Gera kompanija (2004)

In Good Company (2004)

20041h 49mN-13, ,

Filmo detalės

Metai:
Šalis:
Kino studija:
Kitas pavadinimas: Synergy (JAV)

Filmo aprašymas

Nuotaikinga ir įžvalgi komedija apie 50-mečio verslininko ir jo naujo 26-erių boso santykius. Denio Foremano laukia sukrėtimas. Kompaniją, kurioje jis dirba, įsigyja didelė korporacija ir jis pažeminamas pareigose. Naujasis Denio bosas Tomas Karteris, dvigubai jaunesnis verslo mokyklos favoritas, skatina darbe vadovautis šiuolaikiškesniais metodais. Denis gi įpratęs su klientais bendrauti tiesiogiai ir asmeniškai, o Tomas linkęs, kad darbai būtų atliekami greičiau, tiesiog naudojantis mobiliuoju telefonu.
Tuo pat metu abu vyrai turi problemų šeimose. Danas turi dvi paaugles dukras ir patiria šoką sužinojęs, kad žmona laukiasi jau trečiojo vaiko, jo nekilnojamas turtas įkeistas ir jau kuris laikas nesumokėti mokesčiai už dukrų mokslą. Tuo tarpu Tomą, tik ką pakilusį pareigose, paliko vos septynis mėnesius kartu pragyvenusi žmona. Ir taip sudėtingi Tomo ir Dano santykiai dar labiau komplikuojasi, kai Tomas pradeda romaną su Alekse, vyresniąja Denio dukra…

Filmo aktoriai ir režisieriai

Pridėti apžvalgą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Vartotojų atsiliepimai

  1. Martynas

    Brolių Weitzų (režisieriaus ir prodiuserio) duetas jau įrodė, kad moka sukurti gerą produktą, su pakankamai nedidelėmis išlaidomis. Pasirodo užtenka paimti keletą patyrusių, tačiau nepasiklydusių šlovėje aktorių bei sugalvoti nesudėtingą, bet kažkuo artimą žiūrovui scenarijų. “Amerikietiškas pyragas” (“American Pie”) bei “Gyvenimas pagal jį” (“About the Boy”) yra akivaizdi iliustracija.

    “Gera kompanija” vėlgi yra paprastas, netgi labai paprastas filmas, tačiau sugebantis kažkuo pritraukti. Tiesa, tos traukos per pirmąsias minutes nėra, juolab, kad pasakojamos dvi siužetinės linijos. Tačiau, joms netrukus susipynus į vieną, istorija įgauna pulsą.

    Visas siužetas vystomas taip, kad žiūrovas tarsi galėtų bandyti nuspėti visus trijų pagrindinių veikėjų, Dano, jo dukros Aleks bei jaunojo vadovo Karterio, tarpusavio santykių vingius. Ir tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas labai aišku ir nuspėjama. Periodiškai režisierius įtraukdavo netikėtus posūkius, kurie gan maloniai nustebindavo.

    Filmo vežimą traukia Dennisas Quaidas, labiausiai pažįstamas iš “Diena po rytojaus” (“The Day After Tomorow”), Scarlett Johansson, išgarsėjusi “Pasiklydę vertime” (“Lost in translation”) bei Topheris Grace`as. Tai bene pirmoji rimtesnė pažintis su šiuo aktoriumi Lietuvoje. Kritikai palankiai sutiko jo vaidmenį filme “P.S.”. Deja, mūsų kino platintojų jis nesudomino. Visi šie aktoriai savo darbą atliko gana tvirtai.

    Quaidui mylinčio tėvo vaidmuo yra puikiai žinomas, tačiau tai buvo bene pirmas kartas, kai teko įkūnyti komišką, bet kartu ir dramišką personažą. Tai aktoriui pavyko puikiai, nėkart neleidžiant suabejoti veikėjo natūralumu. Tiesa, man, kaip krepšinio šalies atstovui, Quaido šios sporto šakos technika sukėlė lengvą šypseną.

    Johansson niekuo nenustebino. “Nenustebino” gerąja prasme. Visiškai paprastas vaidmuo atliktas labai paprastai. Tai ir kėlė savotišką pasitenkinimą. Scenos su šia aktore tarsi bandė man įrodyti, kad žiūriu “Pasiklydusių vertime” priešistorę – tiek savo vidumi, savo ramumu panašios abiejų šių filmų herojės. Turiu pripažinti: mano simpatijos Johansson tik padidėjo.

    Viso filmo eigoje Topheris Grace`as atrodė tarsi teatro scenos naujokas, pradžioje jaučiantis nemažą pradinį virpulį ir jo atsikratantis tik veiksmo eigoje. Būtent tas patirties trūkumas, kuriuo negali skųstis pirmieji du aktoriai, ir buvo raktas į Grace`o sėkmę, nes jis nepaprastai tiko siužetui. Kiek silpniau aktoriui sekėsi scenos su ilgesniais tekstais, tačiau tandemas su Quaido personažu bene stipriausia filmo dalis.

