Filmo detalės

Metai:
Šalis:
Kino studija:
Rezultatai Lietuvoje: Pajamos: 596 tūkst. Lt. Žiūrovų: 48 tūkst.

Filmo aprašymas

Šokio virtuozas Niurzga nusiminęs – jo mažyliui sūnui Erikui nesiseka šokių pamokos. Neapsikentęs, jog visvien yra verčiamas šokti, Erikas pabėga iš pingvinų slėnio. Klaidžiodamas spindinčiomis Antarktidos platybėmis jis netikėtai sutinka Visagalį Sveną – pingviną, galinti skraidyti! Svenas akimirksniu tampa naujuoju Eriko dievuku, su kuriuo konkuruoti Niurzga, atrodo, neturi jokių šansų.

Tačiau netikėtai pingvinų tautą ištinka didžiulė nelaimė – milžiniški sniego ir ledo luitai užkerta pingvinams kelią prie jūros, jų maisto šaltinio. Supratęs, kad vien savo jėgomis pingvinams išsilaisvinti nepavyks, Niurzga bendram tikslui suvienija pingvinus ir pačius įvairiausius greta jų gyvenančius kaimynus – nuo mažųjų vėžiagyvių iki gigantiškųjų jūros dramblių!

Filmo aktoriai ir režisieriai

Elijah Wood

Mumble (įgarsinimas)

Robin Williams

Ramon / Lovelace (įgarsinimas)

Hugo Weaving

Noah (įgarsinimas)

Brad Pitt

Will (įgarsinimas)

Matt Damon

Bill (įgarsinimas)

Režisierius

George Miller

Režisierius
Pridėti apžvalgą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Vartotojų atsiliepimai

  1. Meinardas

    Prieš kelis metus Džordžas Mileris (rež. George Miller) mums pristatė animacinį filmą „Linksmosios pėdutės“, kuris netikėtai triumfavo oskarų ceremonijos metu, nušluostęs nosis tiek „Ratams“ (orig. „Cars“), tiek ir „Namas monstras“ (orig. „Monster House“). Tad nieko nuostabaus, kad į didžiuosius ekranus pingvinai sugrįžta su dar daugiau šokių ir dainų.

    Pati istorija paprasta kaip du kart du. Nors autoriai ir stengiasi pabrėžti globalias problemas, bet jos nublanksta prieš nieko naujo nepasakantį filmo scenarijų. Kartais, sėdint kino teatre, darosi išties nuobodu, nes pati istorija tarsi jau kažkur matyta ar tiesiog tęsianti tas pačias pingvinų problemas, kurios mus nelabai ir paliečia. Mums tik lieka stebėti kuo viskas baigsis, o Holivudiniuose filmuose ir taip aiški pabaiga.

    Dainuojantys pingvinai pasineria į naują nuotyki, kurio centre mums jau puikiai pažįstami pingvinai iš pirmosios dalies. Pingvinas Niurzga turi sūnų Eriką, kuriam nelabai sekasi šokti, kaip kad jo tėčiui – nuostabiai įsitvirtinusiam šokio technikoje tarp dainuojančių pingvinų. Tėtis visaip bando paskatinti Eriką šokti, bet šiam visiškai nesiseka. Neapsikentęs tėvo priekaištų, jis su keliais jaunais pingvinais pabėga iš bendruomenės ir nukeliauja pas atokiau gyvenančius pingvinus. Ten sutinka ypatingų „galių“ turintį pingviną, kuris, neįtikėtina, moka skraidyti. Erikas užsidega šiuo nepaprastu “talentu“. Supranta, kad viskas įmanoma, reikia tik labai norėti ir tuo tikėti. Netikėtai paliktą pingvinų bendruomenę ištinka didelė nelaimė – didžiulis ledo luitas atitveria pingvinus nuo maisto šaltinio, taip pasmerkdamas juos pražūčiai ir įkalindamas didžiulėje įlankoje. Tėčiui Niurzgai ir sūnui Erikui tenka susitaikyti ir suvienyti abi pingvinų bendruomenes bei pasišvęsti bendram tikslui – išgelbėti visus nuo pražūties. Prie bendro tikslo prisijungia ir mažyčiai kriliai, ir didieji jūrų liūtai.

    Džordžas Mileris mums puikiai pažįstamas iš tokių filmų kaip „Pašėlęs Maxas“, išgarsinęs Melą Gibsoną, „Mažylis mieste“ su nuotaikingu ir atviros sielos paršeliu, „Prieblandos zona“ mistinio trilerio ir juodo humoro „Ystviko raganos“. Tai yra Australijos kino pramonės pažiba, puikiai įsitvirtinusi magiškajame Holivude. Režisierius taip pat režisavo ir pirmąją „Linksmosios pėdutės“ dalį, už kurią gavo Oskarą kaip režisierius.

    Pasižiūrėjus filmą, rodosi, taip ir nesupranti kam kurti antrąją dalį, jei nieko naujo nepasakai. Aišku, „Oskaro“ statulėlė atvėrė finansines duris daryti tęsinį, bet, prasėdėjus kino teatre beveik pusantros valandos, išlieka galvoje tik porą dalykų: nuostabiai puikiai pateikti naujieji herojai kriliai ir pabaigos titruose esantis 3D efektas (žiūrinti filmą 3D formatu) su muilo burbulais. Aš mielai rinkčiausi žiūrėti ne dar vieną istoriją apie pingvinus, o naująją apie krilius, kurie fantastiškai puikūs ir tinka čia taip, kaip voverė Skratas ledynmečio epopėjoje. Gal kūrėjai dar pagalvos apie tuos krilius ir išleis atskirą filmą, kaip kad „Šreko“ kūrėjai išleido „Batuotą katiną“.

