Šokis hip-hopo ritmu (2006)
Step Up (2006)
| Metai: | 2006 |
|---|---|
| Šalis: | JAV |
| Kino studija: | Touchstone Pictures Summit Entertainment |
Aprašymas
Taileris (akt. Channing Tatum) gyvenimas bėgo gatvėje. Kartu su draugu Maku (akt. Damaine Radcliff) globėjų užmirštas ir niekam nerūpintis paauglys laisvą laiką leido kaip ir daugelis gatvės vaikų. Jo kasdienybė – smulkus chuliganizmas ir automobilių vagystės. Vaikinas augo pasaulyje, kuriame niekas neturėjo iliuzijų.
Vienintelis užsiėmimas, kuriam Taileris nebuvo abejingas – hip-hop’as. Šokis leisdavo Taileriui užsimiršti. Hip-hop’o ritmas padėdavo vaikinui pabėgti nuo visko: žmonių, kurie jį supo, vietos, kurioje gyveno, ir nieko gero nežadančios ateities. Skambant muzikai, Tailerio širdyje gimdavo maža viltis, jog kada nors jis gyvens kitaip.
Po eilinio chuliganizmo Taileris patenka į teisėsaugos rankas. Už vandalizmą vaikinui tenka 200 valandų viešųjų darbų, kuriuos jam paskirta atlikti Merilendo Menų Mokykloje. Taileris įsidarbina mokyklos valytoju.
Blizgindamas mokyklos grindis, Taileris susiduria su visai kitokiu pasauliu nei tas, kuriame prabėgo jo gyvenimas. Vaikinas susipažįsta su bendraamžiais, kurie, skirtingai nei jis, kupini vilčių ir noro nuveikti daugiau nei tiesiog stumti dieneles. Čia Taileris sutinka Norą (akt. Jenna Dewan) – ambicingą jauną klasikinio baleto šokėją. Mergina visiška Tailerio priešingybė – ji kilusi iš rimtos vidutinės klasės šeimos ir tiki, jog sunkiu darbu ji gali pasiekti viską. Vienintelis dalykas bendras abiems – ir Norai, ir Taileriui – meilė šokiui. Tik jų šokiai skirtingi – Taileris gatvės šokėjas, o Nora – klasikinio baleto atlikėja. Tačiau priešingybės traukia…
Likimas pasistengia, kad dvi jaunos širdys surastų viena kitą. Nora ruošėsi kasmetiniam talentų šou, kuriame tikėjosi laimėti ir taip padėti pirmus rimtus žingsnius savo karjeroje. Tačiau Noros partneriui pasitempus čiurną, horizonte lyg koks išsigelbėjimas pasirodo Taileris.
Sužavėta vaikino judesiais ir originaliu šokio stiliumi, Nora čiumpa Tailerį už pakarpos ir nusitempia į šokių salę…
Specialus Go3 televizijos pasiūlymas tinklapio VisiFilmai.lt lankytojams: su kodu VISI30 Go3 televizijos planą “TV ir filmai” galite įsigyti su 30% nuolaida taikoma pirmiems trims mėnesiams! Kodu VISI30 galite pasinaudoti iki 2024 vasario 29 d. Daugiau informacijos
Vaidina
Jums taip pat gali patikti
Aktoriai ir filmavimo komanda
Channing Tatum
Rachel Griffiths
Vartotojų atsiliepimai
Martynas
Paseksiu Jums vieną pasaka apie tai, kas gali nutikti didelių stebuklų šalyje – Holivude. Čia gyveno viena gera ir darbšti choreografė Anne Fletcher. Gyveno, mokėsi ir dirbo, kol sutiko kitą choreografą Adamą Shankmaną, kurio dėka moteris, dirbdama jo asistente, ir pateko į Holivudą.
Per keletą metų ji suprato, kaip reikia šokti kamerai, kaip kuriami filmai, koks svarbus yra istorijos pasakojimas ar kaip dirbti su aktoriais, kuriuos išmokyti šokio judesių tekdavo per labai trumpą laiką. LRT “Šokių dešimtuko” rengėjai šioje vietoje pritariamai palinksėtų galvomis.
Kartą išaušo diena, kai A. Fletcher nusprendė dirbti sau ir jai buvo patikėtas režisierės vaidmuo. Savaime suprantama, atspėti, apie ką suksis choreografės kuriamas filmas, nebuvo sunku. Žinoma, apie šokį, ir ne bet kokį, o apie savotišką stilių sintezę, bandymą sujungti klasikinį šokį su Hip-hopu,
“Viskas, ką darai, tai yra tikra, jei pataikai į ritmą”, – repuoja šiauliečiai hip-hoperiai JBC. Prasidėjus “Šokiui Hip-hopo ritmu” (“Step up”), pasaka baigiasi, susiduriama su žiauria realybe, kad A. Fletcher į tą ritmą nelabai pataiko, tad toliau reikia dirbti tai, kas jai tikrai gerai sekasi – kurti šokių kompozicijas, nes būtent jos yra stipriausia filmo vieta.