    Negalima nepaminėti antraeilio vaidmens atlikusio Davido Paymerio. Šio aktoriaus dramatiškas personažas Mortis suteikė kažkiek brandaus solidumo visam filmui, priversdamas susimastyti apie žmogaus vertę organizacinėje sistemoje.

    Gaila, kad šis filmas mūsų šalyje didelio dėmesio nesulaukė, nes jam, deja, buvo skirtas tik “back” vokalo vaidmuo. Tačiau tai nėra eilinis Holivudo produktas – “Gera kompanija” su lengva šypsena parodo užimamos vietos visuomenėje reliatyvumą ir prasmingumą. Negi mums tai neaktualu?

    7,0 rating

    Brolių Weitzų (režisieriaus ir prodiuserio) duetas jau įrodė, kad moka sukurti gerą produktą, su pakankamai nedidelėmis išlaidomis. Pasirodo užtenka paimti keletą patyrusių, tačiau nepasiklydusių šlovėje aktorių bei sugalvoti nesudėtingą, bet kažkuo artimą žiūrovui scenarijų. “Amerikietiškas pyragas” (“American Pie”) bei “Gyvenimas pagal jį” (“About the Boy”) yra akivaizdi iliustracija.

    “Gera kompanija” vėlgi yra paprastas, netgi labai paprastas filmas, tačiau sugebantis kažkuo pritraukti. Tiesa, tos traukos per pirmąsias minutes nėra, juolab, kad pasakojamos dvi siužetinės linijos. Tačiau, joms netrukus susipynus į vieną, istorija įgauna pulsą.

    Visas siužetas vystomas taip, kad žiūrovas tarsi galėtų bandyti nuspėti visus trijų pagrindinių veikėjų, Dano, jo dukros Aleks bei jaunojo vadovo Karterio, tarpusavio santykių vingius. Ir tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas labai aišku ir nuspėjama. Periodiškai režisierius įtraukdavo netikėtus posūkius, kurie gan maloniai nustebindavo.

    Filmo vežimą traukia Dennisas Quaidas, labiausiai pažįstamas iš “Diena po rytojaus” (“The Day After Tomorow”), Scarlett Johansson, išgarsėjusi “Pasiklydę vertime” (“Lost in translation”) bei Topheris Grace`as. Tai bene pirmoji rimtesnė pažintis su šiuo aktoriumi Lietuvoje. Kritikai palankiai sutiko jo vaidmenį filme “P.S.”. Deja, mūsų kino platintojų jis nesudomino. Visi šie aktoriai savo darbą atliko gana tvirtai.

    Quaidui mylinčio tėvo vaidmuo yra puikiai žinomas, tačiau tai buvo bene pirmas kartas, kai teko įkūnyti komišką, bet kartu ir dramišką personažą. Tai aktoriui pavyko puikiai, nėkart neleidžiant suabejoti veikėjo natūralumu. Tiesa, man, kaip krepšinio šalies atstovui, Quaido šios sporto šakos technika sukėlė lengvą šypseną.

    Johansson niekuo nenustebino. “Nenustebino” gerąja prasme. Visiškai paprastas vaidmuo atliktas labai paprastai. Tai ir kėlė savotišką pasitenkinimą. Scenos su šia aktore tarsi bandė man įrodyti, kad žiūriu “Pasiklydusių vertime” priešistorę – tiek savo vidumi, savo ramumu panašios abiejų šių filmų herojės. Turiu pripažinti: mano simpatijos Johansson tik padidėjo.

    Viso filmo eigoje Topheris Grace`as atrodė tarsi teatro scenos naujokas, pradžioje jaučiantis nemažą pradinį virpulį ir jo atsikratantis tik veiksmo eigoje. Būtent tas patirties trūkumas, kuriuo negali skųstis pirmieji du aktoriai, ir buvo raktas į Grace`o sėkmę, nes jis nepaprastai tiko siužetui. Kiek silpniau aktoriui sekėsi scenos su ilgesniais tekstais, tačiau tandemas su Quaido personažu bene stipriausia filmo dalis.

    Negalima nepaminėti antraeilio vaidmens atlikusio Davido Paymerio. Šio aktoriaus dramatiškas personažas Mortis suteikė kažkiek brandaus solidumo visam filmui, priversdamas susimastyti apie žmogaus vertę organizacinėje sistemoje.

    Gaila, kad šis filmas mūsų šalyje didelio dėmesio nesulaukė, nes jam, deja, buvo skirtas tik “back” vokalo vaidmuo. Tačiau tai nėra eilinis Holivudo produktas – “Gera kompanija” su lengva šypsena parodo užimamos vietos visuomenėje reliatyvumą ir prasmingumą. Negi mums tai neaktualu?

Gera kompanija (2004)