Ledynmetis 2: Eros pabaiga (2006)

Vartotojų atsiliepimai

1. 

   Simonas 2022/10/13

   Pirmiausia vaikus, o paskui visus „Šreko“, „Madagaskaro“ ir pirmojo „Ledynmečio“ gerbėjus galima pasveikinti – didžiuosius ekranus pasiekė naujas aukščiausio lygio animacinis pilnametražis filmas „Ledynmetis 2: eros pabaiga“. Šios juostos kūrėjai išsaugojo visas pačias geriausias šio žanro tradicijas ir, nors tęsinys retai aplenkia savo pirmtaką, šį kartą tikrai reikalo nepagadina.

   Jau daugiau nei pusmetį kino teatruose sukantis „Ledynmečio“ tęsinio anonsui, išvydę plastiškąją voverę subruzdavo visi žiūrovai ir pradėdavo klegėti vaikai. Be abejo, voveriukas tapo tuo tikruoju kultu, su kuriuo tapatinamas „Ledynmetis“, nors teoriškai net nebuvo pagrindinis juostos veikėjas. Tęsinyje šio veikėjo laikas, praleistas ekrane, keliomis minutėmis pailgėjo, nors pats principas išliko tas pats: viso filmo metu vystomi du siužetai – voveriukas įnirtingai gaudo gilę, o likę herojai bėga nuo globalinio atšilimo.

   Nors pirmąjį „Ledynmetį“ matė daugelis Lietuvos kino mėgėjų, retas kuris galėtų dabar papasakoti pirmojo filmuko siužetą. Daugelis „Ledynmetį“ tapatina su plastiškąją vovere, o ne su mamuto, Sido ar tigro nuotykiais. Kurdami tęsinį, kūrėjai pataikauja žiūrovui: žiūrkę primenanti voverė rodoma ilgiau, bet ji netgi šiek tiek atsibosta, kadangi apart šypseną keliančių judesių, ji nieko ypatingo negali pasiūlyti.

   „Ledynmetis 2: eros pabaiga“ yra filmas subalansuotas vaikams. Akivaizdžiai jaučiama, jog kūrėjai savo pagrindiniu taikiniu laiko jaunuosius žiūrovus, o pramoga broliams, sesėms ir tėvams kuriamas kaip papildomas „bonusas“. Šiame filme yra kur mažiau epizodų, kuriuose suaugusiems teks raudonuoti ir trūktelėti pečiais nuo nepatogių vaikų klausimų, kas norėta pasakyti vienu ar kitu atveju. Abiejose „Šreko“ dalyse buvo kur kas daugiau epizodų, kur juokeliai toli gražu ne vaikiški. Pats filmas turi viską, ko reikia vaikams: kalbančius gyvūnus, keletą įtampą keliančių epizodų, konfliktą ir nedidelį moralą.

   Prie „Ledynmečio 2: eros pabaigos“ tęsinio stipriai padirbėjo ir lietuvišką dubliažą rengę žmonės. Nors didelių priekaištų įgarsintojams nebuvo ir po pirmųjų profesionaliai dubliuotų filmų, žiūrint šią juostą jaučiamas dar vienas kokybės šuolis. „Ledynmečio 2“ žiopčiojimo ir lietuviškos tarties skirtumai yra beveik neišžiūrimi, jeigu nesistengi aktyviai ieškoti priekabių. Galima net užmiršti, jog „20th Century Fox“ animatoriai judesius modeliavo toli gražu ne lietuviškai šnekai.

   Kalbant apie aktorių, kuriems atiteko herojų garsinimas, darbą, lengviau išskirti blogiausiai pasirodžiusį, kadangi labai gerai savo užduotis atliko daugelis. Labiausiai kliūnantis personažo balsas – mamutas Manfredas, kurį įgarsino Rimas Šapauskas. Nors premjeros metu pats šou verslo veikėjas prisipažino, jog tai jam buvo lengviausias darbas gyvenime, šio pasirodymo tikrai negalima laikyti vykusiu. Galbūt neigiamam vertinimui „padeda“ ir tai, kad iš TV ir radijo laidų žinomas balsas yra per daug pažįstamas, kad jį būtų greitai ir neskausmingai sutapatinti su eilinio filmo veikėjo balsu. Rezultatas – Šapausko balsu kalbantis mamutas, o ne Šapauskas, kalbantis mamuto balsu. Idealiam mamuto įgarsinimo pritrūko kažko sodresnio, solidesnio, ar, tiesiog mažiau Šapauskiško.

