Lemiamas taškas (2005)

Vartotojų atsiliepimai

1. 

   Ramūnas 2023/01/22

   „Kaip toli tu nueitum?“, klausia viena iš daugelio reklamų, reflektuojančių mūsų gyvenimo realybę. Ši mintis tampa Vudžio Aleno (Woody Allen) filmo „Lemiamas taškas“ („Match Point“) premisa. Vudis Alenas neturi iliuzijų. Kaip ir ankstesnė kūryba, taip ir šis filmas patvirtina jo nihilistinę poziciją: žmogus jau nuo Adomo ir Kaino laikų gali nueiti toli ir tik į vieną pusę. Jei žmogiškasis įstatymas baustų už nusikaltimą, padarytą mintyse, kaip už nusidėjimą mintimis baudžia dieviškasis, dauguma mūsų jau seniai sėdėtų, o gyventi būtų erdviau.

   Deja, taip nėra. Tad nenuostabu, jog filmas prasideda mintimi, kad geriau būti sėkmingu žmogumi, negu geru. Šia auksine taisykle vadovaujasi airis Krisas Viltonas (Jonathan Rhys Meyers), buvęs teniso žaidėjas, kuris atvyksta į Londoną turėdamas vienintelį tikslą – bet kuria kaina prasimušti į elitą ir turėdamas aiškų planą, kaip tai padaryti. Tam jis tampa teniso instruktoriumi, klausosi operos, o vakarais paraleliai skaito Dostojevskį bei jo kritiką ir laukia savo šanso. Pažintis su Tomu Hjuitu (Matthew Goode) – nerūpestingu klestinčios šeimos atstovu -pagaliau įveda jį elito ratą. Belieka suvilioti jam ir taip neabejingą Tomo Hjuito seserį Chloją (Emily Mortimer). Tačiau kortas sumaišo aistra, o tiksliau – Tomo draugė Nola Rais (ją vaidina naujoji Vudžio Aleno mūza Scarlett Johansson), kuri turi savo planą – padaryti aktorės karjerą arba ištekėti už Tomo. ą pasirinkti: aistrą ar pinigus?

   Jei režisūrinės karjeros pradžioje nevykėliai ir moraliai reliatyvūs Aleno personažai keldavo simpatiją ir užuojautą, būdavo romantiškais herojais nepaisant daromų sprendimų, tai šiame filme Vudis Alenas tęsia praėjusiame dešimtmetyje pradėtą personažų transformaciją: daro protagonistus totaliai nesimpatiškus. Jie yra kartūs, be iki tol jo kūrybai būdingo saldumo prieskonio. Ir tai tampa rimtojo kino tendencija: lygiai taip pat totaliai nesimpatiški, tačiau visgi kažkuo patrauklūs (blogis taip pat traukia?), yra Trumenas Kapotė Bento Millerio filme „Kapotė“ („Capote“, 2005), Danielio Auteuilio personažas Michaelio Haneke filme „Paslėpta“ („Caché“, 2005), nekalbant jau apie Larso von Triero pseudo-magdalenas. Vis drąsiau, vis labiau atvirai ir be pagražinimų apie šiuolaikinį homo cinikus?

   Vudis Alenas pats visada buvo cinikas ir to neslėpė nei gyvenime, nei filmuose. Tačiau jei kituose filmuose cinizmas ir buvo jo vizitinė kortelė ir nihilistinės filosofijos išraiška, visa, ką jis sakydavo, dažniausiai skambėdavo nerimtai, buvo pateikiama „autopasityčiojimo“ forma. Šiame filme jo cinizmas yra solidus. Gal todėl, kad filme nėra trampiškos paties Vudžio Aleno figūros, kuri keliamus rimtus klausimus daro trivialius, o gal dėl to, kad dabar jo cinizmas yra socialiai įprasmintas ir su grėsmės gaidele, kaip Micael‘io Haneke‘ės.

