Amitvilio košmaras (2005)

Vartotojų atsiliepimai

1. 

   www.visifilmai.lt 2023/11/16

   Vasara sėkmingai baidė žiūrovus nuo kino teatrų, todėl premjerų badas šiais mėnesiais labai suprantamas, o filmai, visgi paleidžiami į ekraną net per didžiausius karščius, privalo turėti dar svaresnių argumentų, kodėl žiūrovui verta iškeisti saulėtą paplūdimį į, tarkime, mažiau nei pusantros valandos trunkantį „Amitivlio košmarą“.

   Ši kino juosta, neseniai startavusi ir Lietuvoje, yra atnaujinta 1979-ųjų vidutinio ir niekada per daug neišsiskyrusiu „dietinio siaubiako“ versija. Lutzų šeima – Ryanas Reynoldsas, vaidinantis patėvį Džordžą, Melissa George rūpestingos mamos vaidmenyje bei trys šaunūs jų vaikučiai – persikelia į didelį namą prie ežero, kurio, įvertinę savo finansines galimybes, jie negalėjo įpirkti. Jiems įsikėlus į vidų jau pirmąją naktį paaiškėja, jog žemą šio namo kainą lėmė anaiptol ne bloga kaimynystė ar vandenį leidžiantis stogas – tai namo istorija (prieš Lutzams atsikraustant čia gyvenęs žmogus išžudė savo šeimą, nes girdėjo balsus, kurie jam liepė taip pasielgti) bei rūsyje esantys pragaro vartai – kaip tik tai, ko jaunai šeimai bent artimiausius dešimt bendro jų gyvenimo metų neturėtų prireikti.

   Taigi dėl visko kaltas noras turėti savo „amerikietiškos svajonės“ dalį. Net ir matydami, kokia velniava dedasi šiame name, Lutzai užsispyrę grįžta čia nakvoti ir nė nekalba apie galimybę kraustytis kitur. Prabėgus 28 dienoms nuo įsikraustymo, kai Džordžas galutinai išprotėja ir visiems buities darbams ima naudoti savo kirvį, Ketė dar gerai apgalvoja, ar verta iš ten bėgti, nes savisaugos instinktą slopina sveiko proto logika – ar pavyks namą sėkmingai parduoti, ar gausime naują paskolą ir panašiai. Vertinant nekilnojamojo turto rinką, šią jauną moterį galima puikiai suprasti.

   Beje, filmo pradžioje pasirodo užrašas, jog veiksmas yra paremtas tikrais įvykiais. Taip, dar prieš pasirodant 1979-ųjų originaliai versijai Jay Anson parašė knygą apie Lutzų šeimą, kuriai persikėlus į jų naująjį namą prasidėjo keisti dalykai. Tai buvo pakankama priežastis kurti siaubo filmą. Naujojo „Amitivilio košmaro“ režisierius Andrew Douglas į knygą nebeatsisuka ir karpo, taiso bei trumpina ano košmaro detales (pirmasis filmas truko virš dviejų valandų, šis vos pasiekia devyniasdešimties minučių atžymą). Todėl tai jau trečioji kūrybinė tikros istorijos (jei tokia suvis buvo) interpretacija. Tiesos joje nėra daugiau nei liberaldemokratų rinkiminėse kampanijose.

   Tačiau net ir bandydamas atnaujinti ir pataisyti buvusio produkto klaidas režisierius atsimuša į pirmojo kūrinio bukumą. Kartais atrodo, jog namas labiau gąsdina aktorius nei žiūrovus, kita vertus, kartais herojai yra taip prisirišę prie savo meilės lizdelio, jog peržengia bet kokias logikos ribas (iš namo strimgalviais išlėkė jį šventinęs kunigas, auklė sakėsi mačiusi mirusią mergaitę, mažoji dukrelė vaikščiojo stogo atbraila ir ketino nušokti). Manote, jie jau turėjo iš ten dingti? Dar ne! Įspūdžio nedarė ir tai, jog dukrelė Čelsė daugiau nieko neveikė, tik žaidė ir kalbėjo su savo įsivaizduojamąja drauge (kuri iš tiesų buvo mergaitė iš išžudytos šeimos). Tačiau vaikai savaip išgyvena persikraustymą.
   Nors filmui galima prikišti logikos ir veiksmo seklumą, aktoriai šauniai atidirba savo honorarus. Ryanas Reynoldsas puikiai įkūnija „gero patėvio“ ir „patėvio psicho“ personažus bei tendencingą kelionę antrojo link.

   Tačiau tai tik lašas jūroje. Visgi abu filmai (tiek senasis, tiek ir naujas) nesugebėjo įveikti savo prigimtinės misijos – gąsdinti. Taip, čia galbūt rasime vieną kitą šiurpų epizodą, bet ne daugiau. Naujoje versijoje atsirado tie šiurpiai įkyrūs montažo elementai, rodomi žaibišku greičiu, tačiau jie ne gąsdina, bet veikiau erzina ir pykdo.

   Taigi ir naujai komandai nepavyko „ištempti“ padoraus filmo, kuris dar kiek pasikankins kino ekranuose, o po to keliaus į istorijos sąvartyną (ir DVD). Beje, dar pradžioje visą filmo esmę apibendrino pakiša iš Reynoldso lūpų: „Namai nežudo žmonių. Žmonės žudo žmones“. Pirmajame filme jos vietoje skambėjo: „Namai neturi prisiminimų“. Kaip bebūtų gaila, juos turi žiūrovai – ypač tie, kurie pamena, koks buvo originalas ir kodėl jo perdaryti nereikėjo. Todėl, užuot žiūrėję eilinį „dietinį siaubiaką“, jie išskubės į gamtą ir džiaugsis vasaros malonumais. Tikros vasaros Lietuvoje būna itin mažai.

