| Metai: | 2008 |
|---|---|
| Šalis: | JAV UK |
| Kino studija: | Warner Bros. Pathé Searchlight Pictures Film4 Celador Films |
| Rezultatai Lietuvoje: | Pajamos: 742 tūkst. Lt. Žiūrovų: 51 tūkst. |
Aprašymas
Kas pirmiausiai ateina į galvą paminėjus Indiją? Motina Teresė, skurdas, kastų sistema ir griežtos tradicijos, bet tuo pačiu metu vaizduotėje iškyla ir visiškai priešingi vaizdai: prabangūs milijonierių rūmai, besiplečianti švietimo programa, sparčiai kylantis naujasis pasaulinio lygio informacinių technologijų centras… Taip, Indija – kontrastų šalis, kurioje gali prie turtuolio vartų pamatyti besišlapinantį elgetą. Filme „Lūšnynų milijonierius“ aštuoniolikmečio vaikino lūpomis pasakojama apie tikrąją Indiją – šalį, kurioje įmanoma viskas.
Aštuoniolikmetis Džamalis Malikas (akt. Dev Patel) dalyvauja indiškoje „Kas nori tapti milijonieriumi?“ žaidimo versijoje. Nuo didžiojo prizo jį skiria tik vienas klausimas, į kurį jis privalo atsakyti teisingai. Sulaikiusi kvapą žaidimą stebi visa Indija. Tačiau kai kuriems žiūrovams (ir ne tik jiems) kyla klausimas, kaip Džamaliui, kuris pats prisipažino, jog nėra proto bokštas, o be to užaugo Mumbajaus lūšnynuose, kur išsilavinimas yra tokia retenybė kaip lietus Sacharoj, pavyko tiek daug pasiekti. Juk atsakinėdami į klausimus suklupo ne vienas kur kas labiau išsilavinęs ir protingesnis dalyvis.
Ar Džamalis sukčiauja? O gal jam tiesiog pasisekė, kad žaidimo vedantieji užduoda klausimus, kurių atsakymus jis žino? Džamalis sukelia nemažai įtarimų ir jis galiausiai atsiduria už grotų. Vaikinas norėdamas įrodyti, jog yra nekaltas, ima pasakoti savo gyvenimo istoriją. Neįtikėtiną ir nepaprastą istoriją, kuri atvedė jį į televizijos žaidimą, o vėliau ir į apklausų kambarį.
Džamalis anksti liko našlaičiu. Jį užaugino vyresnis brolis Salimas (akt. Madhur Mittal), kuris buvo jo sergėtojas, gynėjas ir – drauge – varžovas. Prieš Džamalio (ir mūsų) akis plaukia skurdžios ir alkanos vaikystės prisiminimai, pirmieji susidūrimai su gatvės gaujomis, mylimos draugės – taip pat našlaitės – Latikos (akt. Freida Pinto), kurios vėliau neteko, veidas… Kiekvienas Džamalio prisiminimas atskleidžia atsakymus į klausimus, kuriuos vaikinas išgirdo žaidime „Kas nori tapti milijonieriumi?“, o tuo pačiu ir atsakymą, į visus kankinusį klausimą: kaip Džamalis atsidūrė ten, kur patekti lyg ir neturėjo.
Tačiau lieka neatsakytas dar vienas klausimas: ką jaunuolis, kuriam atrodo visai nerūpi milijonai, kuriuos jis gali laimėti, veikia televizijos žaidime?
Atsakymą į šį klausimą sužinosite pažiūrėję kino filmą „Lūšnynų milijonierius“. Tai jautrus ir atviras pasakojimas apie tai, ką sužinome ir išmokstame gyvenimo mokykloje, kurioje teisingai išspręstas matematikos uždavinys beveik nieko nereiškia, o atsakymus surasti dažniausiai tenka savarankiškai.
