Melo pinklės (2008)

Vartotojų atsiliepimai

1. 

   Marijus 2022/10/17

   Nelabai sutinku, kad šis filmas papasakoja kažką naujo apie tarptautinį terorizmą, padėtį Artimuosiuose Rytuose ir CŽV veiklos metodus.

   „Sirijana“ šiuo atžvilgiu yra iki šiol pats sažiningiausias ir rimčiausias kūrinys, drąsiausiai demaskuojantis naujas pasaulio grėsmes. Tik „Sirijana“ priartėjo prie tos teisybės, kurią visi žinome. Anot Zbignevo Bžežinskio, musulmoniškas terorizmas neegzistuoja, kaip globalinis reiškinys. Naujoji teroro banga, užplūdusi mūsų planetą per paskutinius dvejus dešimtmečius- tik maža dalimi yra islamo fundamentalizmo kaltė. Iš tikro kariauja įvairių šalių specialiosios tarnybos, tiesiogiai susijusios su finansinėm-politinėm grupuotėm ir tarptautinėm korporacijom.

   Tai jėgos, kurios gali nušluoti nuo žemės paviršiaus bet kokią valstybę dėl savo naudos. Jų tikslams reikalingi tokie instrumentai, kaip „al Qaeda“ ir kitokios fanatikų armijos. Džihadas ir agresyvi islamo politika kitų religijų atžvilgiu egzistavo visais laikais, tačiau niekada neapėmė viso Žemės rutulio, nes ankstesniais amžiais nebuvo suinteresuotų kitų šalių, norinčių žaisti dvigubus ar trigubus žaidimus. Šiandien nieko nestebina Ben Ladeno ir Džordžo Bušo bendradarbiavimas Techaso naftos kompanijoje ir įvairiose bankų aferose. Tuo labiau šiame kontekste negali stebinti naujas Ridley Scotto filmas. Jis autentiškai parodo agentų darbą karščiausiuose taškuose, panardina mus į pavojingų musulmoniškų kraštų aplinką, tačiau mažai tepasako publicistinių tiesų.

   Žymiai palankiau filmą įvertinsime, jeigu priimsime jį, kaip modernų veiksmo trilerį apie šnipus. „Melo pinklės“ įdomiai konkuruoja su režisieriaus brolio Tony Scotto analogiškais veiksmo hitais: „Valstybės priešu“ ir „Šnipų žaidimais“. Galima pasakyti, kad Ridley Scottas pasinaudoja brolio sukurtomis schemomis. „Valstybės prieše“ jau buvo pavaizduota tobula visuotino sekimo sistema, o „Šnipų žaidimuose“ – dviejų partnerių darbas, kai vyresnis kolega koreaguoja operacijas saugiame kabinete, o jo ištreniruotas mokinys rizikuoja gyvybe švilpiant kulkoms. Žanro prasme Ridley Scottas pasirodo ne blogesnis už brolį Tonį.

   Šiame filme Ridley Scottas eilinį sykį įrodo, jog virtuoziškai moka valdyti vizualią pasakojimo pusę. Operatoriaus darbas, agresyvus montažas, tikslus garso takelis nusipelno aukščiausių balų. Pasakojimo dinamika nemažiau beprotiška, negu pats režisierius, nufilmavęs „Melo pinkles“ keturiom kamerom per 65-ias dienas. Žaibiškas daugelio sudėtingų intrigų išdėstymas viename seanse efektingas, nors pasibaigus filmui daugelis žiūrovų nesėkmingai bando prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo. Sutinku, kad šiuo atžvilgiu patiekalas perpildytas modernaus kino elementais ir filmą galima vadinti “Melo pinklės.Perkrauta”.

