotografu ir lankosi kruvinuose mūšiuose, todėl savo akimis matė daugybę žiaurių situacijų. Džonatanas trokšta išsivaduoti nuo persekiojančių košmarų. Jis ryžtasi pabėgti į svajonių pasaulį, prisiminti nuostabiąją vaikystę ir iš naujo atrasti gyvenimo privalumus.

    “Čiro”
    Italui Stefano Veneruso meilę kinui įskiepyjo garsusis dėdė Massimo Troisi (“Oskaro” premija apdovanotos dramos “Paštininkas” režisierius ir aktorius). Jaunasis menininkas dar nėra režisavęs nė vieno pilno metražo kūrinio, bet jau dirbo režisierių Martino Scorsese (“Niujorko gaujos”) ir Melo Gibsono (“Kristaus kančia”) pirmuoju asistentu. Jo filmo herojus Čiro gyvena Neapolio užmiesčio rajone, kuriame po 1980-ųjų žemės drebėjimo iškilo identiškų namų kvartalas. Jam katastrofiškai trūksta dėmesio ir meilės, nes mamai labiau rūpi seksualiniai žaidimai su nepažįstamais vyrais. Todėl gyvenimo patirties berniukas semiasi tiesiog gatvėje, kur vyrauja kitokie dėsniai. Čiro kartu su geriausiu draugu Bertučelo suplanuoja apvogti automobilių kamštyje įstrigusį vairuotoją. Čiro išdaužia lango stiklą, o Bertučelo nukabina nuo nepažįstamo vyro rankos prabangų “Rolex” laikrodį. Įvykdę cinišką nusikaltimą berniukai nubėga į skirtingas puses net nežinodami kas jų laukia už pirmojo posūkio.

    “Song Song ir mažoji Kat”
    Veiksmų trilerių meistras Johnas Woo (“Neįmanoma misija 2”, “Kalbantys vėjui”, “Dviveidis”, “Operacija: Lūžusi strėlė”, “Sunkus taikinys”) trumpam sugrįžo į vaikystę ir kiek neįprastu sau stiliumi sukūrė optimistinę istoriją apie viltį, kurioje niekas nesimuša ir nesišaudo. Joje veikia dvi mergaitės iš skirtingų Kinijos visuomenės sluoksnių. Mažosios Kat gyvenimas prasidėjo šiukšlių dėžėje, kur ją surado ir užaugino rūpestingas benamis. Nepaisant to, kad naujasis tėtis yra priverstas skaičiuoti kiekvieną centą ir kiekvieną dieną ieškoti maisto atliekų, mergaitė jaučiasi laiminga. Savo ruožtu, jos bendraamžė Song Song nuo pat gimimo mėgavosi prabanga ir besaikiu lepinimu, tačiau jos vidinis pasaulis netikėtai sudūžta, kai karjeros siekianti motina išprovokuoja šeimoje skyrybas. Dviejų mergaičių keliai susikerta, kai Song Song nusprendžia atsikratyti senokai pabodusia lėle, kuri taps pačiu brangiausiu Kat daiktu ir žaislu.

    10,0 rating

    “Tanza”
    Alžyre gimęs prancūzų kilmės režisierius Mahdi Charefas šiame projekte atstovauja Afriką. Jis pasakoja gražiame gamtos kampelyje nufilmuotą, bet nekaltu krauju paženklintą jaudinančią istoriją apie 7 kovotojus už šalies laisvę. Visi šie drąsuoliai yra jauni ir ginkluoti automatais. 20-mečio jaunuolio vadovaujamo būrio gretas papildo 12-os metų berniukas Tanza, kuris pats ryžosi tapti savanoriu ir dalyvauti pilietiniame kare, kai tik pamatė žiaurų susidorojimą su savo šeimos nariais. Bandymas pasislėpti ir išvenngti susidūrimo su armijos kareiviais baigiasi tragiška netektimi, bet tai nesustabdo jaunųjų kovotojų ryžto. Grupės lyderis paruošia dvi bombas su laiko mechanizmu ir vieną iš jų perduoda Tanzai. Išklausęs visų instrukcijų berniukas skuba įvykdyti patikėtą užduotį ir palieka sprogstamąjį užtaisą mokykloje, kurioje sekantį rytą susirinks daug tokių pačių vaikų kaip ir jis.