Specialus Go3 televizijos pasiūlymas tinklapio VisiFilmai.lt lankytojams: su kodu VISI30 Go3 televizijos planą “TV ir filmai” galite įsigyti su 30% nuolaida taikoma pirmiems trims mėnesiams! Kodu VISI30 galite pasinaudoti iki 2024 vasario 29 d. Daugiau informacijos
Vaidina
Daugiau Danny Boyle filmų
Jums taip pat gali patikti
Aktoriai ir filmavimo komanda
Režisierius
Danny Boyle
Vartotojų atsiliepimai
Marijus
„Lūšnynų milijonieriaus“ biudžetas siekia vos 15 milijonų dolerių. 10 kartų mažesnis, negu „Keistos Benžamino Batono istorijos“. Tuo maloniau. Jis gavo oskarų statulėles ne už grimą, brangias dekoracijas ar vaizdo efektus. Jo apdovanojimai buvo už geriausią scenarijų, režisūrą, muziką ir operatoriaus darbą – kūrybinius dalykus, kurie įrodo, jog šiemet nugalėjo ne reklama, o tikras kinas. Toks, kuris geriausiai papasakojo istoriją vizualiom priemonėm.
Dėl reklamos. Jinai filmo dirbtinai neišgarsino. „Lūšnynų milijonierių“ Warner Bros. studija iš pradžių ketino pirkti tik dvd rinkai. Filmą išreklamavo žmonės. Eiliniai žiūrovai, kurie vienbalsiai „Lūšnynų milijonierių“ išrinko geriausiu Toronto festivalio filmu. Paskiau pripažinimo lavina ėmė ristis, kaip didžiulis sniego rutulys per visą pasaulį… Galima sakyti, kad tai liaudies filmas, kuris galėjo likti nepastebėtas, pavėluoti į Oskarų ceremoniją. Kūriniui pasisekė lygiai taip pat, kaip Džamalui Malikui per viktoriną. Išsipildė variantas „d“ – likimas.
Daugelis klausia, ar tai nebus labiausiai pervertintas kūrinys. Nemanau, nes nežinau smagiau papasakotos romantinės istorijos per paskutinį keletą metų. Tokios, kuri laikytų įvairių skonių publiką, suėmusi už gerklės, nuo seanso pradžios iki pabaigos. Tai modernus XXI amžiaus kinas, kuris pasakoja tradicinę banalią pasaką, pasiskolintą iš Bolivudo, bet daro tai tobulai. Tobulai suderintas Bolivudo sentimentalumas, romantika ir vakarietiškas profesionalumas. Tai XXI amžiaus kinas, nes jis savo pavyzdžiu įrodė, jog viso pasaulio favoritą galima efektingai nufilmuoti su paprasta, kiekvienam prieinama skaitmenine technika. Svarbu, kad būtų trys geram kinui reikalingi elementai: geras scenarijus, bendraminčių komanda ir teisingas montažas.
Tokia sėkmė įkvepia neturtingus, nepriklausomus kūrėjus ir studijas, mažų šalių kinematografijas. Turėtų pamokyti ir lietuvius. Juk „Lūšnynų milijonieriaus“ biudžetas analogiškas tam, kurio prašo filmo apie „Žalgirio mūšį“ prodiuseris. Gera proga pamąstyti. Ar savo kuklias kultūros iždo pajamas skirti istoriniam filmui, kuris gali būti įdomus tik Lietuvoje, ar orientuotis į jaunus gabius režisierius, kurie gali padaryti universalius hitus apie meilę ir pinigus. Kas labiau išgarsintų mūsų kinematografiją?
Šiemet Oskarus laimėjo ne Holivudo blokbasteris, bet filmas, padarytas mažos studijos su labai paprastom tradicinėm priemonėm. Daugumą „Lūšnynų milijonieriaus“ scenų operatorius filmavo su skaitmenine kamera, staigiai, be jokių paruoštų aikštelių. Tiesiog bėgiodamas po Mumbajaus gatveles ir gaudydamas reikiamus kadrus. Kalbama, kad dalis tų kadrų buvo padaryta net mobilių telefonų pagalba. Šis humoras įtikina, nes darydamas didelį reginį su mažais pinigais režisierius ir prodiuseris turėjo be jokio pasiruošimo filmuoti tikrovę tokią, kokia ji yra. Be jokių išankstinių miesto blokadų ir ilgų filmavimo vietų parengimų. Todėl buvo įvertinta puiki filmo logistika.
