Septintasis sūnus (2014)

Vartotojų atsiliepimai

1. 

   Marijus 2023/02/03

   Neseniai fantasy fanai atsisveikino su „Hobitu”. Vertinimai labai prieštaringi. Viena aišku. Šio žanro repertuare atsirado vakuojanti vieta naujam kino serialui.

   Ruso Sergejaus Bodrovo režisuotame „Septintame sūnuje” yra viskas, ko nori fantasy mėgėjai. Bent paviršutiniškai vertinant. Tai toli gražu nėra „Žiedų valdovas”, bet jo reginys ir fantastiniai kadrai patraukia dėmesį. Siaubo pasakos atmosfera, fantastinėm būtybėm, gražiais ir gerais aktoriais. Filmas nepretenduoja į jokias gilesnes alegorijas ar trigubus supratimo dugnus, bet pagauna greitu ritmu ir nevargina nereikalingom šnekom, tuščiais dialogais. Ne blogiausia dovana šio žanro norintiems ir atostogaujantiems moksleiviams su šeimomis.

   Keista, kad Holivudas pasikvietė tokio filmo režisūrai rusų kino veteraną, režisierių Sergejų Bodrovą. Mums žinomą iš filmų dar nuo „perestrojkos” laikų. „S.E.R”, „Kaukazo belaisvis”, „Mongolas”. Daugeliui Sergejus Bodrovas vyresnysis žinomas, kaip žuvusio kultinio rusų aktoriaus Sergejaus Bodrovo iš „Brolio” dilogijos tėvas. Nors jis formaliai gyvena Amerikoje. Buvo scenaristu rusų-prancūzų garsiam filmui apie stalinizmą „Rytai-Vakarai”.

   Jeigu kas nori naujame filme vertinti, ką režisierius-autorius nuveikė naujo-turiu nuvilti. „Septintasis sūnus” yra grynas didelių studijų komercinis projektas, kuriame prodiuserių ranka žymiai daugiau vadovauja, negu režisierius. Geriau pagarbiai pritarti, kad 66 metų režisierius dar nejaučia senatvės ir nebijojo veltis į tokią rizikingą avantiūrą.

   Avantiūra pasirodė gana gerai suplanuota. Filmas gavosi negilus, bet gražus ir turintis draivą. Jis neperkrautas filosofijom ir pseudo išmintim. Jame yra daug veiksmo, drakonų, riterių ir pabaisų. Ko daugiau vaikams reikia. „Septintasis sūnus“ pirmiausia pritaikytas 13-15 metų paaugliams. Jame kraujo ir mirčių parodyta tiek, kiek nurodytas amžius gali adekvačiai priimti. Lygiai taip pat yra su filmo herojų tarpusavio santykiais. Jie atitinka tas dorovės normas, kurias dera propaguoti dabar atostogaujantiems moksleiviams. Filmo idėjos yra iš esmės vieno sluoksnio. Kam sunkinti vaikams galvas?

   „Septintasis sūnus“ yra gana paprasta pasaka. Žmogaus apgauta ragana siaučia ir sieja blogį. Panašiai, kaip Ato mylima moteris Miledi iš „Trijų muškietininkų”. Niekas įsiutusios raganos negali sustabdyti, išskyrus ją išdavusį riterį. Ši dviprasmiška lyrika daugiau skirta tėvams, kurie atves į kiną savo vaikus. Riterio ir jo apgautos raganos santykiai ne vienam tėveliui primins senas santuokas ir romanus. Bet palikime tą lyriką ramybėje.

   Filmo gerosios savybės pirmiausia slypi daugybėje veiksmo scenų, kurių visos papuoštos specialiaisiais efektais. Kompiuterinė grafika vietomis atrodo atsilikusi, bet pakankama vienkartiniam pasismaginimui geroje kino salėje su dideliu ekranu. Tik 3D formato šiam filmui visai nereikia. Jis trukdo stebėti pagrindinius personažus, kuriuos vaidina geri aktoriai. Vyresnės kartos žiūrovamas patiks žvaigždės Julianne Moore-raganos vaidmenyje ir Jeffas Bridgesas- riterio rolėje su don kichotiškais ūsais bei barzda. Jaunosios kartos atstovai džiaugsis savo autoritetais. Jaunas britų aktorius Ben Barnes patiks merginoms, o gražuolė Alicia Vikander iš Švedijos nepaliks vaikinų abejingų.

   Pagrindinė pretenzija naujam filmui- tai siužeto banalumas.

   Jame nėra nieko tokio, kas galėtų nustebinti ar sužavėti daugiau skaitančių ir mąstančių fantasy gerbėjų. Bet šioje vietoje pretenzijas reikia reikšti rašytojui Joseph Delaney, knygų serijos „Varstouno kronikos“ autoriui. Jis aiškiai mėgdžiojo J. R. R. Tolkien`ą ir Frank Herbert`ą. Bet pats ypatingu originalumu ar giliom prasmėm neblizga. Bent filmo naratyve(istorijoje) to nėra. Vizualinei pastatymo pusei priekaištų sunku rasti. Ritmas, dinamika, veiksmas vienkartinei pramogai tinka.