   4,0 rating

   Vasara sėkmingai baidė žiūrovus nuo kino teatrų, todėl premjerų badas šiais mėnesiais labai suprantamas, o filmai, visgi paleidžiami į ekraną net per didžiausius karščius, privalo turėti dar svaresnių argumentų, kodėl žiūrovui verta iškeisti saulėtą paplūdimį į, tarkime, mažiau nei pusantros valandos trunkantį „Amitivlio košmarą“.

   Ši kino juosta, neseniai startavusi ir Lietuvoje, yra atnaujinta 1979-ųjų vidutinio ir niekada per daug neišsiskyrusiu „dietinio siaubiako“ versija. Lutzų šeima – Ryanas Reynoldsas, vaidinantis patėvį Džordžą, Melissa George rūpestingos mamos vaidmenyje bei trys šaunūs jų vaikučiai – persikelia į didelį namą prie ežero, kurio, įvertinę savo finansines galimybes, jie negalėjo įpirkti. Jiems įsikėlus į vidų jau pirmąją naktį paaiškėja, jog žemą šio namo kainą lėmė anaiptol ne bloga kaimynystė ar vandenį leidžiantis stogas – tai namo istorija (prieš Lutzams atsikraustant čia gyvenęs žmogus išžudė savo šeimą, nes girdėjo balsus, kurie jam liepė taip pasielgti) bei rūsyje esantys pragaro vartai – kaip tik tai, ko jaunai šeimai bent artimiausius dešimt bendro jų gyvenimo metų neturėtų prireikti.

   Taigi dėl visko kaltas noras turėti savo „amerikietiškos svajonės“ dalį. Net ir matydami, kokia velniava dedasi šiame name, Lutzai užsispyrę grįžta čia nakvoti ir nė nekalba apie galimybę kraustytis kitur. Prabėgus 28 dienoms nuo įsikraustymo, kai Džordžas galutinai išprotėja ir visiems buities darbams ima naudoti savo kirvį, Ketė dar gerai apgalvoja, ar verta iš ten bėgti, nes savisaugos instinktą slopina sveiko proto logika – ar pavyks namą sėkmingai parduoti, ar gausime naują paskolą ir panašiai. Vertinant nekilnojamojo turto rinką, šią jauną moterį galima puikiai suprasti.

   Beje, filmo pradžioje pasirodo užrašas, jog veiksmas yra paremtas tikrais įvykiais. Taip, dar prieš pasirodant 1979-ųjų originaliai versijai Jay Anson parašė knygą apie Lutzų šeimą, kuriai persikėlus į jų naująjį namą prasidėjo keisti dalykai. Tai buvo pakankama priežastis kurti siaubo filmą. Naujojo „Amitivilio košmaro“ režisierius Andrew Douglas į knygą nebeatsisuka ir karpo, taiso bei trumpina ano košmaro detales (pirmasis filmas truko virš dviejų valandų, šis vos pasiekia devyniasdešimties minučių atžymą). Todėl tai jau trečioji kūrybinė tikros istorijos (jei tokia suvis buvo) interpretacija. Tiesos joje nėra daugiau nei liberaldemokratų rinkiminėse kampanijose.

   Tačiau net ir bandydamas atnaujinti ir pataisyti buvusio produkto klaidas režisierius atsimuša į pirmojo kūrinio bukumą. Kartais atrodo, jog namas labiau gąsdina aktorius nei žiūrovus, kita vertus, kartais herojai yra taip prisirišę prie savo meilės lizdelio, jog peržengia bet kokias logikos ribas (iš namo strimgalviais išlėkė jį šventinęs kunigas, auklė sakėsi mačiusi mirusią mergaitę, mažoji dukrelė vaikščiojo stogo atbraila ir ketino nušokti). Manote, jie jau turėjo iš ten dingti? Dar ne! Įspūdžio nedarė ir tai, jog dukrelė Čelsė daugiau nieko neveikė, tik žaidė ir kalbėjo su savo įsivaizduojamąja drauge (kuri iš tiesų buvo mergaitė iš išžudytos šeimos). Tačiau vaikai savaip išgyvena persikraustymą.
   Nors filmui galima prikišti logikos ir veiksmo seklumą, aktoriai šauniai atidirba savo honorarus. Ryanas Reynoldsas puikiai įkūnija „gero patėvio“ ir „patėvio psicho“ personažus bei tendencingą kelionę antrojo link.

   Tačiau tai tik lašas jūroje. Visgi abu filmai (tiek senasis, tiek ir naujas) nesugebėjo įveikti savo prigimtinės misijos – gąsdinti. Taip, čia galbūt rasime vieną kitą šiurpų epizodą, bet ne daugiau. Naujoje versijoje atsirado tie šiurpiai įkyrūs montažo elementai, rodomi žaibišku greičiu, tačiau jie ne gąsdina, bet veikiau erzina ir pykdo.

   Taigi ir naujai komandai nepavyko „ištempti“ padoraus filmo, kuris dar kiek pasikankins kino ekranuose, o po to keliaus į istorijos sąvartyną (ir DVD). Beje, dar pradžioje visą filmo esmę apibendrino pakiša iš Reynoldso lūpų: „Namai nežudo žmonių. Žmonės žudo žmones“. Pirmajame filme jos vietoje skambėjo: „Namai neturi prisiminimų“. Kaip bebūtų gaila, juos turi žiūrovai – ypač tie, kurie pamena, koks buvo originalas ir kodėl jo perdaryti nereikėjo. Todėl, užuot žiūrėję eilinį „dietinį siaubiaką“, jie išskubės į gamtą ir džiaugsis vasaros malonumais. Tikros vasaros Lietuvoje būna itin mažai.