Operatorius Anthony Dod Mantle idealiai tiko šiai neįmanomai misijai, nes jis moka parodyti geras istorijas minimaliom priemonėm. Šis britų kameros meistras išmiklino ranką su danų dogmos filmais (“Festen”), L. von Triero “Dogville”, “Manderlay”. Šį kartą jam reikėjo iš pigaus reginio sudaryti turtingos pasakos iliuziją ir jis tai padarė. Neįmanomą misiją atliko ir kompozitorius, ir aktoriai mėgėjai, kurie turėjo pakeisti brangias kino žvaigždes, nes jų negalėjo leisti filmo biudžetas. Danny Boyle`as surinko tikrą svajonių komandą, bet jos entuziazmą uždegė nepriekaištingas kito oskaro laureato Simono Beaufoy scenarijus. Šis dramaturgas jau buvo kino akademikų anksčiau nominuotas už mums pažįstamus „Striptizo erelius“ („The Full Monty“).
„Lūšnynų milijonierius“ puikiai pataikė į finansų krizės laiką. Jis suteikė gražių iliuzijų tiems, kas šiandien serga depresija. Tokių dauguma. Taip pat jis parodė, kaip galima filmuoti krizės sąlygom. Čia iškyla vienintelis momentas, kurį galima prikišti filmo autoriams. Biznio planas gudrus. Neturint daug pinigų – nuvažiuoti į trečio pasaulio šalį, pasinaudoti jos egzotiškais kontrastais, skurdu, baisumais ir kartu draugiškais žmonėm, kurie sutinka dirbti filmui už varganus skatikus…
Tai skamba, kaip pasipelnymas iš kitų bėdos. Nežinau, ką iš tikro mąstė Danny Boyle`as ir jo prodiuseris. Kiek jie moralūs ar ne. Biznyje visos priemonės pateisinamos ir mes pamirštame, kiek kaskadininkų žuvo, statant mums malonius filmus. Taip buvo visuomet. Kita vertus, už visus indus, dirbusius „Lūšnynų milijonieriuje“, atsakė Oskarą gavęs vietinis kompozitorius A.R.Rahmanas: “Gyvenime turi rinktis pyktį arba meilę. Aš pasirinkau meilę“.
Nesu Indijos žinovas, bet jos tauta meilės pasirinkimą demonstruoja vien tuo, kad skurdo ir kasdienių sunkumų kontekste atlaidžiai žiūri saldžias Bolivudo pasakas, kuriose gėris visuomet nerealiai nugali blogį. Danny Boyle`as iš esmės neatrado dviračio, o tiesiog perdirbo vieną tokią Bolivudinę pasaką. Tik joje nėra mūsų mentalitetui nepriimtinų dainų ir šokių draminių scenų vidury. Stilizuodamas Bolivudo melodramą, gudrusis anglas rado kompromisą. Jis parodė dainas ir šokius, puikiai sumiksuotus pagal tarptautinius standartus. Jie prasideda iškart po to, kai baigiasi filmas ir ateina laikas titrams bei atsipalaidavimui po seanso.
Pagrindiniam filmo herojui Džamalui Malikui likimas pasako teisingus viktorinos atsakymus. Tai atpildas už patirtas skriaudas. Kam šiandien nesinori tikėti, kad už visus sunkumus sulauksime šviesių akimirkų.?
Tai nereiškia, kad būdamas prodiuseriu aš pakabinčiau ant durų skelbimą „Atneškite man scenarijų, panašų į „Lūšnynų milijonierių“.“ Adekvatus skelbimas būtų toks : „atneškite man įdomiai papasakotą romantinę istoriją, kuri atspindi šios dienos gyvenimo nuotaikas.“ O jeigu ją dar galima nufilmuoti su mėgėjiška kamera, tada – Bingo!
