Filmo detalės

Metai:
Šalis:
Kino studija:
Rezultatai Lietuvoje: Pajamos: 243 tūkst. lt. Žiūrovų: 20 tūkst.

Filmo aprašymas

Saujelė prabangaus viešbučio darbuotojų – iš visos širdies darbui atsidavę žmonės. Griežtas administratorius Džošas Kovaksas (akt. Ben Stiller) uoliai tiki, jog jo darbas bus įvertintas ir ateityje tikisi dosnios pensijos. Juk visas viešbučio personalas prieš kelerius metus pasirašė pensijų kaupimo sutartis, o savo lėšas valdyti patikėjo turtingam biržos verteivai Arturui Šou (akt. Alan Alda).

Deja, vieną dieną Džošo svajos apie viskuo aprūpintą senatvę subliūkšta tarsi kortų namelis. Paaiškėja, jog Arturas Šou tėra apsukrus machinatorius, kaltinamas 2 milijardų dolerių pasisavinimu apgaulės būdu.

Išgąsdintas šių įvykių, niekšingai apgautas viešbučio personalas nusprendžia visko taip nepalikti ir ryžtasi bet kokiu būdu atsiimti jiems priklausančius pinigus. Džošas ir kiti darbuotojai kuria planą ir ketina apvogti Šou apartamentus. Tačiau ši misija pasirodo nesanti tokia lengva kaip gali pasirodyti iš pradžių – sukčiaus namuose įrengtos moderniausios apsaugos sistemos, o apie juos vis zuja jo kailį saugantys FTB darbuotojai. Kuomet misija ima atrodyti tiesiog neįmanoma, viešbučio personalas imasi plano B ir iš kalėjimo ištraukia talentingą vagį (akt. Eddie Murphy), galintį jiems padėti įvykdyti užsibrėžtą planą.

„Dangoraižio apiplėšimas“ – tai ne šiaip sau vagystė – tai sąskaitų suvedimas, lydimas komiškų situacijų ir gausybės juoko.

Filmo aktoriai ir režisieriai

Pridėti apžvalgą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Vartotojų atsiliepimai

  1. Marijus

    Šis filmas surinko daug žiūrovų. Jis pateikiamas taip, lyg būtų reikšmingas metų pramoginio kino įvykis. Bet iš tikrųjų taip nėra. Režisierius Brett`as Ratner`is (“Piko valanda”) ir pagrindiniai jo surinkti aktoriai priklauso Holivudo kino pramonės antrai lygai. Pats filmas padarytas pagal „apiplėšimų filmo“ („Heist movie“) žanro taisykles. Gobšus milionierius Arthur Shaw (akt. Alan Alda) besarmatiškai nuskriaudžia savo dangoraižio tarnautojus. Eiliniai, mūsų simpatijų nusipelnę, kuklūs tarnautojai netenka darbo. Kai kas net visų savo gyvenimo santaupų. Nuskriaustiesiems nebelieka nieko kito, kaip susiburti į komandą ir įvykdyti drąsų dangoraižio apiplėšimą. Išplėšti slaptas klastingo turtuolio santaupas.

    Toliau mums tenka smalsiai stebėti, kaip bus vykdomas apiplėšimas. Pagal visas šio žanro taisykles jam turi trukdyti netikėtos aplinkybės ir stebinantys siužeto posūkiai.

    Dauguma amerikiečių kritikų, tarp jų ir autoritetingas Roger Ebert, teigia, kad filmas nepavyko. Jų motyvus galima suprasti. „Apiplėšimų filmams“ (tokiems, kaip „Oušeno vienuoliktukas“), reikalingas itin protingas ir mus iš koto verčiantis vagystės planas. Dabar gi mes matome, kaip niekam tikę vagys-mėgėjai ramiai ateina į dangoraižį, Padėkos parado metu stumia pro langą prašmatnų „ferrari“. Niekas jų nepastebi ir nesugeba pagauti.

    Jeigu filme ieškoti logikos ir kabinėtis prie kiekvieno epizodo klaidų, jis subyrėtų, kaip kortų namelis. Tačiau visa filmo razina tame, kad filmo plėšikų komandą sudaro vieni lūzeriai. Atitinkamai jie ir elgiasi. Juos ir vaidina aktoriai, kurių šiandien niekas nekviečia brangiems Holivudo veiksmo hitams.