   Pats filmas „Lemiamas taškas“ žavi tuo, kad nors visi jo veikėjai yra moraliai supuvę, jų supuvimas yra skirtingas. Pirmą kartą Kriso Viltono ir Nolos Rais personažus pamatome kartu prie teniso stalo, ir iškart pasidaro aišku, su kuo turime reikalą. Jie įkūnija tą sėkmės ir pripažinimo troškimą, taip sėkmingai produkuojamą vartojimo ir pramogų kultūros, kurį Vudis Alenas parodijavo filme „Įžymybė“ (“Celebrity“, 1998). Daugumai šio troškimo nelemta įgyvendinti. Dažniausiai ne dėl laimės ar galimybių, bet dėl ambicijų stokos. Kriso ir Nolos tragedija yra ta, kad jie gimė neturtingi ir su didelėmis ambicijomis. Tokie žmonės yra nelaimingi ir kartu ypač pavojingi, nes gali padaryti bet ką, kad taptų sėkmės favoritais. Kai jiedu pirmąkart suartėja, Nora sako: „Mes negalime to daryti“. Tačiau ne todėl, kad tai negerai, bet todėl, kad tai neatitinka jų abiejų numatyto plano. Tomas ir jo sesuo Chloja personifikuoja kitokį, išlepinto elito vaiko moralinį vakuumą, jų planai yra pažymėti racionalaus pragmatizmo ženklu. Matyt dėl to, kad esame įpratę rafinuotą cinizmą ir aroganciją laikyti elitui charakteringu bruožu, jų moralinį supuvimą galime tik nujausti. Jį Vudis Alenas žiūrovui atsiskleidžia subtiliau ir ne iš karto.

   „Lemiamame taške“ neapsieinama be Vudžiui Alenui charakteringo intelektualiai sodraus dialogo. Ne veltui kino kritikų seniai yra juokaujama (ir kartu priekaištaujama), jog šis Niujorko pilietis norįs įtikti Manheteno kvazi-intelektualams. Tačiau jo filmų populiarumas ne tik intelektualų sluoksnyje rodo ir tai, kad kietesnio scenarijaus nereikia bijoti. Gera pamoka naujiesiems pop-kino kūrėjams iš Lietuvos. O kartu ir klausimas kino kūrimo demokratizacijos propaguotojams „pravdininkams“: ar įmanoma totali kino marginalizacija, net ir leidžiant skaitmeninės technikos galimybėms?

   Žiūrovas, nesuprantantis intelektualinių Vudžio Aleno subtilybių ir užuominų, išties rizikuoja prarasti šiek tiek jo filmų skonio. Tačiau Vudžio Aleno filmai beveik visada yra gerai struktūruoti ir turi įtaigų pasakojimą, atmieštą kandaus humoro dozėmis. Tai garantuoja jiems savotišką universalumą: tu gali žiūrėti filmą ir plaukti jo paviršiumi, tačiau patirti ne ką mažesnį malonumą. Jo filmai yra kaip tortas, kurį gali valgyti tiek gurmanas, tiek paprastas saldumynų mėgėjas. Malonumą patirs abu, nors kokybiškai ir kitokį. Žiūrovui, kuriam klasikinės literatūros ir operos vardai šį tą sako, filmas atskleis subtilesnę filmo konstrukciją ir kartu parodys filmo etaloninį išbaigtinumą, drąsiai leidžiantį jį vadinti šedevru. Kiekvienas elementas: muzika iš „Otelo“, Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ ir Sofoklio citata visada turi prasmę ir visada vietoje. Kino kritikas ras tobulą idėjos ir vaizdo, kaip jos išraiškos sugretinimą. Tikriausiai ne veltui yra sakoma, kad kritikai Vudžiui Alenui nėra atsparūs …

   Taigi ką pasirenka pagrindinis filmo personažas? Eros ar pinigų teikiamas galimybes? Kitaip tariant, Vudis Alenas užduoda paprastą klausimą: kas padaro žmogų laimingu. Seksualinės revoliucijos amžiuje atsakymas buvo aiškus. Vudis Alenas tikriausiai yra paskutinis seksualinės revoliucijos atstovas, kuris atkakliai nori tikėti, jog tai yra eros (tai akivaizdžiai liudija jo asmeninis gyvenimas ir kūryba), nors ir supranta, kad dabar dauguma masto kitaip. Šiaip ar taip, turint pinigų, meilę galima pabandyti ir nusipirkti. Ši „vertybinė“ visuomenės mentaliteto transformacija yra matoma personažo pasirinkime. Vudis Alenas, savo gyvenimu ir kūryba nuolat investavęs į seksą, kaip laimės priemonę, ir ignoruodamas kitą, tačiau nuolat (ne išimtis ir šis filmas) įvardijamą, nors ir neigimo prasme (vadinasi egzistuojančią kaip galimybė) priemonę (tikėjimą Dievu), filme „Lemiamas taškas“ balsuoja už kitą. Pinigus. Laimė, netrukus paaiškėja, jog tik laikinai.