   Atmetus daugelį antraeilių siužeto linijų visai pakaktų įdomaus dvigubo vaizdo, kuomet Russelas Crowe`as bendrauja su savo agentu operatyvininku, kurį kažkodėl filme vaidina Leonardas Di Caprio. Nors jis užsiauginęs barzdą, primenančią Vladimiro Iljičiaus Lenino jaunystę, sunku patikėti, jog toks šnipas liks nepastebėtas tamsiaveidžių arabų aplinkoj. Jei atleisime režisieriui norą pagainioti būtent šią kino žvaigždę po dykumų smėlynus, tuomet bus įdomu stebėti, kaip vienu metu Russelas Crowe diktuoja be perstojo mobiliu telefonu savo auklėtiniui teisingą kovos su terorizmu strategiją, o Leo DiCaprio tuo metu laksto su automatu arba seka eilinį įtariamąjį. Toks jų nuolatinis bendravimas pagreitina ir taip gerą ritmą, nes Russelas Crowe`as nepaleidžia telefono nei keisdamas pampersus savo vaikams, nei bendraudamas su žmona ir, matyt, miega su juo. Su telefonu…

   Leonardo Di Caprio duetą su gerokai nupenėtu „gladiatorium“ sėkmingai papildo dviprasmiški santykiai su Jordanijos žvalgybos šefu Haniu, kurį įtikinamai vaidina Markas Strongas. Psichologinėje dvikovoje su juo atsiranda žymiai įdomesnė tema, negu politiniai sąmokslai. Tai pasitikėjimo tema, kuri visuomet pagyvina šnipų filmo žanrą. „Melo pinklės“ jau savo pavadinimu sufleruoja, jog niekuo vaizduojamam pasauly pasitikėti negalima. Laimi tas, kuris meluoja geriau. Ir vis tik eidamas bendradarbiauti su grėsminguoju Jordanijos žvalgybos vadovu, Leonardo Di Caprio herojus Ferris supranta: pasitikėjimas gali jį pražudyti. Kita vertus, pasitikėjimas yra vienintelis ginklas, kuris lemiamu momentu gali išgelbėti.

   Tokių įdomių temų pamąstymui filme nemažai. Režisierius jų pernelyg nesureikšmina, pasukdamas įprastomis žanro klišėmis ir pakišdamas finale plačiai auditorijai skirtą banaloką meilės istoriją. Tuo jis sąžiningai duoda suprasti, jog norėjo pateikti populiarų nuotykių reginį, o politinės sensacijos – tik prieskoniai.

   7,0 rating

   Nelabai sutinku, kad šis filmas papasakoja kažką naujo apie tarptautinį terorizmą, padėtį Artimuosiuose Rytuose ir CŽV veiklos metodus.

   „Sirijana“ šiuo atžvilgiu yra iki šiol pats sažiningiausias ir rimčiausias kūrinys, drąsiausiai demaskuojantis naujas pasaulio grėsmes. Tik „Sirijana“ priartėjo prie tos teisybės, kurią visi žinome. Anot Zbignevo Bžežinskio, musulmoniškas terorizmas neegzistuoja, kaip globalinis reiškinys. Naujoji teroro banga, užplūdusi mūsų planetą per paskutinius dvejus dešimtmečius- tik maža dalimi yra islamo fundamentalizmo kaltė. Iš tikro kariauja įvairių šalių specialiosios tarnybos, tiesiogiai susijusios su finansinėm-politinėm grupuotėm ir tarptautinėm korporacijom.

   Tai jėgos, kurios gali nušluoti nuo žemės paviršiaus bet kokią valstybę dėl savo naudos. Jų tikslams reikalingi tokie instrumentai, kaip „al Qaeda“ ir kitokios fanatikų armijos. Džihadas ir agresyvi islamo politika kitų religijų atžvilgiu egzistavo visais laikais, tačiau niekada neapėmė viso Žemės rutulio, nes ankstesniais amžiais nebuvo suinteresuotų kitų šalių, norinčių žaisti dvigubus ar trigubus žaidimus. Šiandien nieko nestebina Ben Ladeno ir Džordžo Bušo bendradarbiavimas Techaso naftos kompanijoje ir įvairiose bankų aferose. Tuo labiau šiame kontekste negali stebinti naujas Ridley Scotto filmas. Jis autentiškai parodo agentų darbą karščiausiuose taškuose, panardina mus į pavojingų musulmoniškų kraštų aplinką, tačiau mažai tepasako publicistinių tiesų.