    Plėšikams naujame filme vadovauja nelabai juokingas, bet daug ir įnirtingai dirbantis komikas Benas Stiller`is. Jam talkina nuo frykų vaidmenų pavargęs Casey Affleck, storulė Gabourey Sidibe (iš filmo „Meilutė“), neatpažįstamai pasenęs ir sustorėjęs paauglių kino žvaigždė Matthew Broderick („Kariniai žaidimai“) ir gerokai primirštas Eddie Murphy.

    Viena vertus, „B“ kategorijos kino režisierius taupė pinigus ir užtai pagrindiniams vaidmenims kvietė ne George Clooney ar Bradą Pitt`ą. Taip pat neabejoju, kad minėti antrojo ešelono aktoriai pasirinkti specialiai, kaip kūrybinė koncepcija. Juk finansinį teisingumą filme vykdo eiliniai turtuolių skriaudžiami žmonės: namo administratorius, durininkas, valytoja… Atitinkamai kadre reikėjo ne įspūdingų žvaigždžių, o, švelniai tariant, žioplių ir nevykėlių fizionomijų.

    Sutinku, kad filmui trūksta „Heist movie“ žanrui reikalingų scenarijaus tvistų. Jam taip pat trūksta netikėtų juokingų situacijų, kad galėtume vieningai vadinti jį tikrai įsimintina komedija. Bet vis dėlto filmas įtraukia. Profesiniu požiūriu jį gelbėja puikus operatorius Dante Spinotti. Dinamikos suteikia neblogas Christophe Beck garso takelis.

    Bet svarbiausia, kad filmas man išlieka simpatiškas nežiūrint visų trūkumų. Tikriausia atspėsite dėl ko..?

    Dėl to, kad Amerikoje darbo žmonės šturmuoja Wall Streetą, prašo nubausti tikruosius krizės kaltininkus, o Lietuvoje bankrutavo „Snoro“ bankas. Verslo rykliai žarsto iš žmonių pasisavintus pinigus lygiai taip pat, kaip pagrindinis filmo blogietis, dangoraižio savininkas Arthur Shaw. Jį vaidinantis lyg ir simpatiškas aktorius veteranas Alan Alda surenka iš žmonių pensijas ir paskutines santaupas. Jas išleidžia savo reikmėms , išlenda sausas iš vandens ir ramiausiai žaisdamas šachmatais, ciniškai pamokslauja: „Paaukoti valdovę gali kiekvienas. Svarbiausia po to sugebėti išsisukti.“

    Štai po tokių patyčių mūsų nevykėliams filmo herojams pribręsta revoliucinė situacija.

    Nežinau, tyčia ar ne, vidutinis pramoginių filmų režisierius Brett`as Ratner`is sugebėjo pagaminti filmą laiku ir vietoje – prieš antros krizės bangą. Todėl jo personažams yra garantuotas absoliutus žiūrovų palaikymas. Juk mes tikrai nelinkime,kad mus kvailinantys finansiniai apgavikai sausi išlįstų iš vandens. Tad atsigriebkime bent kine.

    6,0 rating

    Šis filmas surinko daug žiūrovų. Jis pateikiamas taip, lyg būtų reikšmingas metų pramoginio kino įvykis. Bet iš tikrųjų taip nėra. Režisierius Brett`as Ratner`is (“Piko valanda”) ir pagrindiniai jo surinkti aktoriai priklauso Holivudo kino pramonės antrai lygai. Pats filmas padarytas pagal „apiplėšimų filmo“ („Heist movie“) žanro taisykles. Gobšus milionierius Arthur Shaw (akt. Alan Alda) besarmatiškai nuskriaudžia savo dangoraižio tarnautojus. Eiliniai, mūsų simpatijų nusipelnę, kuklūs tarnautojai netenka darbo. Kai kas net visų savo gyvenimo santaupų. Nuskriaustiesiems nebelieka nieko kito, kaip susiburti į komandą ir įvykdyti drąsų dangoraižio apiplėšimą. Išplėšti slaptas klastingo turtuolio santaupas.