    Pats animacinis nuotykis pateiktas stulbinančia foto realia animacija. Visiškai neišeina atskirti realai filmuoto kadro ir filme suanimuoto. Smagu, kad technologijoms tobulėjant animatoriai irgi neatsilieka ir suteikia tikrą skanėstą akims. Tikriausiai vien dėl to ir verta pasižiūrėti šį filmą.

    Filmas nėra labai vaikiškas, kelios vietos išties priverčia net ir vyresnį žiūrovą sunerimti. Rekomenduočiau šį pingvininį nuotyki pasižiūrėti nuostabaus 3D kino mylėtojams ir tiems kam labai labai labai patiko pirmoji dalis ir negali gyventi be dainuojančių pingvinų.

    5,0 rating

    Prieš kelis metus Džordžas Mileris (rež. George Miller) mums pristatė animacinį filmą „Linksmosios pėdutės“, kuris netikėtai triumfavo oskarų ceremonijos metu, nušluostęs nosis tiek „Ratams“ (orig. „Cars“), tiek ir „Namas monstras“ (orig. „Monster House“). Tad nieko nuostabaus, kad į didžiuosius ekranus pingvinai sugrįžta su dar daugiau šokių ir dainų.

    Pati istorija paprasta kaip du kart du. Nors autoriai ir stengiasi pabrėžti globalias problemas, bet jos nublanksta prieš nieko naujo nepasakantį filmo scenarijų. Kartais, sėdint kino teatre, darosi išties nuobodu, nes pati istorija tarsi jau kažkur matyta ar tiesiog tęsianti tas pačias pingvinų problemas, kurios mus nelabai ir paliečia. Mums tik lieka stebėti kuo viskas baigsis, o Holivudiniuose filmuose ir taip aiški pabaiga.

    Dainuojantys pingvinai pasineria į naują nuotyki, kurio centre mums jau puikiai pažįstami pingvinai iš pirmosios dalies. Pingvinas Niurzga turi sūnų Eriką, kuriam nelabai sekasi šokti, kaip kad jo tėčiui – nuostabiai įsitvirtinusiam šokio technikoje tarp dainuojančių pingvinų. Tėtis visaip bando paskatinti Eriką šokti, bet šiam visiškai nesiseka. Neapsikentęs tėvo priekaištų, jis su keliais jaunais pingvinais pabėga iš bendruomenės ir nukeliauja pas atokiau gyvenančius pingvinus. Ten sutinka ypatingų „galių“ turintį pingviną, kuris, neįtikėtina, moka skraidyti. Erikas užsidega šiuo nepaprastu “talentu“. Supranta, kad viskas įmanoma, reikia tik labai norėti ir tuo tikėti. Netikėtai paliktą pingvinų bendruomenę ištinka didelė nelaimė – didžiulis ledo luitas atitveria pingvinus nuo maisto šaltinio, taip pasmerkdamas juos pražūčiai ir įkalindamas didžiulėje įlankoje. Tėčiui Niurzgai ir sūnui Erikui tenka susitaikyti ir suvienyti abi pingvinų bendruomenes bei pasišvęsti bendram tikslui – išgelbėti visus nuo pražūties. Prie bendro tikslo prisijungia ir mažyčiai kriliai, ir didieji jūrų liūtai.

    Džordžas Mileris mums puikiai pažįstamas iš tokių filmų kaip „Pašėlęs Maxas“, išgarsinęs Melą Gibsoną, „Mažylis mieste“ su nuotaikingu ir atviros sielos paršeliu, „Prieblandos zona“ mistinio trilerio ir juodo humoro „Ystviko raganos“. Tai yra Australijos kino pramonės pažiba, puikiai įsitvirtinusi magiškajame Holivude. Režisierius taip pat režisavo ir pirmąją „Linksmosios pėdutės“ dalį, už kurią gavo Oskarą kaip režisierius.

    Pasižiūrėjus filmą, rodosi, taip ir nesupranti kam kurti antrąją dalį, jei nieko naujo nepasakai. Aišku, „Oskaro“ statulėlė atvėrė finansines duris daryti tęsinį, bet, prasėdėjus kino teatre beveik pusantros valandos, išlieka galvoje tik porą dalykų: nuostabiai puikiai pateikti naujieji herojai kriliai ir pabaigos titruose esantis 3D efektas (žiūrinti filmą 3D formatu) su muilo burbulais. Aš mielai rinkčiausi žiūrėti ne dar vieną istoriją apie pingvinus, o naująją apie krilius, kurie fantastiškai puikūs ir tinka čia taip, kaip voverė Skratas ledynmečio epopėjoje. Gal kūrėjai dar pagalvos apie tuos krilius ir išleis atskirą filmą, kaip kad „Šreko“ kūrėjai išleido „Batuotą katiną“.

    Pats animacinis nuotykis pateiktas stulbinančia foto realia animacija. Visiškai neišeina atskirti realai filmuoto kadro ir filme suanimuoto. Smagu, kad technologijoms tobulėjant animatoriai irgi neatsilieka ir suteikia tikrą skanėstą akims. Tikriausiai vien dėl to ir verta pasižiūrėti šį filmą.

    Filmas nėra labai vaikiškas, kelios vietos išties priverčia net ir vyresnį žiūrovą sunerimti. Rekomenduočiau šį pingvininį nuotyki pasižiūrėti nuostabaus 3D kino mylėtojams ir tiems kam labai labai labai patiko pirmoji dalis ir negali gyventi be dainuojančių pingvinų.

Linksmosios pėdutės 2 (2011)