   Pati sunkiausia užduotis dirbant prie „Ledynmečio 2: eros pabaiga“ įgarsinimo teko Arūnui Sakalauskui, kuriam teko dubliuoti šveplą ir daugiakalbį veikėją Sidą. Pagarsėjęs kaip improvizacijų meistras, garsus aktorius su tuo susitvarkė puikiai.

   Lietuviškas vertimas šį kartą yra dar mažiau pažodinis negu „Šreko 2“ ar „Visos tiesos apie ryklį“ atveju, o vertėjai daug daugiau sau leido improvizuoti ir adaptuoti herojų šneką ir juokelius mūsų šalies žiūrovui. Galiu drąsiai prognozuoti, jog interneto komentaruose ir iš lūpų į lūpas sklis komentarai, teigiantys, jog tyčiniai nuokrypiai nuo originalaus teksto yra visiška nesąmonė, bet verta pripažinti, vietomis tai tikrai „veža“. „Ledynmečio 2“ teksto vertėjai ir adaptuotojai turi tikrai neblogą humoro jausmą.

   Nors „Ledynmečio“ tęsinys buvo kuriamas tam, kad surinktų dar daugiau pinigų, tai nesugadino filmo. Kaip ir dera, filmas patobulėjo techniškai, o idėjiškai žingsnio atgal nežengė. „Eros pabaigos“ kūrėjai sugebėjo žiūrovui pateikti to, ko jis laukė: tuo jie susikūrė sau terpę ir trečiosios „Ledynmečio“ dalies statybai. O mes, eiliniai žiūrovai, jos tikrai lauksime, kaip laukiame ir trečiojo „Šreko“, nepaisant to, jog antroji dalis nepasiūlė nieko naujo, lyginant su pirmąją. Analogiška situacija ir su „Ledynmečiu“, bet tokius filmus žiūrėti yra tiesiog linksma.

   8,0 rating

   Pirmiausia vaikus, o paskui visus „Šreko“, „Madagaskaro“ ir pirmojo „Ledynmečio“ gerbėjus galima pasveikinti – didžiuosius ekranus pasiekė naujas aukščiausio lygio animacinis pilnametražis filmas „Ledynmetis 2: eros pabaiga“. Šios juostos kūrėjai išsaugojo visas pačias geriausias šio žanro tradicijas ir, nors tęsinys retai aplenkia savo pirmtaką, šį kartą tikrai reikalo nepagadina.

   Jau daugiau nei pusmetį kino teatruose sukantis „Ledynmečio“ tęsinio anonsui, išvydę plastiškąją voverę subruzdavo visi žiūrovai ir pradėdavo klegėti vaikai. Be abejo, voveriukas tapo tuo tikruoju kultu, su kuriuo tapatinamas „Ledynmetis“, nors teoriškai net nebuvo pagrindinis juostos veikėjas. Tęsinyje šio veikėjo laikas, praleistas ekrane, keliomis minutėmis pailgėjo, nors pats principas išliko tas pats: viso filmo metu vystomi du siužetai – voveriukas įnirtingai gaudo gilę, o likę herojai bėga nuo globalinio atšilimo.

   Nors pirmąjį „Ledynmetį“ matė daugelis Lietuvos kino mėgėjų, retas kuris galėtų dabar papasakoti pirmojo filmuko siužetą. Daugelis „Ledynmetį“ tapatina su plastiškąją vovere, o ne su mamuto, Sido ar tigro nuotykiais. Kurdami tęsinį, kūrėjai pataikauja žiūrovui: žiūrkę primenanti voverė rodoma ilgiau, bet ji netgi šiek tiek atsibosta, kadangi apart šypseną keliančių judesių, ji nieko ypatingo negali pasiūlyti.

