Filmo detalės

Metai:
Šalis:
Kino studija:
Rezultatai Lietuvoje: Pajamos: 404 tūkst. Lt. Žiūrovų: 30 tūkst.

Filmo aprašymas

Po teroristų atakų Kremliuje, JAV prezidentas organizuoja operaciją kodiniu pavadinimu „Šmėklos protokolas“ ir apkaltina Neįmanomos misijos pajėgas prisidėjus prie sprogimų Rusijoje.

Itanas Hantas (akt. Tom Cruise) ir naujoji jo komanda apkaltinami sprogimais Rusijoje ir siunčiami į Vašingtoną, kur bus teisiami kaip tarptautiniai teroristai. Vienintelė išeitis – bėgti ir slėptis, bandant atkurti gerą savo organizacijos vardą tarptautinėje arenoje. Grupelė atkakliausių darbuotojų priversti būti itin atsargūs – pagavus nors vieną jų visi bus apkaltinti organizuota teroristų grupuote, siekiančia pradėti branduolinį karą. Itanas priverstas dirbti su buvusiu Neįmanomos misijos agentu Brandtu (akt. Jeremy Renner), kuris apie Itaną žino daug daugiau, negu Itanas norėtų…

„Neįmanoma misija. Šmėklos protokolas“ – stilingas filmas, kupinas nesibaigiančio veiksmo, efektingų scenų, gražių merginų ir, žinoma, intrigų.

Filmo aktoriai ir režisieriai

Tom Cruise

Ethan Hunt

Jeremy Renner

William Brandt

Režisierius

Brad Bird

Režisierius
Pridėti apžvalgą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Vartotojų atsiliepimai

  1. Marijus

    Tomo Cruise`o herojus, slaptos tarnybos IMF (Impossible Mission Force) agentas Itanas Hantas, atsikraustė į mūsų didžiuosius kino ekranus iš 1960-ųjų metų TV serialo. Nuo pat pradžių filmas buvo sumanytas, kaip alternatyva Džeimso Bondo nuotykiams. Ne tiek parodija, kiek panašios schemos filmas, kuriame būtų dar daugiau saviironijos. Jei tik pasaulyje įvyksta kokia nors nesamonė, kviečia Itaną Hantą (kaip ir Džeimsą Bondą). Kiekvieną kartą jam pakiša kiaulę, apkaltina priešų padarytais nusikaltimais. Tuomet Hantas privalo gelbėtis nuo savų ir nuo svetimų. Įrodyti, kad jis ne išdavikas ir tuo pat metu sugauti tikruosius blogiečius. Kiekvienoje „Neįmanomos misijos“ dalyje veikia ta pati siužeto schema, tik yra esminis skirtumas nuo agento 007. Itanas Hantas dirba ne vienas, o su labai spalvingų ir ryškių specialistų komanda.

    Kiekvienoje dalyje jie naudoja kaukes, įsilaužia ten, kur niekas kitas negalėtų (CŽV būstinė, Kremlius). Kiekvienoje dalyje jų nuotykius palydi puikiai užvedanti melodija, kurią TV serialams sukūrė tų laikų kino kompozitorius Lalo Schifrin. Kino filmams sumodernino Hansas Zimmeris.

    Pirmas tris „Neįmanomos misijos“ dalis kūrė Brianas De Palma (1996), John Woo (2000) ir J.J. Abramsas (2006). Jeigu kas anksčiau būtų pasakęs, kad tokios atsakingos ir brangios frančizės ketvirtą dalį leis režisuoti grynai animacijos kūrėjui Bradui Birdui, sunku būtų patikėti arba skambėtų lyg pokštas. Šiandien, po filmo premjeros, jau niekam nejuokinga ir net suprantama, kad pasirinkti Bradą Birdą buvo labai teisinga ir išmintinga. Filmas pavyko ir režisieriaus kandidatūra puikiai pasiteisino. Bradas Birdas yra animacijos karalius, nusipelnęs aukščiausių apdovanojimų už mums pažįstamus „Nerealiuosius“ ir „La troškinys“. Bradas Birdas jau solidus, brandus animacijos režisierius, bet pilno metražo vaidybiniam kine jis visiškas debiutantas. Kita vertus, „Neįmanomos misijos“ tęsiniui žūtbūt reikėjo atsinaujinti.