Scenarijus toks nuvalkiotas ir paprastas, kad, ekrane pasirodžius visiems daugiau ar mažiau pagrindiniams veikėjams, žiūrovas gali nesunkiai numatyti visus siužeto vingius, filmui nė neįpusėjus. Atmosfera ir detalės, pusiausvyra tarp skurdo ir turto vaizduojama taip elementariai, kad susidaro apsimestinumo įspūdis, kuris nesukuria įtaigumo.
Nevienodai kuriami veikėjų paveikslai taip pat palieka daug klausimų, pvz., iš kur Tyleris išmoko šokti. Vargu, ar vogdamas mašinas bei žaisdamas krepšinį. Beje, nevykusiai. Čia galvomis palinksėtų 3 mln. krepšinio ekspertų Lietuvoje. Ką jo šeima veikia juodaodžių kvartale, taip pat liko paslaptimi.
Pagrindinis vaidmuo šįkart teko Channingui Tatumui ir Jennai Dewan. Pirmasis ne taip jau ir senai bučiavo Amandą Bynes filme “Mergina vaikino kelnėse” (“She`s the Man”), antroji stengėsi mus išgąsdinti “Pagiežoje 2” (“The Grudge 2”) arba linksmino per muzikinius kanalus su sąlyga, kad rodyti Tony Braxton, Ricky Martino, Ciara and Chamillionaire ir kt. atlikėjų kai kurie vaizdo klipai.
Pagal išvaizdą “Šokyje Hip-hopo ritmu” (ir tik čia) Ch. Tatumas man pasirodė netgi kažkiek panašus į J. Hartnettą, o J. Dewan priminė į L. Lohan. Kaip šių aktorių duetas atrodo ekrane? Pakankamai neblogai tose vietoje, kur jie šoka, tačiau vos tik prasideda “užklasinė” veikla, pirmojo natūralumas dingsta, gatvės vaikėzo pozyva jam tampa tarsi slegianti. Antrosios pastangos parodyti, kad šokis – jos gyvenimo tikslas, vėlgi matomas tik ant salės parketo.
Antraeilių veikėjų vaidmuo buvo pakankamais trumpas ir neįsimenantis. Kiek daugiau ekrano laiko gavo D. Radcliffas, Drew Sidora ir Mario. D. Radcliffas man patiko, juolab, kad jo vaidmuo tampa labiausiai draminiu, tarsi išlipančiu iš konteksto. Kitiems dviems iš esmės vaidinti buvo lengva, nes rolės pakankamai atitiko jų tikrąjį gyvenimą, kur abu šie aktoriai muzikos versle nėra naujokai. Tai matosi ir filmo garso takelyje.
Būtent garso takelis man tikrai nuvylė. Atsiminęs “Ties jausmų riba” (“Walk the Line”), kur beveik visą filmą koja mušau taktą pagal Johnny Casho muziką, panašaus poveikio tikėjausi ir šiame filme. Deja, tikrojo Hip-hopo išgirdau mažai. Jį pakeitė Soul ar R&B; stiliai, su tokiais atlikėjais, kaip Kelly, Ciara, Sean Paul ir kt. Negaliu teigti, kad buvo blogai, tačiau laukta ne to.
Vienintelis tikras dalykas, jungęs filmą su Hip-hopu, tebuvo kai kurie šokio judesiai. Trūko tikrosios kultūros pavaizdavimo, neatsiejamų jos dalių – grafiti ar repavimo. Įjungus šiuos elementus į filmą, režisierės noras parodyti klasikos ir vienos iš šiuolaikinių kultūrų sintezę būtų tapęs kur kas labiau apčiuopiamu.
Filmas akivaizdžiai traukiamas prie kuo jaunesnės auditorijos. Praktiškai nerodomos jokios smurtinės scenos, nesigirdi ir veikėjų keiksmažodžių. Įdedami elementarūs gyvenimo pamokymai. Ar tuo, kas nors laimima? Vargu. Ne gana to, taip tik žengiamas finalinis žingsnis į nenatūralumą, kurio išvengti buvo tikrai nesunku, paaukojant bereikalingą saldumą.
Paseksiu Jums vieną pasaka apie tai, kas gali nutikti didelių stebuklų šalyje – Holivude. Čia gyveno viena gera ir darbšti choreografė Anne Fletcher. Gyveno, mokėsi ir dirbo, kol sutiko kitą choreografą Adamą Shankmaną, kurio dėka moteris, dirbdama jo asistente, ir pateko į Holivudą.
Per keletą metų ji suprato, kaip reikia šokti kamerai, kaip kuriami filmai, koks svarbus yra istorijos pasakojimas ar kaip dirbti su aktoriais, kuriuos išmokyti šokio judesių tekdavo per labai trumpą laiką. LRT “Šokių dešimtuko” rengėjai šioje vietoje pritariamai palinksėtų galvomis.
