Australijoje populiarūs broliai dvyniai Danny ir Michaelas Philippou, žinomi kaip YouTuberiai „RackaRacka“ iš interneto persikėlė į didįjį ekraną. Debiutinė režisierių kino juosta kritikų įvertina, kaip vienas šiurpiausių šių metų filmų.
Spiritizmo ritualu, kuris „TikTok‘e“ plinta kaip virusas, susidomi Mija ir jos geriausia draugė Džeidė. Mijai tai galimybė pakalbėti su neseniai mirusia mama, Džeidei – patenkinti smalsumą. Draugai linksminasi kalbėdamiesi su mirusiais tol, kol į ritualinį seansą neįsitraukia ir jaunasis Džeidės broliukas Railis. Žaidimas tampa mirtinai pavojingu. Vakarėlio dalyviai supranta, kad nuėjo per toli. Įleisdami demoną į vaiko kūną jie atidarė vartus į tamsų anapusinį pasaulį. Demonai apsėda Railio sielą, o Miją nuolat persekioja paranormalios, kraupios ir kraują stingdančios vizijos. Pamažu merginos gyvenimas virsta košmaru, iš kurio ištrūkti nebėra jokių šansų.
„Kalbėk su manimi“ – įtampos kupinas, tikras siaubo filmas, prikaustantis dėmesį nuo pat pirmųjų sekundžių. Nuolat į nugarą kvėpuojanti baimė ir įtampa užvaldys kūną taip, kad ilgam turėsite ką prisiminti.
Maištinga Siela
Visgi veikėjai nuobodūs. Pagrindinė veikėja Mia (tradicinis Džeinės Eir atvejis!) yra netekusi motinos, todėl jai dvasių pasaulis asocijuojasi su motina, todėl schematiškai filme juda link savosios pragaišties. Kiti veikėjai neišplėtoti, tiesiog gauja vaikigalių, neatsakingų, šiuolaikinių socialinių tinklų vidutinybių rinkinys. Siaubo filme irgi ne kažkiek, scenarijaus plėtotė iš dalies standartinė, holivudinė ir gan nyki dėl riboto siužeto. Gal pritrūko finansavimo? Nežinia. Visgi yra, kaip sakiau, ir kitokios žaismės pojūčio, šiek tiek kitokia siaubo pateiktis, kai kurie kosmetiniai sprendimai, bet didžiausią baimę kelia ne siaubo efektai, o jaunų žmonių bebaimiškumas ir neatsakingi žaidimai, kitaip sakant, kartos atsparumas tamsai, kai dėl vaizdo įrašo galima netekti net gyvybės. Tai net ne siaubas, o iš esmės jau tikrovė. Filmas, nors ir turi aliuzijas į mūsų realybę, daugelis dalykų išspręsti pernelyg vienkryptiškai, nepaliekant jokių interpretacijų, bet juk tai pramoginis kino braižas, tad nekelkite didelių lūkesčių.
Visgi veikėjai nuobodūs. Pagrindinė veikėja Mia (tradicinis Džeinės Eir atvejis!) yra netekusi motinos, todėl jai dvasių pasaulis asocijuojasi su motina, todėl schematiškai filme juda link savosios pragaišties. Kiti veikėjai neišplėtoti, tiesiog gauja vaikigalių, neatsakingų, šiuolaikinių socialinių tinklų vidutinybių rinkinys. Siaubo filme irgi ne kažkiek, scenarijaus plėtotė iš dalies standartinė, holivudinė ir gan nyki dėl riboto siužeto. Gal pritrūko finansavimo? Nežinia. Visgi yra, kaip sakiau, ir kitokios žaismės pojūčio, šiek tiek kitokia siaubo pateiktis, kai kurie kosmetiniai sprendimai, bet didžiausią baimę kelia ne siaubo efektai, o jaunų žmonių bebaimiškumas ir neatsakingi žaidimai, kitaip sakant, kartos atsparumas tamsai, kai dėl vaizdo įrašo galima netekti net gyvybės. Tai net ne siaubas, o iš esmės jau tikrovė. Filmas, nors ir turi aliuzijas į mūsų realybę, daugelis dalykų išspręsti pernelyg vienkryptiškai, nepaliekant jokių interpretacijų, bet juk tai pramoginis kino braižas, tad nekelkite didelių lūkesčių.