    Tomas Cruise priartėjo prie 50-ies. Filmas ėmė darytis pernelyg rimtas. Samojį jame ėmė keisti atidesnis dėmesys specialiems efektams ir veiksmui. Reikejo „restarto“, naujo požiūrio.
    Vis labiau sėkmės Holivude nerandantis Tomas Cruise ir paskutinės dalies režisierius J.J. Abramsas tapo prodiuseriais, o režisieriumi pasirinko animatorių. Gal prodiuseriai, gal pats režisierius Bradas Birdas, o gal visi tys kartu suprato ir sutarė, kad Itanas Hantas yra giminingas animacijos personažams ir jų nerealiems nuotykiams. Juk „Neįmanomą misiją“ ir ypač naujausią jos dalį negalima žiūrėti rimtai ir priekabiai. Visi filme vykstantys įvykiai yra fantastiški ir nerealūs. Todėl juos reikia žiūrėti, kaip stilingą animacijos fantaziją. Panašiai su nauju filmu autoriai ir pasielgė.

    Bradas Birdas filme „Neįmanoma misija: Šmėklos protokolas“ galutinai atsisakė kriminalinių įvykių autentikos vardan stiliaus, virtuoziško nufilmavimo ir ryškių personažų. Filmo pradžia išvis labiau primena nuotykių komediją. Sprogsta Kremlius, Tomas Cruise daužo sovietinių laikų telefoną automatą Maskvos užkampyje, kad jis suveiktų ir susinaikintų. Vėliau nelaimės suburti jo IMF (Impossible Mission Force) kolegos keliauja į Dubajų. Čia paprasto laptopo pagalba aktoriaus Simono Peggo vaidinamas kompiuterinis genijus užvaldo Burdž Chalifa, aukščiausią dangoraižį pasaulyje. Trumpai tariant, jeigu jūs priklausote tiems žiūrovams, kurie iš esmės fantastiniam kino projekte nori rasti tikslumą ar labai tikroviškai atkurtų Kremliaus, rusų armijos, arabų dangoraižio apsaugos detalių, negadinkite sau nervų.

    Visos „Neįmanomos misijos“ dalys ir ypač pastaroji, lygiai kaip ir „bondiana“, tai visų pirma pramoginis nuotykių ir efektų kokteilis. Į realizmą jis visiškai nepretenduoja. Todėl paskutinėje dalyje ypač pasiteisina pakvietimas režisuoti patyrusį animatorių.

    O jeigu jūs atėjote atsipalaiduoti nuo kasdienybės ir rimto probleminio kino, tada jūsų laukia nepakartojamas reginys ir pramoga. Filmas trunka 2 valandas ir 13 minučių, bet apie tualetą ar žinutę mobiliu vargiai galvosite. Veiksmo scenų skaičius ir atlikimo lygis šiame filme nukonkuruoja ne vieną Bondo ar Borno serijos filmą. Filme daug fantazijos, puikių juokingų ir efektingų detalių, humoro. Visko to, ką Bradas Birdas galėjo atsinešti iš jo idealiai įsisavinto animacijos fantastinio pasaulio.

    Kaip prajuokina optinės apgaulės triukas Kremliaus koridoriuje. Koks efektingas Tomo Cruise`o lipimas aukščiausio dangoraižio siena su dvi spalvas rodančiom pirštinėm. Mėlyna reiškia klijus, raudona – mirtį. „Blue is glue, red is dead“ – anglišku humoro stiliuje dėsto aktorius Simonas Peggas, šiame filme liedamas daugiausia pokštų. Kokį tradicinį suspensą kuria dvigubas žaidimas skirtinguose kambariuose. Viename mūsų agentai susitinka su priešais ir kitame. Paralelinio pokalbio metu perduoda vieni kitiems reikalingą informaciją. Finalinių gaudynių, sumaniai sukurtų muštynių, lenktynių, smėlio audros, kitokių adrenalino epizodų ir kadrų užtektų ne vienam Džeimso Bondo nuotykiui.

