Tūnąs tamsoje: raudonos durys (2023)
Insidious: The Red Door • Астрал 5: Красная дверь
Metai: | 2023 |
---|---|
Šalis: | JAV |
Kino studija: | Blumhouse Productions Sony Pictures Entertainment (SPE) Screen Gems Stage 6 Films Alliance |
Kitas pavadinimas: | Tūnąs tamsoje 5 Insidious 5 (UK) |
Biudžetas: | $16,000,000.00 |
Aprašymas
Pirmajame „Tūnąs tamsoje“ serijos filme, pasirodžiusiame 2010 m., Lambertų šeimos vyriausias sūnus Daltonas, namo palėpėje susidūręs su kažkuo nepaaiškinamai kraupiu, patenka į komą. Jo tėvai Džošas ir Renė turi praeiti tikrą košmarą, kad susigrąžintų sūnų iš nesuvokiamai šiurpaus blogio glėbio.
Dabar Daltonas jau užaugęs. Vaikinas palieka namus ir išvyksta studijuoti į koledžą. Tačiau prieš dešimt metų į šeimos gyvenimą įleisti demonai nejaučia nuovargio. Visą dešimtmetį nedažnai, bet nuolat kamavę Džošą, keisti regėjimai, košmarai ir siaubas pamažu sugrįžta ir į jo sūnaus gyvenimą.
Įsitikinę, kad užmiršti praeities košmarų nepavyks, tėvas ir sūnus yra priversti ieškoti atsakymų ir leistis į kraupią kelionę, kurioje – užslėptis šeimos paslaptys, kraupūs nutikimai ir bauginantys atsakymai, slypintys už vis labiau ryškėjančių, paslaptingų raudonų durų.
Maištinga Siela
Žodžiu, praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo pirmosios dalies pasirodymo, filmo kūrėjai absoliučiai trypčioja vietoje. Šioje dalyje nerasite nė kruopelytės naujų idėjų, visas esantis siaubas jau buvo sukurtas pirmojoje dalyje ir jis tiesiog dėliojamas iš serijos į seriją panašiais principais. Filmo pradžia itin slogiai tipinė: miršta močiutė ir tėvas su sūnumi nesusikalba. Eilinė kartų nuoskaudų konfliktų arena, tiesiog klišinė klasika, kurią filme teks išspręsti per nepilnas dvi valandas. Turi konfliktą – belieka apgalvoti, kaip suvesti tėvą ir sūnų, kaip juos sutaikyti, kad jie finalinėje scenoje apsikabintų. O jie apsikabins, patikėkite, nes kitaip nebūtų filmo. Nors vėliau filmas įsibėgėdamas šiurpina savo klasikiniais triukais ir oda gali šiauštis (tikėjausi, kad bus nuobodesnis), tačiau filmas nėra įspūdingas, veikiau tipinis, tvarkingas ir klišėmis sudėliotas pasakojimas, kuriame daugmaž žiūrovas jaučiasi kaip namie, nes žino, kas turi įvykti ir, tiesą sakant, įvyksta.
Žodžiu, praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo pirmosios dalies pasirodymo, filmo kūrėjai absoliučiai trypčioja vietoje. Šioje dalyje nerasite nė kruopelytės naujų idėjų, visas esantis siaubas jau buvo sukurtas pirmojoje dalyje ir jis tiesiog dėliojamas iš serijos į seriją panašiais principais. Filmo pradžia itin slogiai tipinė: miršta močiutė ir tėvas su sūnumi nesusikalba. Eilinė kartų nuoskaudų konfliktų arena, tiesiog klišinė klasika, kurią filme teks išspręsti per nepilnas dvi valandas. Turi konfliktą – belieka apgalvoti, kaip suvesti tėvą ir sūnų, kaip juos sutaikyti, kad jie finalinėje scenoje apsikabintų. O jie apsikabins, patikėkite, nes kitaip nebūtų filmo. Nors vėliau filmas įsibėgėdamas šiurpina savo klasikiniais triukais ir oda gali šiauštis (tikėjausi, kad bus nuobodesnis), tačiau filmas nėra įspūdingas, veikiau tipinis, tvarkingas ir klišėmis sudėliotas pasakojimas, kuriame daugmaž žiūrovas jaučiasi kaip namie, nes žino, kas turi įvykti ir, tiesą sakant, įvyksta.