   6,0 rating

   Neseniai fantasy fanai atsisveikino su „Hobitu”. Vertinimai labai prieštaringi. Viena aišku. Šio žanro repertuare atsirado vakuojanti vieta naujam kino serialui.

   Ruso Sergejaus Bodrovo režisuotame „Septintame sūnuje” yra viskas, ko nori fantasy mėgėjai. Bent paviršutiniškai vertinant. Tai toli gražu nėra „Žiedų valdovas”, bet jo reginys ir fantastiniai kadrai patraukia dėmesį. Siaubo pasakos atmosfera, fantastinėm būtybėm, gražiais ir gerais aktoriais. Filmas nepretenduoja į jokias gilesnes alegorijas ar trigubus supratimo dugnus, bet pagauna greitu ritmu ir nevargina nereikalingom šnekom, tuščiais dialogais. Ne blogiausia dovana šio žanro norintiems ir atostogaujantiems moksleiviams su šeimomis.

   Keista, kad Holivudas pasikvietė tokio filmo režisūrai rusų kino veteraną, režisierių Sergejų Bodrovą. Mums žinomą iš filmų dar nuo „perestrojkos” laikų. „S.E.R”, „Kaukazo belaisvis”, „Mongolas”. Daugeliui Sergejus Bodrovas vyresnysis žinomas, kaip žuvusio kultinio rusų aktoriaus Sergejaus Bodrovo iš „Brolio” dilogijos tėvas. Nors jis formaliai gyvena Amerikoje. Buvo scenaristu rusų-prancūzų garsiam filmui apie stalinizmą „Rytai-Vakarai”.

   Jeigu kas nori naujame filme vertinti, ką režisierius-autorius nuveikė naujo-turiu nuvilti. „Septintasis sūnus” yra grynas didelių studijų komercinis projektas, kuriame prodiuserių ranka žymiai daugiau vadovauja, negu režisierius. Geriau pagarbiai pritarti, kad 66 metų režisierius dar nejaučia senatvės ir nebijojo veltis į tokią rizikingą avantiūrą.

   Avantiūra pasirodė gana gerai suplanuota. Filmas gavosi negilus, bet gražus ir turintis draivą. Jis neperkrautas filosofijom ir pseudo išmintim. Jame yra daug veiksmo, drakonų, riterių ir pabaisų. Ko daugiau vaikams reikia. „Septintasis sūnus“ pirmiausia pritaikytas 13-15 metų paaugliams. Jame kraujo ir mirčių parodyta tiek, kiek nurodytas amžius gali adekvačiai priimti. Lygiai taip pat yra su filmo herojų tarpusavio santykiais. Jie atitinka tas dorovės normas, kurias dera propaguoti dabar atostogaujantiems moksleiviams. Filmo idėjos yra iš esmės vieno sluoksnio. Kam sunkinti vaikams galvas?

   „Septintasis sūnus“ yra gana paprasta pasaka. Žmogaus apgauta ragana siaučia ir sieja blogį. Panašiai, kaip Ato mylima moteris Miledi iš „Trijų muškietininkų”. Niekas įsiutusios raganos negali sustabdyti, išskyrus ją išdavusį riterį. Ši dviprasmiška lyrika daugiau skirta tėvams, kurie atves į kiną savo vaikus. Riterio ir jo apgautos raganos santykiai ne vienam tėveliui primins senas santuokas ir romanus. Bet palikime tą lyriką ramybėje.

   Filmo gerosios savybės pirmiausia slypi daugybėje veiksmo scenų, kurių visos papuoštos specialiaisiais efektais. Kompiuterinė grafika vietomis atrodo atsilikusi, bet pakankama vienkartiniam pasismaginimui geroje kino salėje su dideliu ekranu. Tik 3D formato šiam filmui visai nereikia. Jis trukdo stebėti pagrindinius personažus, kuriuos vaidina geri aktoriai. Vyresnės kartos žiūrovamas patiks žvaigždės Julianne Moore-raganos vaidmenyje ir Jeffas Bridgesas- riterio rolėje su don kichotiškais ūsais bei barzda. Jaunosios kartos atstovai džiaugsis savo autoritetais. Jaunas britų aktorius Ben Barnes patiks merginoms, o gražuolė Alicia Vikander iš Švedijos nepaliks vaikinų abejingų.

   Pagrindinė pretenzija naujam filmui- tai siužeto banalumas.

   Jame nėra nieko tokio, kas galėtų nustebinti ar sužavėti daugiau skaitančių ir mąstančių fantasy gerbėjų. Bet šioje vietoje pretenzijas reikia reikšti rašytojui Joseph Delaney, knygų serijos „Varstouno kronikos“ autoriui. Jis aiškiai mėgdžiojo J. R. R. Tolkien`ą ir Frank Herbert`ą. Bet pats ypatingu originalumu ar giliom prasmėm neblizga. Bent filmo naratyve(istorijoje) to nėra. Vizualinei pastatymo pusei priekaištų sunku rasti. Ritmas, dinamika, veiksmas vienkartinei pramogai tinka.