Fabelmanai (2022)

Vartotojų atsiliepimai

1. 

   Dmr 2023/02/05

   Ramus, bet savaip nuostabus filmas! Patariu ziureti!

   9,0 rating

   Ramus, bet savaip nuostabus filmas! Patariu ziureti!

2. 

   Maištinga Siela 2023/12/19

   Visgi didžioji filmo dalis vaizduojama lyg 90-ųjų „Forestas Gampas“, labai panašiu stiliumi. Veikėjai absoliučiai karikatūriniai, lyg iš kokio animacinio filmo. Filmas kaip koks miuziklas be dainų, režisierius lengvais Volto Disnėjaus potėpiais perteikia sudėtingus dalykus, todėl filmas, sakyčiau, tinka žiūrėti su kiek paaugusiais vaikais ir paaugliais, kuriems nereikia uždengti akių, kai kas nors kine pasibučiuoja. Kine vaizduojami augančio kino genijaus sunkumai pirmuosiuose gyvenimo etapuose, kelio atradimo ir vertybių formavimasis, o šis kelias – kartais skausmingas, kartais žaismingas. Juosta iš vienos pusės perteikia šeimos dramatizmą, o iš kitos – menininko pašaukimo problematiką. Lengvo ir pramoginio turinio istorijoje režisierius nevengia humoro, vietomis gerokai perspausdamas, pavyzdžiui, Semio religingosios panelės noras karštligiškai melstis prieš pasibučiuojant, ar berniukų sportininkų smurtas, primenantis filmą „Pusryčiautojų klubą“, bet visumoje viskas perteikta lyg sename 90-ųjų kine, sukuriant dirbtinio ir kiek brodvėjiškai spalvingo šou įspūdį. Jeigu atvirai, filmas absoliučiai man priminė italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988), kuriame labai panašus istorijos naratyvas. Tiesa, ne pats įdomiausias Spielbergo kūrinys, tačiau žiūrisi gerai, lyg vėl skaityčiau „Alisa – stebuklų šalyje“ iš naujo.

   8,0 rating

   Visgi didžioji filmo dalis vaizduojama lyg 90-ųjų „Forestas Gampas“, labai panašiu stiliumi. Veikėjai absoliučiai karikatūriniai, lyg iš kokio animacinio filmo. Filmas kaip koks miuziklas be dainų, režisierius lengvais Volto Disnėjaus potėpiais perteikia sudėtingus dalykus, todėl filmas, sakyčiau, tinka žiūrėti su kiek paaugusiais vaikais ir paaugliais, kuriems nereikia uždengti akių, kai kas nors kine pasibučiuoja. Kine vaizduojami augančio kino genijaus sunkumai pirmuosiuose gyvenimo etapuose, kelio atradimo ir vertybių formavimasis, o šis kelias – kartais skausmingas, kartais žaismingas. Juosta iš vienos pusės perteikia šeimos dramatizmą, o iš kitos – menininko pašaukimo problematiką. Lengvo ir pramoginio turinio istorijoje režisierius nevengia humoro, vietomis gerokai perspausdamas, pavyzdžiui, Semio religingosios panelės noras karštligiškai melstis prieš pasibučiuojant, ar berniukų sportininkų smurtas, primenantis filmą „Pusryčiautojų klubą“, bet visumoje viskas perteikta lyg sename 90-ųjų kine, sukuriant dirbtinio ir kiek brodvėjiškai spalvingo šou įspūdį. Jeigu atvirai, filmas absoliučiai man priminė italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988), kuriame labai panašus istorijos naratyvas. Tiesa, ne pats įdomiausias Spielbergo kūrinys, tačiau žiūrisi gerai, lyg vėl skaityčiau „Alisa – stebuklų šalyje“ iš naujo.