    Toliau mums tenka smalsiai stebėti, kaip bus vykdomas apiplėšimas. Pagal visas šio žanro taisykles jam turi trukdyti netikėtos aplinkybės ir stebinantys siužeto posūkiai.

    Dauguma amerikiečių kritikų, tarp jų ir autoritetingas Roger Ebert, teigia, kad filmas nepavyko. Jų motyvus galima suprasti. „Apiplėšimų filmams“ (tokiems, kaip „Oušeno vienuoliktukas“), reikalingas itin protingas ir mus iš koto verčiantis vagystės planas. Dabar gi mes matome, kaip niekam tikę vagys-mėgėjai ramiai ateina į dangoraižį, Padėkos parado metu stumia pro langą prašmatnų „ferrari“. Niekas jų nepastebi ir nesugeba pagauti.

    Jeigu filme ieškoti logikos ir kabinėtis prie kiekvieno epizodo klaidų, jis subyrėtų, kaip kortų namelis. Tačiau visa filmo razina tame, kad filmo plėšikų komandą sudaro vieni lūzeriai. Atitinkamai jie ir elgiasi. Juos ir vaidina aktoriai, kurių šiandien niekas nekviečia brangiems Holivudo veiksmo hitams.

    Plėšikams naujame filme vadovauja nelabai juokingas, bet daug ir įnirtingai dirbantis komikas Benas Stiller`is. Jam talkina nuo frykų vaidmenų pavargęs Casey Affleck, storulė Gabourey Sidibe (iš filmo „Meilutė“), neatpažįstamai pasenęs ir sustorėjęs paauglių kino žvaigždė Matthew Broderick („Kariniai žaidimai“) ir gerokai primirštas Eddie Murphy.

    Viena vertus, „B“ kategorijos kino režisierius taupė pinigus ir užtai pagrindiniams vaidmenims kvietė ne George Clooney ar Bradą Pitt`ą. Taip pat neabejoju, kad minėti antrojo ešelono aktoriai pasirinkti specialiai, kaip kūrybinė koncepcija. Juk finansinį teisingumą filme vykdo eiliniai turtuolių skriaudžiami žmonės: namo administratorius, durininkas, valytoja… Atitinkamai kadre reikėjo ne įspūdingų žvaigždžių, o, švelniai tariant, žioplių ir nevykėlių fizionomijų.

    Sutinku, kad filmui trūksta „Heist movie“ žanrui reikalingų scenarijaus tvistų. Jam taip pat trūksta netikėtų juokingų situacijų, kad galėtume vieningai vadinti jį tikrai įsimintina komedija. Bet vis dėlto filmas įtraukia. Profesiniu požiūriu jį gelbėja puikus operatorius Dante Spinotti. Dinamikos suteikia neblogas Christophe Beck garso takelis.

    Bet svarbiausia, kad filmas man išlieka simpatiškas nežiūrint visų trūkumų. Tikriausia atspėsite dėl ko..?

    Dėl to, kad Amerikoje darbo žmonės šturmuoja Wall Streetą, prašo nubausti tikruosius krizės kaltininkus, o Lietuvoje bankrutavo „Snoro“ bankas. Verslo rykliai žarsto iš žmonių pasisavintus pinigus lygiai taip pat, kaip pagrindinis filmo blogietis, dangoraižio savininkas Arthur Shaw. Jį vaidinantis lyg ir simpatiškas aktorius veteranas Alan Alda surenka iš žmonių pensijas ir paskutines santaupas. Jas išleidžia savo reikmėms , išlenda sausas iš vandens ir ramiausiai žaisdamas šachmatais, ciniškai pamokslauja: „Paaukoti valdovę gali kiekvienas. Svarbiausia po to sugebėti išsisukti.“

    Štai po tokių patyčių mūsų nevykėliams filmo herojams pribręsta revoliucinė situacija.

    Nežinau, tyčia ar ne, vidutinis pramoginių filmų režisierius Brett`as Ratner`is sugebėjo pagaminti filmą laiku ir vietoje – prieš antros krizės bangą. Todėl jo personažams yra garantuotas absoliutus žiūrovų palaikymas. Juk mes tikrai nelinkime,kad mus kvailinantys finansiniai apgavikai sausi išlįstų iš vandens. Tad atsigriebkime bent kine.

Dangoraižio apiplėšimas (2011)