    Filmo efektai ir veiksmo scenos nebūtų veiksmingos, jeigu Bradas Birdas nebūtų sukūręs įsimenančių charakterių. Tą daryti jis mokėjo ir animacijoj. Juos padėjo sukurti taikliai parinkti aktoriai. Tomo Cruise`o komandoje jau minėtas britas Simonas Peggas („Kietas faras“) nuolat išvirkščia humoro, Jeremy Renner („Išminuotojų būrys“, „Miestas“) balansuoja tarp sentimentalių scenų ir juokingo veiksmo. Beje, Jeremy Renner jau dabar turėjo perimti pagrindinį Itano Hanto vaidmenį, bet Tomas Cruise iš paskutinių jėgų įrodė, kad jis dar pajėgus būti pagrindine filmo žvaigžde.

    Pagrindinę grėsmę pasauliui kelia iš „Merginos su drakono tatuiruote“ pažįstamas švedas Mikael Nyqvist. O Tomą Cruise`ą nuolat persekioja rusų saugumo karininkas Vladimiras Maškovas. Jam tai ne naujiena. Holivudas jau naudojo jį blogo persekiotojo vaidmeniui filme „Už priešo linijos“ (2001m.). Beje, rusiški motyvai šiame filme nėra kvaili ir saikingai juokingi. O slaviškai smagus, bet pakankamai kietakaktis Vladimiras Maškovas įneša reikalingos egzotikos. Kaip ir iš „Lūšnynų milijonieriaus“ pasiskolintas trumpam epizodui „Kas nori tapti milijonieriumi“ vedėjas“ aktorius Anil Kapoor. Indų žvaigždė vaidina turtuolį , kurį per labai trumpą laiką turi suvilioti Itano Hanto pagalbininkė Džeinė (akt. Paula Patton).

    Kai jai nepavyksta, žymiai pavojingesnę misiją tuo metu atlikęs Jeremy Renner trumpai atšauna kolegoms: „kitą karta aš eisiu vilioti turtuolio“. Filmas nuolat teikia mums arba veiksmą, arba tokius staigius humoro, ironijos intarpus. Operatoriaus darbas, montažas, garso takelis – aukštumoje.

    Puiki „sapnų fabriko“ kino fantazija, kuri dar suteikia vilčių aktoriui Tomui Cruise`ui. Animacijos režisierių Bradą Birdą pastato į vieną gretą su patikimais veiksmo statytojais. O gal tai reiškia, kad vaidybinis veiksmo kinas vis labiau supanašėja su animacija? Ypač asimiliuojantis kino žanrams, formatams ir besivystant naujoms technologijoms. Argi tokios minties nepatvirtina atvirkštiniai reiškiniai. Tarkim, Steveno Spielbergo posūkis iš vaidybinio kino į skanuotą animaciją „Tintino nuotykiuose“…?

    „Neimanomą misiją. Šmėklos protokolą“ geriausia žiūrėti IMAX kino teatruose. Juose naujos „Neįmanomos misijos“ efektai nenusileidžia 3D formatui . Skirtumas tik tas, kad nereikia visus nervuojančių tamsių ir nepatogių akinių. Jei kas turite galimybę, pažiūrėkite šitą filmą moderniam kino teatre ne Lietuvoje. Jeigu visai nemėgstate kino, tuomet žiūrėkite šį filmą kompiuterio monitoriuje.

    7,0 rating

    Tomo Cruise`o herojus, slaptos tarnybos IMF (Impossible Mission Force) agentas Itanas Hantas, atsikraustė į mūsų didžiuosius kino ekranus iš 1960-ųjų metų TV serialo. Nuo pat pradžių filmas buvo sumanytas, kaip alternatyva Džeimso Bondo nuotykiams. Ne tiek parodija, kiek panašios schemos filmas, kuriame būtų dar daugiau saviironijos. Jei tik pasaulyje įvyksta kokia nors nesamonė, kviečia Itaną Hantą (kaip ir Džeimsą Bondą). Kiekvieną kartą jam pakiša kiaulę, apkaltina priešų padarytais nusikaltimais. Tuomet Hantas privalo gelbėtis nuo savų ir nuo svetimų. Įrodyti, kad jis ne išdavikas ir tuo pat metu sugauti tikruosius blogiečius. Kiekvienoje „Neįmanomos misijos“ dalyje veikia ta pati siužeto schema, tik yra esminis skirtumas nuo agento 007. Itanas Hantas dirba ne vienas, o su labai spalvingų ir ryškių specialistų komanda.

    Kiekvienoje dalyje jie naudoja kaukes, įsilaužia ten, kur niekas kitas negalėtų (CŽV būstinė, Kremlius). Kiekvienoje dalyje jų nuotykius palydi puikiai užvedanti melodija, kurią TV serialams sukūrė tų laikų kino kompozitorius Lalo Schifrin. Kino filmams sumodernino Hansas Zimmeris.