   Pinigų pasirinkimas reiškia Kriso plano išsipildymą. Tačiau tai Pyro pergalė. Neatsitiktinai tada, kai ji pasiekiama (kai Krisas išgirsta, jog Chlojos šeima yra pasirengusi priimti jį kaip dukters vyrą) kitas kadras jį rodo lipantį laiptais … žemyn, kur susiduria su erosu besimėgaujančiu būsimu svainiu. Šis pasirinkimas jo netenkina.

   Visų pirma, sumokėta didelė kaina. Jis turi skaityti knygas, kurių iš tikrųjų nemėgsta (Dostojevskį ir Strindbergą), klausyti muzikos, kuri jam nerūpi (operinio dainavimo) ir visą laiką apsimetinėti. Tai vargina. Kad šis „planas“ reikalauja totalaus savęs apiplėšimo ir įkalinimo, puikiai iliustruoja scena operoje, kai Krisas vos susilaiko neužmigęs arba kasdienis savęs prievartavimas prie pusryčių stalo meiliai bendraujant su žmona. Anksčiau ar vėliau nuo to pavargstama. Nenuostabu, kad patenkinti žmoną tampa našta, kaip ir lydėti ją į parodas ir atlikti nemėgstamo darbo įsipareigojimus. „Pasakyk, man Samanta, ar niekada nejautei čia klaustrofobijos?“, klausia jis savo sekretorės.

   Čia ateina laikas dar vienai intelektualinei Vudžio Aleno provokacijai: o gal yra įmanoma įgyvendinti auksinę svajonę ir turėti viską iš karto? Ir aistrą ir pinigus? Ir žmoną, ir meilužę? Rojų žemėje? Neturėkite iliuzijų. Tai Alenas. Kaip ir kiekvienas jo filmas, taip ir šis yra beviltiška kova ieškant sprendimo. Anksčiau ar vėliau vis tiek tenka rinktis. Vudžiui Alenui pasirinkimas visada nėra lengvas. Šįkart dar ir nesaldus. Matant, kaip Krisas įgyvendina savo apsisprendimą ir kiek tai kainuoja, darosi nejauku.

   Filmo „Lemiamas taškas“ pabaigoje Vudis Alenas iškelia tą patį egzistencialistinį klausimą, kamavusį jį ir anksčiau: ar galima elgtis moraliai neatsakingai ir išvengti atsakomybės? Akimirką pasirodo, jog Vudis Alenas neišlaiko. Filmui finišuojant mes matome visiškai kitokį, nerealų, sentimentalų bei teatrališką Aleną. Epizodas virtuvėje primena teatro sceną, kuriame Hamletas susitinka į anapilį iškeliavusias vėles, o Krisas teatraline kalba cituoja Sofoklį: „negimti yra didžiausia palaima…“. Tik žinant, jog svarbiausias scenas ir choreografiją jis mėgsta asmeniškai sudėlioti, galima įtarti dar vieną manipuliaciją. „Yra išmokstama numarinti kaltę“…

   Tačiau jei vis dėlto finale galima išvengti atsakomybės, tai kur yra Dievas? „Nusikaltimai ir nusižengimai“ („Crimes and misedemeanors“,1989) leido teigti, kad Dievo nėra. Filme „Lemiamas taškas“ negalėtume būti tuo tikri, bent jau matydami paskutinį filmo kadrą su Kriso Viltono veidu. Jame įspausta bausmė. Kažkodėl kyla mintis, kad Vudis Alenas negali tikėti Dievu, nes kitaip jis turės savo realybę priimti kaip Dievo bausmę….