   Žymiai palankiau filmą įvertinsime, jeigu priimsime jį, kaip modernų veiksmo trilerį apie šnipus. „Melo pinklės“ įdomiai konkuruoja su režisieriaus brolio Tony Scotto analogiškais veiksmo hitais: „Valstybės priešu“ ir „Šnipų žaidimais“. Galima pasakyti, kad Ridley Scottas pasinaudoja brolio sukurtomis schemomis. „Valstybės prieše“ jau buvo pavaizduota tobula visuotino sekimo sistema, o „Šnipų žaidimuose“ – dviejų partnerių darbas, kai vyresnis kolega koreaguoja operacijas saugiame kabinete, o jo ištreniruotas mokinys rizikuoja gyvybe švilpiant kulkoms. Žanro prasme Ridley Scottas pasirodo ne blogesnis už brolį Tonį.

   Šiame filme Ridley Scottas eilinį sykį įrodo, jog virtuoziškai moka valdyti vizualią pasakojimo pusę. Operatoriaus darbas, agresyvus montažas, tikslus garso takelis nusipelno aukščiausių balų. Pasakojimo dinamika nemažiau beprotiška, negu pats režisierius, nufilmavęs „Melo pinkles“ keturiom kamerom per 65-ias dienas. Žaibiškas daugelio sudėtingų intrigų išdėstymas viename seanse efektingas, nors pasibaigus filmui daugelis žiūrovų nesėkmingai bando prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo. Sutinku, kad šiuo atžvilgiu patiekalas perpildytas modernaus kino elementais ir filmą galima vadinti “Melo pinklės.Perkrauta”.

   Atmetus daugelį antraeilių siužeto linijų visai pakaktų įdomaus dvigubo vaizdo, kuomet Russelas Crowe`as bendrauja su savo agentu operatyvininku, kurį kažkodėl filme vaidina Leonardas Di Caprio. Nors jis užsiauginęs barzdą, primenančią Vladimiro Iljičiaus Lenino jaunystę, sunku patikėti, jog toks šnipas liks nepastebėtas tamsiaveidžių arabų aplinkoj. Jei atleisime režisieriui norą pagainioti būtent šią kino žvaigždę po dykumų smėlynus, tuomet bus įdomu stebėti, kaip vienu metu Russelas Crowe diktuoja be perstojo mobiliu telefonu savo auklėtiniui teisingą kovos su terorizmu strategiją, o Leo DiCaprio tuo metu laksto su automatu arba seka eilinį įtariamąjį. Toks jų nuolatinis bendravimas pagreitina ir taip gerą ritmą, nes Russelas Crowe`as nepaleidžia telefono nei keisdamas pampersus savo vaikams, nei bendraudamas su žmona ir, matyt, miega su juo. Su telefonu…

   Leonardo Di Caprio duetą su gerokai nupenėtu „gladiatorium“ sėkmingai papildo dviprasmiški santykiai su Jordanijos žvalgybos šefu Haniu, kurį įtikinamai vaidina Markas Strongas. Psichologinėje dvikovoje su juo atsiranda žymiai įdomesnė tema, negu politiniai sąmokslai. Tai pasitikėjimo tema, kuri visuomet pagyvina šnipų filmo žanrą. „Melo pinklės“ jau savo pavadinimu sufleruoja, jog niekuo vaizduojamam pasauly pasitikėti negalima. Laimi tas, kuris meluoja geriau. Ir vis tik eidamas bendradarbiauti su grėsminguoju Jordanijos žvalgybos vadovu, Leonardo Di Caprio herojus Ferris supranta: pasitikėjimas gali jį pražudyti. Kita vertus, pasitikėjimas yra vienintelis ginklas, kuris lemiamu momentu gali išgelbėti.

   Tokių įdomių temų pamąstymui filme nemažai. Režisierius jų pernelyg nesureikšmina, pasukdamas įprastomis žanro klišėmis ir pakišdamas finale plačiai auditorijai skirtą banaloką meilės istoriją. Tuo jis sąžiningai duoda suprasti, jog norėjo pateikti populiarų nuotykių reginį, o politinės sensacijos – tik prieskoniai.