    “Liūdnasis čigonas”
    Genijumi dažnai krikštyjamas garsusis bosnis Emiras Kusturica (“Katytė balta, o katinas juodas”, Gyvenimas kaip stebuklas”, “Pogrindinis”) sau būdingu unikaliu stiliumi, nestokodamas juodo humoro, įtraukdamas daug uždegančios čigoniškos muzikos ir panaudodamas savo sūnaus Stiboro parašytą scenarijų supažindina su maištininku Urošu. Keletą mėnesių pragyvenęs įkalinimo įstaigoje paauglys sulaukia lemtingosios dienos, kai jam eilinį kartą atsivers vartai į laisvę. Tačiau Urošas visiškai nesidžiaugia ir yra apimtas dviprasmiškų minčių. Juk didesnę dalį savo trumpo gyvenimo jis praleido už grotų ir nelabai žino, kaip užsidirbti kasdieninei duonai. Alkoholio liūne paskendęs tėvas jam pataria pratęsti sėkmingą vagies karjerą ir vėl grįžti į savotišku Rojumi laikomą kalėjimą. Bet šį kartą Urošas nusprendžia išbandyti naują ir labai originalų planą.

    “Jėzaus vaikai Amerikoje”
    Dabartinį JAV prezidentą George’ą W.Bushą aršiai kritikuojantis Spike’as Lee (“25-oji valanda”, “Savas žmogus”) gimtajame Brukline nufilmavo sukrečiantį epizodą apie AIDS virusu užsikrėtusius vaikus ir atsainų visuomenės požiūrį. Filmo scenarijų parašė ir prodiuserių pareigas atliko garsiojo nepriklausomo režisieriaus vaikai – sūnus Cinque’as Lee ir duktė Joie Lee. Mergaitė vardu Blanka išsiaiškina, kad ji gimė su AIDS virusu, kurį paveldėjo iš Persijos įlakoje kariavusio tėvo ir narkomanės mamos. Jiems visai nerūpi dukrelės likimas, o bendramoksliai vaikai tesugeba pasišaipyti iš siaubingos ligos. Bet nepavydėtinoje gyvenimo situacijoje atsidūrusi Blanka pradeda aktyviai domėtis AIDS gydymo metodais ir galimomis komplikacijomis. Kuo toliau, tuo labiau ji įsitikina, kad turės kovoti su virusu savo jėgomis ir nesulauks beveik jokios pagalbos iš šeimos narių, draugų, mokytojų bei Vyriausybės atstovų. Bianka jaučiasi atstumta ir diskriminuojama.

    “Bilu ir Žoao”
    Kartu su režisieriumi Fernando Meirellesu sukūrusi kultinę dramą “Dievo miestas” talentingoji brazilė Katia Lund iliustruoja vieną dieną iš benamių vaikų gyvenimo varginguose San Paulo rajonuose. Mergaitė Bilu ir berniukas Žoao draugauja nuo pat vaikystės. Vietoj pamokų mokykloje jie tampo paskui save medinį karutį miesto gatvėmis ir renka popierių, tuščias skardines bei kitokias atliekas, kurias labiau pasiturintys visuomenės atstovai tiesiog išmeta į šiukšlių dėžes. Išradingieji vaikai nepasiduoda liūdnoms likimo išdaigoms, svajoja apie gražesnį gyvenimą netolimoje ateityje ir prisigalvoja originalių idėjų, kaip iš nereikalingiausių daiktų sukonstruoti žaidimų aikštelę.