   „Ledynmetis 2: eros pabaiga“ yra filmas subalansuotas vaikams. Akivaizdžiai jaučiama, jog kūrėjai savo pagrindiniu taikiniu laiko jaunuosius žiūrovus, o pramoga broliams, sesėms ir tėvams kuriamas kaip papildomas „bonusas“. Šiame filme yra kur mažiau epizodų, kuriuose suaugusiems teks raudonuoti ir trūktelėti pečiais nuo nepatogių vaikų klausimų, kas norėta pasakyti vienu ar kitu atveju. Abiejose „Šreko“ dalyse buvo kur kas daugiau epizodų, kur juokeliai toli gražu ne vaikiški. Pats filmas turi viską, ko reikia vaikams: kalbančius gyvūnus, keletą įtampą keliančių epizodų, konfliktą ir nedidelį moralą.

   Prie „Ledynmečio 2: eros pabaigos“ tęsinio stipriai padirbėjo ir lietuvišką dubliažą rengę žmonės. Nors didelių priekaištų įgarsintojams nebuvo ir po pirmųjų profesionaliai dubliuotų filmų, žiūrint šią juostą jaučiamas dar vienas kokybės šuolis. „Ledynmečio 2“ žiopčiojimo ir lietuviškos tarties skirtumai yra beveik neišžiūrimi, jeigu nesistengi aktyviai ieškoti priekabių. Galima net užmiršti, jog „20th Century Fox“ animatoriai judesius modeliavo toli gražu ne lietuviškai šnekai.

   Kalbant apie aktorių, kuriems atiteko herojų garsinimas, darbą, lengviau išskirti blogiausiai pasirodžiusį, kadangi labai gerai savo užduotis atliko daugelis. Labiausiai kliūnantis personažo balsas – mamutas Manfredas, kurį įgarsino Rimas Šapauskas. Nors premjeros metu pats šou verslo veikėjas prisipažino, jog tai jam buvo lengviausias darbas gyvenime, šio pasirodymo tikrai negalima laikyti vykusiu. Galbūt neigiamam vertinimui „padeda“ ir tai, kad iš TV ir radijo laidų žinomas balsas yra per daug pažįstamas, kad jį būtų greitai ir neskausmingai sutapatinti su eilinio filmo veikėjo balsu. Rezultatas – Šapausko balsu kalbantis mamutas, o ne Šapauskas, kalbantis mamuto balsu. Idealiam mamuto įgarsinimo pritrūko kažko sodresnio, solidesnio, ar, tiesiog mažiau Šapauskiško.

   Pati sunkiausia užduotis dirbant prie „Ledynmečio 2: eros pabaiga“ įgarsinimo teko Arūnui Sakalauskui, kuriam teko dubliuoti šveplą ir daugiakalbį veikėją Sidą. Pagarsėjęs kaip improvizacijų meistras, garsus aktorius su tuo susitvarkė puikiai.

   Lietuviškas vertimas šį kartą yra dar mažiau pažodinis negu „Šreko 2“ ar „Visos tiesos apie ryklį“ atveju, o vertėjai daug daugiau sau leido improvizuoti ir adaptuoti herojų šneką ir juokelius mūsų šalies žiūrovui. Galiu drąsiai prognozuoti, jog interneto komentaruose ir iš lūpų į lūpas sklis komentarai, teigiantys, jog tyčiniai nuokrypiai nuo originalaus teksto yra visiška nesąmonė, bet verta pripažinti, vietomis tai tikrai „veža“. „Ledynmečio 2“ teksto vertėjai ir adaptuotojai turi tikrai neblogą humoro jausmą.

   Nors „Ledynmečio“ tęsinys buvo kuriamas tam, kad surinktų dar daugiau pinigų, tai nesugadino filmo. Kaip ir dera, filmas patobulėjo techniškai, o idėjiškai žingsnio atgal nežengė. „Eros pabaigos“ kūrėjai sugebėjo žiūrovui pateikti to, ko jis laukė: tuo jie susikūrė sau terpę ir trečiosios „Ledynmečio“ dalies statybai. O mes, eiliniai žiūrovai, jos tikrai lauksime, kaip laukiame ir trečiojo „Šreko“, nepaisant to, jog antroji dalis nepasiūlė nieko naujo, lyginant su pirmąją. Analogiška situacija ir su „Ledynmečiu“, bet tokius filmus žiūrėti yra tiesiog linksma.