Robotų žemė (2014)

Kodėl žmonės turėtų išgyventi? Kodėl mašinos neturėtų evoliucionuoti? Žmonės taip pat yra mechanizmai, jie, kaip ir robotai, dėvi kaukes. Galų gale lieka tik rūpestis ir užuojauta…

Taigi, netolimoje ateityje, kai didžioji dalis gyventojų jau išnyko, o robotai ėmėsi pačių sunkiausių darbų, kažkokiame mieste, vienoje robotų gamybos bendrovėje dirba draudimo agentas Džekas. Jis tikrina gyventojų skundus dėl robotų gedimo. Robotai privalo laikytis tam tikrų nuostatų, draudžiančių pakenkti žmogui, tačiau Džekas sužino, kad kai kurie dirbtiniai pagalbininkai ėmė patys šalinti savo gedimus ir nebeatlieka jiems patikėtų pareigų. Kai vienas keršto trokštantis žmogus (D. McDermottas) nusprendžia sunaikinti naujai užgimusį robotų gyvenimą, Džekas kiek nenoriai nutaria leistis ieškoti netikėtai atsiradusios robotų sąmonės šaltinio…

Iš pirmo žvilgsnio filmas atrodo lyg dviejų žinomų fantastinių juostų „Likvidatorius“ ir „Aš, robotas“ hibridas. Tai neišvengiami spąstai, į kuriuos gali pakliūti bet kuris neapsiplunksnavęs kino kūrėjas, bet G. Ibáñezas šių dviejų temų samplaiką pripildo visiškai naujo turinio. Kurdamas siurrealistinį ištuštėjusio pasaulio vaizdinį, jis atsisako bet kokių barbariškumo, baimės, nevilties ir smurto apraiškų, o vietoj jų siūlo grimzdimą į prietaringumą, nejautrą ir beprasmiškumą.