   Dar vieną kelią Vudis Alenas nutyli. Nes jis nepopuliarus, nors užuominą apie tai duodama filmo pradžioje. Ar apsimoka būti geru? Kitaip tariant, ar yra pagrindo sukritikuoti pirminę Vudžio Aleno tezę? Tikriausiai tai, priklauso nuo to, kaip tą sėkmę matuosi. Kadangi yra tokių žmonių, galima daryti prielaidą, jog jie mano, kad tai išties apsimoka. Galbūt mums verta neišleisti šios galimybės iš akių. Gali ateiti laikas, kai šiuo investiciniu fondu atsiras noras susidomėti…

   9,0 rating

   „Kaip toli tu nueitum?“, klausia viena iš daugelio reklamų, reflektuojančių mūsų gyvenimo realybę. Ši mintis tampa Vudžio Aleno (Woody Allen) filmo „Lemiamas taškas“ („Match Point“) premisa. Vudis Alenas neturi iliuzijų. Kaip ir ankstesnė kūryba, taip ir šis filmas patvirtina jo nihilistinę poziciją: žmogus jau nuo Adomo ir Kaino laikų gali nueiti toli ir tik į vieną pusę. Jei žmogiškasis įstatymas baustų už nusikaltimą, padarytą mintyse, kaip už nusidėjimą mintimis baudžia dieviškasis, dauguma mūsų jau seniai sėdėtų, o gyventi būtų erdviau.

   Deja, taip nėra. Tad nenuostabu, jog filmas prasideda mintimi, kad geriau būti sėkmingu žmogumi, negu geru. Šia auksine taisykle vadovaujasi airis Krisas Viltonas (Jonathan Rhys Meyers), buvęs teniso žaidėjas, kuris atvyksta į Londoną turėdamas vienintelį tikslą – bet kuria kaina prasimušti į elitą ir turėdamas aiškų planą, kaip tai padaryti. Tam jis tampa teniso instruktoriumi, klausosi operos, o vakarais paraleliai skaito Dostojevskį bei jo kritiką ir laukia savo šanso. Pažintis su Tomu Hjuitu (Matthew Goode) – nerūpestingu klestinčios šeimos atstovu -pagaliau įveda jį elito ratą. Belieka suvilioti jam ir taip neabejingą Tomo Hjuito seserį Chloją (Emily Mortimer). Tačiau kortas sumaišo aistra, o tiksliau – Tomo draugė Nola Rais (ją vaidina naujoji Vudžio Aleno mūza Scarlett Johansson), kuri turi savo planą – padaryti aktorės karjerą arba ištekėti už Tomo. ą pasirinkti: aistrą ar pinigus?

   Jei režisūrinės karjeros pradžioje nevykėliai ir moraliai reliatyvūs Aleno personažai keldavo simpatiją ir užuojautą, būdavo romantiškais herojais nepaisant daromų sprendimų, tai šiame filme Vudis Alenas tęsia praėjusiame dešimtmetyje pradėtą personažų transformaciją: daro protagonistus totaliai nesimpatiškus. Jie yra kartūs, be iki tol jo kūrybai būdingo saldumo prieskonio. Ir tai tampa rimtojo kino tendencija: lygiai taip pat totaliai nesimpatiški, tačiau visgi kažkuo patrauklūs (blogis taip pat traukia?), yra Trumenas Kapotė Bento Millerio filme „Kapotė“ („Capote“, 2005), Danielio Auteuilio personažas Michaelio Haneke filme „Paslėpta“ („Caché“, 2005), nekalbant jau apie Larso von Triero pseudo-magdalenas. Vis drąsiau, vis labiau atvirai ir be pagražinimų apie šiuolaikinį homo cinikus?

   Vudis Alenas pats visada buvo cinikas ir to neslėpė nei gyvenime, nei filmuose. Tačiau jei kituose filmuose cinizmas ir buvo jo vizitinė kortelė ir nihilistinės filosofijos išraiška, visa, ką jis sakydavo, dažniausiai skambėdavo nerimtai, buvo pateikiama „autopasityčiojimo“ forma. Šiame filme jo cinizmas yra solidus. Gal todėl, kad filme nėra trampiškos paties Vudžio Aleno figūros, kuri keliamus rimtus klausimus daro trivialius, o gal dėl to, kad dabar jo cinizmas yra socialiai įprasmintas ir su grėsmės gaidele, kaip Micael‘io Haneke‘ės.