„Lūšnynų milijonieriaus“ biudžetas siekia vos 15 milijonų dolerių. 10 kartų mažesnis, negu „Keistos Benžamino Batono istorijos“. Tuo maloniau. Jis gavo oskarų statulėles ne už grimą, brangias dekoracijas ar vaizdo efektus. Jo apdovanojimai buvo už geriausią scenarijų, režisūrą, muziką ir operatoriaus darbą – kūrybinius dalykus, kurie įrodo, jog šiemet nugalėjo ne reklama, o tikras kinas. Toks, kuris geriausiai papasakojo istoriją vizualiom priemonėm.
Dėl reklamos. Jinai filmo dirbtinai neišgarsino. „Lūšnynų milijonierių“ Warner Bros. studija iš pradžių ketino pirkti tik dvd rinkai. Filmą išreklamavo žmonės. Eiliniai žiūrovai, kurie vienbalsiai „Lūšnynų milijonierių“ išrinko geriausiu Toronto festivalio filmu. Paskiau pripažinimo lavina ėmė ristis, kaip didžiulis sniego rutulys per visą pasaulį… Galima sakyti, kad tai liaudies filmas, kuris galėjo likti nepastebėtas, pavėluoti į Oskarų ceremoniją. Kūriniui pasisekė lygiai taip pat, kaip Džamalui Malikui per viktoriną. Išsipildė variantas „d“ – likimas.
Daugelis klausia, ar tai nebus labiausiai pervertintas kūrinys. Nemanau, nes nežinau smagiau papasakotos romantinės istorijos per paskutinį keletą metų. Tokios, kuri laikytų įvairių skonių publiką, suėmusi už gerklės, nuo seanso pradžios iki pabaigos. Tai modernus XXI amžiaus kinas, kuris pasakoja tradicinę banalią pasaką, pasiskolintą iš Bolivudo, bet daro tai tobulai. Tobulai suderintas Bolivudo sentimentalumas, romantika ir vakarietiškas profesionalumas. Tai XXI amžiaus kinas, nes jis savo pavyzdžiu įrodė, jog viso pasaulio favoritą galima efektingai nufilmuoti su paprasta, kiekvienam prieinama skaitmenine technika. Svarbu, kad būtų trys geram kinui reikalingi elementai: geras scenarijus, bendraminčių komanda ir teisingas montažas.
Tokia sėkmė įkvepia neturtingus, nepriklausomus kūrėjus ir studijas, mažų šalių kinematografijas. Turėtų pamokyti ir lietuvius. Juk „Lūšnynų milijonieriaus“ biudžetas analogiškas tam, kurio prašo filmo apie „Žalgirio mūšį“ prodiuseris. Gera proga pamąstyti. Ar savo kuklias kultūros iždo pajamas skirti istoriniam filmui, kuris gali būti įdomus tik Lietuvoje, ar orientuotis į jaunus gabius režisierius, kurie gali padaryti universalius hitus apie meilę ir pinigus. Kas labiau išgarsintų mūsų kinematografiją?
Šiemet Oskarus laimėjo ne Holivudo blokbasteris, bet filmas, padarytas mažos studijos su labai paprastom tradicinėm priemonėm. Daugumą „Lūšnynų milijonieriaus“ scenų operatorius filmavo su skaitmenine kamera, staigiai, be jokių paruoštų aikštelių. Tiesiog bėgiodamas po Mumbajaus gatveles ir gaudydamas reikiamus kadrus. Kalbama, kad dalis tų kadrų buvo padaryta net mobilių telefonų pagalba. Šis humoras įtikina, nes darydamas didelį reginį su mažais pinigais režisierius ir prodiuseris turėjo be jokio pasiruošimo filmuoti tikrovę tokią, kokia ji yra. Be jokių išankstinių miesto blokadų ir ilgų filmavimo vietų parengimų. Todėl buvo įvertinta puiki filmo logistika.