    Pirmas tris „Neįmanomos misijos“ dalis kūrė Brianas De Palma (1996), John Woo (2000) ir J.J. Abramsas (2006). Jeigu kas anksčiau būtų pasakęs, kad tokios atsakingos ir brangios frančizės ketvirtą dalį leis režisuoti grynai animacijos kūrėjui Bradui Birdui, sunku būtų patikėti arba skambėtų lyg pokštas. Šiandien, po filmo premjeros, jau niekam nejuokinga ir net suprantama, kad pasirinkti Bradą Birdą buvo labai teisinga ir išmintinga. Filmas pavyko ir režisieriaus kandidatūra puikiai pasiteisino. Bradas Birdas yra animacijos karalius, nusipelnęs aukščiausių apdovanojimų už mums pažįstamus „Nerealiuosius“ ir „La troškinys“. Bradas Birdas jau solidus, brandus animacijos režisierius, bet pilno metražo vaidybiniam kine jis visiškas debiutantas. Kita vertus, „Neįmanomos misijos“ tęsiniui žūtbūt reikėjo atsinaujinti.

    Tomas Cruise priartėjo prie 50-ies. Filmas ėmė darytis pernelyg rimtas. Samojį jame ėmė keisti atidesnis dėmesys specialiems efektams ir veiksmui. Reikejo „restarto“, naujo požiūrio.
    Vis labiau sėkmės Holivude nerandantis Tomas Cruise ir paskutinės dalies režisierius J.J. Abramsas tapo prodiuseriais, o režisieriumi pasirinko animatorių. Gal prodiuseriai, gal pats režisierius Bradas Birdas, o gal visi tys kartu suprato ir sutarė, kad Itanas Hantas yra giminingas animacijos personažams ir jų nerealiems nuotykiams. Juk „Neįmanomą misiją“ ir ypač naujausią jos dalį negalima žiūrėti rimtai ir priekabiai. Visi filme vykstantys įvykiai yra fantastiški ir nerealūs. Todėl juos reikia žiūrėti, kaip stilingą animacijos fantaziją. Panašiai su nauju filmu autoriai ir pasielgė.

    Bradas Birdas filme „Neįmanoma misija: Šmėklos protokolas“ galutinai atsisakė kriminalinių įvykių autentikos vardan stiliaus, virtuoziško nufilmavimo ir ryškių personažų. Filmo pradžia išvis labiau primena nuotykių komediją. Sprogsta Kremlius, Tomas Cruise daužo sovietinių laikų telefoną automatą Maskvos užkampyje, kad jis suveiktų ir susinaikintų. Vėliau nelaimės suburti jo IMF (Impossible Mission Force) kolegos keliauja į Dubajų. Čia paprasto laptopo pagalba aktoriaus Simono Peggo vaidinamas kompiuterinis genijus užvaldo Burdž Chalifa, aukščiausią dangoraižį pasaulyje. Trumpai tariant, jeigu jūs priklausote tiems žiūrovams, kurie iš esmės fantastiniam kino projekte nori rasti tikslumą ar labai tikroviškai atkurtų Kremliaus, rusų armijos, arabų dangoraižio apsaugos detalių, negadinkite sau nervų.

    Visos „Neįmanomos misijos“ dalys ir ypač pastaroji, lygiai kaip ir „bondiana“, tai visų pirma pramoginis nuotykių ir efektų kokteilis. Į realizmą jis visiškai nepretenduoja. Todėl paskutinėje dalyje ypač pasiteisina pakvietimas režisuoti patyrusį animatorių.

    O jeigu jūs atėjote atsipalaiduoti nuo kasdienybės ir rimto probleminio kino, tada jūsų laukia nepakartojamas reginys ir pramoga. Filmas trunka 2 valandas ir 13 minučių, bet apie tualetą ar žinutę mobiliu vargiai galvosite. Veiksmo scenų skaičius ir atlikimo lygis šiame filme nukonkuruoja ne vieną Bondo ar Borno serijos filmą. Filme daug fantazijos, puikių juokingų ir efektingų detalių, humoro. Visko to, ką Bradas Birdas galėjo atsinešti iš jo idealiai įsisavinto animacijos fantastinio pasaulio.