    “Džonatanas”
    Komerciškai sėkmingų kino hitų “Svetimas”, “Telma ir Luiza”, “Gladiatorius”, “Juodojo vanago žūtis”, “Dangaus karalystė” autorius seras Ridley Scottas šį kartą nusprendė tapti mokytoju, talkininku ir stebėtoju, o režisieriaus kėdę užleido dukrai Jordan, kuri debiutuoja didžiajame kine. Jos filmo pagrindiniu herojumi yra Džonatanas, kurį vaidina patyręs britų aktorius Davidas Thewlisas. Suaugęs vyras pasirinko sudėtingą ir pavojingą profesiją, kuri neatpažįstamai sujaukė visą gyvenimą. Jis dirba karo fotografu ir lankosi kruvinuose mūšiuose, todėl savo akimis matė daugybę žiaurių situacijų. Džonatanas trokšta išsivaduoti nuo persekiojančių košmarų. Jis ryžtasi pabėgti į svajonių pasaulį, prisiminti nuostabiąją vaikystę ir iš naujo atrasti gyvenimo privalumus.

    “Čiro”
    Italui Stefano Veneruso meilę kinui įskiepyjo garsusis dėdė Massimo Troisi (“Oskaro” premija apdovanotos dramos “Paštininkas” režisierius ir aktorius). Jaunasis menininkas dar nėra režisavęs nė vieno pilno metražo kūrinio, bet jau dirbo režisierių Martino Scorsese (“Niujorko gaujos”) ir Melo Gibsono (“Kristaus kančia”) pirmuoju asistentu. Jo filmo herojus Čiro gyvena Neapolio užmiesčio rajone, kuriame po 1980-ųjų žemės drebėjimo iškilo identiškų namų kvartalas. Jam katastrofiškai trūksta dėmesio ir meilės, nes mamai labiau rūpi seksualiniai žaidimai su nepažįstamais vyrais. Todėl gyvenimo patirties berniukas semiasi tiesiog gatvėje, kur vyrauja kitokie dėsniai. Čiro kartu su geriausiu draugu Bertučelo suplanuoja apvogti automobilių kamštyje įstrigusį vairuotoją. Čiro išdaužia lango stiklą, o Bertučelo nukabina nuo nepažįstamo vyro rankos prabangų “Rolex” laikrodį. Įvykdę cinišką nusikaltimą berniukai nubėga į skirtingas puses net nežinodami kas jų laukia už pirmojo posūkio.

    “Song Song ir mažoji Kat”
    Veiksmų trilerių meistras Johnas Woo (“Neįmanoma misija 2”, “Kalbantys vėjui”, “Dviveidis”, “Operacija: Lūžusi strėlė”, “Sunkus taikinys”) trumpam sugrįžo į vaikystę ir kiek neįprastu sau stiliumi sukūrė optimistinę istoriją apie viltį, kurioje niekas nesimuša ir nesišaudo. Joje veikia dvi mergaitės iš skirtingų Kinijos visuomenės sluoksnių. Mažosios Kat gyvenimas prasidėjo šiukšlių dėžėje, kur ją surado ir užaugino rūpestingas benamis. Nepaisant to, kad naujasis tėtis yra priverstas skaičiuoti kiekvieną centą ir kiekvieną dieną ieškoti maisto atliekų, mergaitė jaučiasi laiminga. Savo ruožtu, jos bendraamžė Song Song nuo pat gimimo mėgavosi prabanga ir besaikiu lepinimu, tačiau jos vidinis pasaulis netikėtai sudūžta, kai karjeros siekianti motina išprovokuoja šeimoje skyrybas. Dviejų mergaičių keliai susikerta, kai Song Song nusprendžia atsikratyti senokai pabodusia lėle, kuri taps pačiu brangiausiu Kat daiktu ir žaislu.

Visi nepastebėti vaikai (2005)