   Pats filmas „Lemiamas taškas“ žavi tuo, kad nors visi jo veikėjai yra moraliai supuvę, jų supuvimas yra skirtingas. Pirmą kartą Kriso Viltono ir Nolos Rais personažus pamatome kartu prie teniso stalo, ir iškart pasidaro aišku, su kuo turime reikalą. Jie įkūnija tą sėkmės ir pripažinimo troškimą, taip sėkmingai produkuojamą vartojimo ir pramogų kultūros, kurį Vudis Alenas parodijavo filme „Įžymybė“ (“Celebrity“, 1998). Daugumai šio troškimo nelemta įgyvendinti. Dažniausiai ne dėl laimės ar galimybių, bet dėl ambicijų stokos. Kriso ir Nolos tragedija yra ta, kad jie gimė neturtingi ir su didelėmis ambicijomis. Tokie žmonės yra nelaimingi ir kartu ypač pavojingi, nes gali padaryti bet ką, kad taptų sėkmės favoritais. Kai jiedu pirmąkart suartėja, Nora sako: „Mes negalime to daryti“. Tačiau ne todėl, kad tai negerai, bet todėl, kad tai neatitinka jų abiejų numatyto plano. Tomas ir jo sesuo Chloja personifikuoja kitokį, išlepinto elito vaiko moralinį vakuumą, jų planai yra pažymėti racionalaus pragmatizmo ženklu. Matyt dėl to, kad esame įpratę rafinuotą cinizmą ir aroganciją laikyti elitui charakteringu bruožu, jų moralinį supuvimą galime tik nujausti. Jį Vudis Alenas žiūrovui atsiskleidžia subtiliau ir ne iš karto.

   „Lemiamame taške“ neapsieinama be Vudžiui Alenui charakteringo intelektualiai sodraus dialogo. Ne veltui kino kritikų seniai yra juokaujama (ir kartu priekaištaujama), jog šis Niujorko pilietis norįs įtikti Manheteno kvazi-intelektualams. Tačiau jo filmų populiarumas ne tik intelektualų sluoksnyje rodo ir tai, kad kietesnio scenarijaus nereikia bijoti. Gera pamoka naujiesiems pop-kino kūrėjams iš Lietuvos. O kartu ir klausimas kino kūrimo demokratizacijos propaguotojams „pravdininkams“: ar įmanoma totali kino marginalizacija, net ir leidžiant skaitmeninės technikos galimybėms?

   Žiūrovas, nesuprantantis intelektualinių Vudžio Aleno subtilybių ir užuominų, išties rizikuoja prarasti šiek tiek jo filmų skonio. Tačiau Vudžio Aleno filmai beveik visada yra gerai struktūruoti ir turi įtaigų pasakojimą, atmieštą kandaus humoro dozėmis. Tai garantuoja jiems savotišką universalumą: tu gali žiūrėti filmą ir plaukti jo paviršiumi, tačiau patirti ne ką mažesnį malonumą. Jo filmai yra kaip tortas, kurį gali valgyti tiek gurmanas, tiek paprastas saldumynų mėgėjas. Malonumą patirs abu, nors kokybiškai ir kitokį. Žiūrovui, kuriam klasikinės literatūros ir operos vardai šį tą sako, filmas atskleis subtilesnę filmo konstrukciją ir kartu parodys filmo etaloninį išbaigtinumą, drąsiai leidžiantį jį vadinti šedevru. Kiekvienas elementas: muzika iš „Otelo“, Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ ir Sofoklio citata visada turi prasmę ir visada vietoje. Kino kritikas ras tobulą idėjos ir vaizdo, kaip jos išraiškos sugretinimą. Tikriausiai ne veltui yra sakoma, kad kritikai Vudžiui Alenui nėra atsparūs …

   Taigi ką pasirenka pagrindinis filmo personažas? Eros ar pinigų teikiamas galimybes? Kitaip tariant, Vudis Alenas užduoda paprastą klausimą: kas padaro žmogų laimingu. Seksualinės revoliucijos amžiuje atsakymas buvo aiškus. Vudis Alenas tikriausiai yra paskutinis seksualinės revoliucijos atstovas, kuris atkakliai nori tikėti, jog tai yra eros (tai akivaizdžiai liudija jo asmeninis gyvenimas ir kūryba), nors ir supranta, kad dabar dauguma masto kitaip. Šiaip ar taip, turint pinigų, meilę galima pabandyti ir nusipirkti. Ši „vertybinė“ visuomenės mentaliteto transformacija yra matoma personažo pasirinkime. Vudis Alenas, savo gyvenimu ir kūryba nuolat investavęs į seksą, kaip laimės priemonę, ir ignoruodamas kitą, tačiau nuolat (ne išimtis ir šis filmas) įvardijamą, nors ir neigimo prasme (vadinasi egzistuojančią kaip galimybė) priemonę (tikėjimą Dievu), filme „Lemiamas taškas“ balsuoja už kitą. Pinigus. Laimė, netrukus paaiškėja, jog tik laikinai.

