Metai: | 2019 |
---|---|
Šalis: | JAV Kanada |
Kino studija: | Warner Bros. Village Roadshow Pictures Bron Studios DC Comics Joint Effort |
Filmas kolekcijose: | JAV: Daugiausiai uždirbę filmai IMDb: Top-250 Oskaro nominantai už geriausią filmą Pasaulis: Daugiausiai uždirbę filmai Oskaro laureatai už geriausią muziką "Auksinio liūto" laureatai Venecijos kino festivalyje |
Biudžetas | $55,000,000.00 |
Pajamos | $1,074,458,282.00 |
Aprašymas
Džokeris, ko gero, yra vienas spalvingiausių blogiukų kino istorijoje. „Gimęs“ 1940 m., be daugybės komiksų, Džokeris iki šiol yra pasirodęs daugiau nei 250-yje filmų, televizijos serialų, knygų ir vaizdo žaidimų.
Didžiuosiuose ekranuose Džokeris debiutavo 1966-aisiais, tačiau tikra megažvaigžde tapo 1989 m., kuomet jį suvaidino pats Džekas Nikolsonas. Venecijos kino festivalyje Geriausiu metų filmu pripažintoje juostoje režisierius Todd Phillips pateikia dar nematytą Džokerio atsiradimo istoriją. Gotamo mieste savo vietos gyvenime nerandantis Artūras Flekas (aktorius Joaquin‘as Phoenix‘as) dienomis dirba samdomu klounu, o vakarais stengiasi prasimušti kaip „stand-up“ komikas. Deja, nesėkmingai. Suirzęs, nusivylęs ir kartėlio kupinas Flekas vieną dieną tampa chuliganų auka. Galutinai nusivylęs ir ėmęs prarasti sveiką protą, Flekas pamažu ima virsti cinišku, žiauriu ir negailestingu Džokeriu.
Maištinga Siela
Žinoma, negaliu nepaminėti Phoenixo vaidybos, kuris efektyviai perteikia sužalotos ir suluošintos sielos duženas – tai padeda sulėtinti kadrai, ilgi stambaus plano kadrai, grimas, fizinis ir psichinis aktoriaus pasirengimas šiam jo vienam įsimintiniausių karjeroje vaidmenų. Tačiau šis personažas savaime klounas, savaime turi netipinio turinio, primena komiksą, o tokius kine perteikti efektingai nėra jau taip ir sudėtinga, kai žinai tam tikrus triukus. Žinoma, paties aktoriaus meistriškumu net neabejoju ir šis jo vaidmuo užburia, netgi apibendrinant galima sakyti, kad jeigu ir verta dėl ko į šį filmą eiti, tai tikrai dėl J. Phoenixo vaidybos, o visa kita… Kad ir kaip didingai, kad ir kaip naudojant orkestruotės muziką šiam siaubo užgimimui iš gyvenime skriaudų ir neteisybės lovio būta pastangų, manding, filme originalumo nepamačiau, todėl, kad ir kaip kiti aikčiotų ir „postintų“ apie tai, kaip šeštą kartą eina pažiūrėti „Džokerio“, man atrodo, šis filmas net nepapuola į labiausiai įsimintiniausių 2019 metų filmų sąrašus. Bet mėginimas kažką padaryti kitaip ir perteikti kitoniškumą per didįjį kiną, manau, visgi pastebimas.
Žinoma, negaliu nepaminėti Phoenixo vaidybos, kuris efektyviai perteikia sužalotos ir suluošintos sielos duženas – tai padeda sulėtinti kadrai, ilgi stambaus plano kadrai, grimas, fizinis ir psichinis aktoriaus pasirengimas šiam jo vienam įsimintiniausių karjeroje vaidmenų. Tačiau šis personažas savaime klounas, savaime turi netipinio turinio, primena komiksą, o tokius kine perteikti efektingai nėra jau taip ir sudėtinga, kai žinai tam tikrus triukus. Žinoma, paties aktoriaus meistriškumu net neabejoju ir šis jo vaidmuo užburia, netgi apibendrinant galima sakyti, kad jeigu ir verta dėl ko į šį filmą eiti, tai tikrai dėl J. Phoenixo vaidybos, o visa kita… Kad ir kaip didingai, kad ir kaip naudojant orkestruotės muziką šiam siaubo užgimimui iš gyvenime skriaudų ir neteisybės lovio būta pastangų, manding, filme originalumo nepamačiau, todėl, kad ir kaip kiti aikčiotų ir „postintų“ apie tai, kaip šeštą kartą eina pažiūrėti „Džokerio“, man atrodo, šis filmas net nepapuola į labiausiai įsimintiniausių 2019 metų filmų sąrašus. Bet mėginimas kažką padaryti kitaip ir perteikti kitoniškumą per didįjį kiną, manau, visgi pastebimas.