Operatorius Anthony Dod Mantle idealiai tiko šiai neįmanomai misijai, nes jis moka parodyti geras istorijas minimaliom priemonėm. Šis britų kameros meistras išmiklino ranką su danų dogmos filmais (“Festen”), L. von Triero “Dogville”, “Manderlay”. Šį kartą jam reikėjo iš pigaus reginio sudaryti turtingos pasakos iliuziją ir jis tai padarė. Neįmanomą misiją atliko ir kompozitorius, ir aktoriai mėgėjai, kurie turėjo pakeisti brangias kino žvaigždes, nes jų negalėjo leisti filmo biudžetas. Danny Boyle`as surinko tikrą svajonių komandą, bet jos entuziazmą uždegė nepriekaištingas kito oskaro laureato Simono Beaufoy scenarijus. Šis dramaturgas jau buvo kino akademikų anksčiau nominuotas už mums pažįstamus „Striptizo erelius“ („The Full Monty“).
„Lūšnynų milijonierius“ puikiai pataikė į finansų krizės laiką. Jis suteikė gražių iliuzijų tiems, kas šiandien serga depresija. Tokių dauguma. Taip pat jis parodė, kaip galima filmuoti krizės sąlygom. Čia iškyla vienintelis momentas, kurį galima prikišti filmo autoriams. Biznio planas gudrus. Neturint daug pinigų – nuvažiuoti į trečio pasaulio šalį, pasinaudoti jos egzotiškais kontrastais, skurdu, baisumais ir kartu draugiškais žmonėm, kurie sutinka dirbti filmui už varganus skatikus…
Tai skamba, kaip pasipelnymas iš kitų bėdos. Nežinau, ką iš tikro mąstė Danny Boyle`as ir jo prodiuseris. Kiek jie moralūs ar ne. Biznyje visos priemonės pateisinamos ir mes pamirštame, kiek kaskadininkų žuvo, statant mums malonius filmus. Taip buvo visuomet. Kita vertus, už visus indus, dirbusius „Lūšnynų milijonieriuje“, atsakė Oskarą gavęs vietinis kompozitorius A.R.Rahmanas: “Gyvenime turi rinktis pyktį arba meilę. Aš pasirinkau meilę“.
Nesu Indijos žinovas, bet jos tauta meilės pasirinkimą demonstruoja vien tuo, kad skurdo ir kasdienių sunkumų kontekste atlaidžiai žiūri saldžias Bolivudo pasakas, kuriose gėris visuomet nerealiai nugali blogį. Danny Boyle`as iš esmės neatrado dviračio, o tiesiog perdirbo vieną tokią Bolivudinę pasaką. Tik joje nėra mūsų mentalitetui nepriimtinų dainų ir šokių draminių scenų vidury. Stilizuodamas Bolivudo melodramą, gudrusis anglas rado kompromisą. Jis parodė dainas ir šokius, puikiai sumiksuotus pagal tarptautinius standartus. Jie prasideda iškart po to, kai baigiasi filmas ir ateina laikas titrams bei atsipalaidavimui po seanso.
Pagrindiniam filmo herojui Džamalui Malikui likimas pasako teisingus viktorinos atsakymus. Tai atpildas už patirtas skriaudas. Kam šiandien nesinori tikėti, kad už visus sunkumus sulauksime šviesių akimirkų.?
Tai nereiškia, kad būdamas prodiuseriu aš pakabinčiau ant durų skelbimą „Atneškite man scenarijų, panašų į „Lūšnynų milijonierių“.“ Adekvatus skelbimas būtų toks : „atneškite man įdomiai papasakotą romantinę istoriją, kuri atspindi šios dienos gyvenimo nuotaikas.“ O jeigu ją dar galima nufilmuoti su mėgėjiška kamera, tada – Bingo!