   Pinigų pasirinkimas reiškia Kriso plano išsipildymą. Tačiau tai Pyro pergalė. Neatsitiktinai tada, kai ji pasiekiama (kai Krisas išgirsta, jog Chlojos šeima yra pasirengusi priimti jį kaip dukters vyrą) kitas kadras jį rodo lipantį laiptais … žemyn, kur susiduria su erosu besimėgaujančiu būsimu svainiu. Šis pasirinkimas jo netenkina.

   Visų pirma, sumokėta didelė kaina. Jis turi skaityti knygas, kurių iš tikrųjų nemėgsta (Dostojevskį ir Strindbergą), klausyti muzikos, kuri jam nerūpi (operinio dainavimo) ir visą laiką apsimetinėti. Tai vargina. Kad šis „planas“ reikalauja totalaus savęs apiplėšimo ir įkalinimo, puikiai iliustruoja scena operoje, kai Krisas vos susilaiko neužmigęs arba kasdienis savęs prievartavimas prie pusryčių stalo meiliai bendraujant su žmona. Anksčiau ar vėliau nuo to pavargstama. Nenuostabu, kad patenkinti žmoną tampa našta, kaip ir lydėti ją į parodas ir atlikti nemėgstamo darbo įsipareigojimus. „Pasakyk, man Samanta, ar niekada nejautei čia klaustrofobijos?“, klausia jis savo sekretorės.

   Čia ateina laikas dar vienai intelektualinei Vudžio Aleno provokacijai: o gal yra įmanoma įgyvendinti auksinę svajonę ir turėti viską iš karto? Ir aistrą ir pinigus? Ir žmoną, ir meilužę? Rojų žemėje? Neturėkite iliuzijų. Tai Alenas. Kaip ir kiekvienas jo filmas, taip ir šis yra beviltiška kova ieškant sprendimo. Anksčiau ar vėliau vis tiek tenka rinktis. Vudžiui Alenui pasirinkimas visada nėra lengvas. Šįkart dar ir nesaldus. Matant, kaip Krisas įgyvendina savo apsisprendimą ir kiek tai kainuoja, darosi nejauku.

   Filmo „Lemiamas taškas“ pabaigoje Vudis Alenas iškelia tą patį egzistencialistinį klausimą, kamavusį jį ir anksčiau: ar galima elgtis moraliai neatsakingai ir išvengti atsakomybės? Akimirką pasirodo, jog Vudis Alenas neišlaiko. Filmui finišuojant mes matome visiškai kitokį, nerealų, sentimentalų bei teatrališką Aleną. Epizodas virtuvėje primena teatro sceną, kuriame Hamletas susitinka į anapilį iškeliavusias vėles, o Krisas teatraline kalba cituoja Sofoklį: „negimti yra didžiausia palaima…“. Tik žinant, jog svarbiausias scenas ir choreografiją jis mėgsta asmeniškai sudėlioti, galima įtarti dar vieną manipuliaciją. „Yra išmokstama numarinti kaltę“…

   Tačiau jei vis dėlto finale galima išvengti atsakomybės, tai kur yra Dievas? „Nusikaltimai ir nusižengimai“ („Crimes and misedemeanors“,1989) leido teigti, kad Dievo nėra. Filme „Lemiamas taškas“ negalėtume būti tuo tikri, bent jau matydami paskutinį filmo kadrą su Kriso Viltono veidu. Jame įspausta bausmė. Kažkodėl kyla mintis, kad Vudis Alenas negali tikėti Dievu, nes kitaip jis turės savo realybę priimti kaip Dievo bausmę….

   Dar vieną kelią Vudis Alenas nutyli. Nes jis nepopuliarus, nors užuominą apie tai duodama filmo pradžioje. Ar apsimoka būti geru? Kitaip tariant, ar yra pagrindo sukritikuoti pirminę Vudžio Aleno tezę? Tikriausiai tai, priklauso nuo to, kaip tą sėkmę matuosi. Kadangi yra tokių žmonių, galima daryti prielaidą, jog jie mano, kad tai išties apsimoka. Galbūt mums verta neišleisti šios galimybės iš akių. Gali ateiti laikas, kai šiuo investiciniu fondu atsiras noras susidomėti…