    Kaip prajuokina optinės apgaulės triukas Kremliaus koridoriuje. Koks efektingas Tomo Cruise`o lipimas aukščiausio dangoraižio siena su dvi spalvas rodančiom pirštinėm. Mėlyna reiškia klijus, raudona – mirtį. „Blue is glue, red is dead“ – anglišku humoro stiliuje dėsto aktorius Simonas Peggas, šiame filme liedamas daugiausia pokštų. Kokį tradicinį suspensą kuria dvigubas žaidimas skirtinguose kambariuose. Viename mūsų agentai susitinka su priešais ir kitame. Paralelinio pokalbio metu perduoda vieni kitiems reikalingą informaciją. Finalinių gaudynių, sumaniai sukurtų muštynių, lenktynių, smėlio audros, kitokių adrenalino epizodų ir kadrų užtektų ne vienam Džeimso Bondo nuotykiui.

    Filmo efektai ir veiksmo scenos nebūtų veiksmingos, jeigu Bradas Birdas nebūtų sukūręs įsimenančių charakterių. Tą daryti jis mokėjo ir animacijoj. Juos padėjo sukurti taikliai parinkti aktoriai. Tomo Cruise`o komandoje jau minėtas britas Simonas Peggas („Kietas faras“) nuolat išvirkščia humoro, Jeremy Renner („Išminuotojų būrys“, „Miestas“) balansuoja tarp sentimentalių scenų ir juokingo veiksmo. Beje, Jeremy Renner jau dabar turėjo perimti pagrindinį Itano Hanto vaidmenį, bet Tomas Cruise iš paskutinių jėgų įrodė, kad jis dar pajėgus būti pagrindine filmo žvaigžde.

    Pagrindinę grėsmę pasauliui kelia iš „Merginos su drakono tatuiruote“ pažįstamas švedas Mikael Nyqvist. O Tomą Cruise`ą nuolat persekioja rusų saugumo karininkas Vladimiras Maškovas. Jam tai ne naujiena. Holivudas jau naudojo jį blogo persekiotojo vaidmeniui filme „Už priešo linijos“ (2001m.). Beje, rusiški motyvai šiame filme nėra kvaili ir saikingai juokingi. O slaviškai smagus, bet pakankamai kietakaktis Vladimiras Maškovas įneša reikalingos egzotikos. Kaip ir iš „Lūšnynų milijonieriaus“ pasiskolintas trumpam epizodui „Kas nori tapti milijonieriumi“ vedėjas“ aktorius Anil Kapoor. Indų žvaigždė vaidina turtuolį , kurį per labai trumpą laiką turi suvilioti Itano Hanto pagalbininkė Džeinė (akt. Paula Patton).

    Kai jai nepavyksta, žymiai pavojingesnę misiją tuo metu atlikęs Jeremy Renner trumpai atšauna kolegoms: „kitą karta aš eisiu vilioti turtuolio“. Filmas nuolat teikia mums arba veiksmą, arba tokius staigius humoro, ironijos intarpus. Operatoriaus darbas, montažas, garso takelis – aukštumoje.

    Puiki „sapnų fabriko“ kino fantazija, kuri dar suteikia vilčių aktoriui Tomui Cruise`ui. Animacijos režisierių Bradą Birdą pastato į vieną gretą su patikimais veiksmo statytojais. O gal tai reiškia, kad vaidybinis veiksmo kinas vis labiau supanašėja su animacija? Ypač asimiliuojantis kino žanrams, formatams ir besivystant naujoms technologijoms. Argi tokios minties nepatvirtina atvirkštiniai reiškiniai. Tarkim, Steveno Spielbergo posūkis iš vaidybinio kino į skanuotą animaciją „Tintino nuotykiuose“…?

    „Neimanomą misiją. Šmėklos protokolą“ geriausia žiūrėti IMAX kino teatruose. Juose naujos „Neįmanomos misijos“ efektai nenusileidžia 3D formatui . Skirtumas tik tas, kad nereikia visus nervuojančių tamsių ir nepatogių akinių. Jei kas turite galimybę, pažiūrėkite šitą filmą moderniam kino teatre ne Lietuvoje. Jeigu visai nemėgstate kino, tuomet žiūrėkite šį filmą kompiuterio monitoriuje.

Neįmanoma misija. Šmėklos protokolas (2011)