Kartą išaušo diena, kai A. Fletcher nusprendė dirbti sau ir jai buvo patikėtas režisierės vaidmuo. Savaime suprantama, atspėti, apie ką suksis choreografės kuriamas filmas, nebuvo sunku. Žinoma, apie šokį, ir ne bet kokį, o apie savotišką stilių sintezę, bandymą sujungti klasikinį šokį su Hip-hopu,
“Viskas, ką darai, tai yra tikra, jei pataikai į ritmą”, – repuoja šiauliečiai hip-hoperiai JBC. Prasidėjus “Šokiui Hip-hopo ritmu” (“Step up”), pasaka baigiasi, susiduriama su žiauria realybe, kad A. Fletcher į tą ritmą nelabai pataiko, tad toliau reikia dirbti tai, kas jai tikrai gerai sekasi – kurti šokių kompozicijas, nes būtent jos yra stipriausia filmo vieta.
Scenarijus toks nuvalkiotas ir paprastas, kad, ekrane pasirodžius visiems daugiau ar mažiau pagrindiniams veikėjams, žiūrovas gali nesunkiai numatyti visus siužeto vingius, filmui nė neįpusėjus. Atmosfera ir detalės, pusiausvyra tarp skurdo ir turto vaizduojama taip elementariai, kad susidaro apsimestinumo įspūdis, kuris nesukuria įtaigumo.
Nevienodai kuriami veikėjų paveikslai taip pat palieka daug klausimų, pvz., iš kur Tyleris išmoko šokti. Vargu, ar vogdamas mašinas bei žaisdamas krepšinį. Beje, nevykusiai. Čia galvomis palinksėtų 3 mln. krepšinio ekspertų Lietuvoje. Ką jo šeima veikia juodaodžių kvartale, taip pat liko paslaptimi.
Pagrindinis vaidmuo šįkart teko Channingui Tatumui ir Jennai Dewan. Pirmasis ne taip jau ir senai bučiavo Amandą Bynes filme “Mergina vaikino kelnėse” (“She`s the Man”), antroji stengėsi mus išgąsdinti “Pagiežoje 2” (“The Grudge 2”) arba linksmino per muzikinius kanalus su sąlyga, kad rodyti Tony Braxton, Ricky Martino, Ciara and Chamillionaire ir kt. atlikėjų kai kurie vaizdo klipai.
Pagal išvaizdą “Šokyje Hip-hopo ritmu” (ir tik čia) Ch. Tatumas man pasirodė netgi kažkiek panašus į J. Hartnettą, o J. Dewan priminė į L. Lohan. Kaip šių aktorių duetas atrodo ekrane? Pakankamai neblogai tose vietoje, kur jie šoka, tačiau vos tik prasideda “užklasinė” veikla, pirmojo natūralumas dingsta, gatvės vaikėzo pozyva jam tampa tarsi slegianti. Antrosios pastangos parodyti, kad šokis – jos gyvenimo tikslas, vėlgi matomas tik ant salės parketo.
Antraeilių veikėjų vaidmuo buvo pakankamais trumpas ir neįsimenantis. Kiek daugiau ekrano laiko gavo D. Radcliffas, Drew Sidora ir Mario. D. Radcliffas man patiko, juolab, kad jo vaidmuo tampa labiausiai draminiu, tarsi išlipančiu iš konteksto. Kitiems dviems iš esmės vaidinti buvo lengva, nes rolės pakankamai atitiko jų tikrąjį gyvenimą, kur abu šie aktoriai muzikos versle nėra naujokai. Tai matosi ir filmo garso takelyje.
Būtent garso takelis man tikrai nuvylė. Atsiminęs “Ties jausmų riba” (“Walk the Line”), kur beveik visą filmą koja mušau taktą pagal Johnny Casho muziką, panašaus poveikio tikėjausi ir šiame filme. Deja, tikrojo Hip-hopo išgirdau mažai. Jį pakeitė Soul ar R&B; stiliai, su tokiais atlikėjais, kaip Kelly, Ciara, Sean Paul ir kt. Negaliu teigti, kad buvo blogai, tačiau laukta ne to.
Vienintelis tikras dalykas, jungęs filmą su Hip-hopu, tebuvo kai kurie šokio judesiai. Trūko tikrosios kultūros pavaizdavimo, neatsiejamų jos dalių – grafiti ar repavimo. Įjungus šiuos elementus į filmą, režisierės noras parodyti klasikos ir vienos iš šiuolaikinių kultūrų sintezę būtų tapęs kur kas labiau apčiuopiamu.
Filmas akivaizdžiai traukiamas prie kuo jaunesnės auditorijos. Praktiškai nerodomos jokios smurtinės scenos, nesigirdi ir veikėjų keiksmažodžių. Įdedami elementarūs gyvenimo pamokymai. Ar tuo, kas nors laimima? Vargu. Ne gana to, taip tik žengiamas finalinis žingsnis į nenatūralumą, kurio išvengti buvo tikrai nesunku, paaukojant bereikalingą saldumą.