Negarbingi šunsnukiai (2009)
Inglourious Basterds (2009)
| Metai: | 2009 |
|---|---|
| Šalis: | JAV Vokietija |
| Kino studija: | Universal Pictures The Weinstein Company Visiona Romantica Studio Babelsberg A Band Apart |
| Kitas pavadinimas: | Inglorious Bastards (JAV) Бесславные ублюдки (Rusija) |
| Filmas kolekcijose: | IMDb: Top-250 Oskaro nominantai už geriausią filmą Pasaulis: Daugiausiai uždirbę filmai |
| Rezultatai Lietuvoje: | Pajamos: 437 tūkst. Lt. Žiūrovų: 33 tūkst. |
| Biudžetas: | $70,000,000.00 |
| Pajamos: | $321,457,747.00 |
Aprašymas
Kova su naciais pagal Quentiną Tarantiną. Genialiausias kino tinginys, “vaikščiojančia enciklopedija” pravardžiuojamas sinefilas ir savamokslis režisierius Quentinas Tarantino apie šį filmą maniakiškai kliedėjo daugiau nei 5 metus. Jis svajojo sukurti legendinio italo Enzo Castellari režisuotos 1967 m. karinės veiksmo dramos “Negarbingi šunsnukiai” perdirbinį, kai tik iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo kultinius senuosius itališkus vesternus. “Bulvarinio skaitalo” vunderkindas perrašinėjo scenarijų nesuskaičiuojamą gausybę kartų ir viešai fantazavo kaip šauniai atrodytų filmas, kuriame nacius medžioja Sylvesteris Stallone, Arnoldas Schwarzeneggeris, Eddie Murphy, Robas Schneideris ir Michaelas Madsenas. Jis vis žadėjo griebti “šunsnukius”, bet niekaip neapsispręsdavo dėl kūrinio formos (vienu momentu jis planavo idėjų fontaną išskaidyti net į 3 skirtingus filmus), nesugebėdavo pradėti ir vėl užleisdavo ramybėje nepaliekančią idėją.
Kai 2008 m. sausį Quentinas Tarantino visus jo filmus prodiusavusiam Lawrence’ui Benderiui prasitarė, kad vėl rašo scenarijų, tai net ištikimasis bičiulis nepatikėjo rimtais ketinimais. Bet po 5 mėnesių prodiuseris jau sklaidė 165 puslapių scenarijų ir ironiškai juokėsi iš dviejų klaidų pavadinime (turėtų būti “Inglorious Bastards”). Jo autorius dabar tvirtina, kad nepastebėjo sumaišytų raidžių dėl nuovargio, o po to nusprendė specialiai palikti abi kliurkas ir netgi perrašė nemažą dalį dialogų. 2008 m. liepą Quentinas suformulavo ambicingą motyvaciją – užbaigti filmą iki pavasario ir suspėti į Kanų festivalio traukinį. Po 5 savaičių režisierius jau atvyko į Berlyną, prisikalbino 70 mln. JAV dolerių biudžetą užtikrinusius Bradą Pittą ir Mike’ą Myearsą, pasikvietė 3 garsiausius vokiečių aktorius (Diane Kruger, Tilą Schweigerį, Danielį Bruhlį) ir pradėjo sparčiai riedėti link tikslo.
Quentinas Tarantino iki šiol negali suformuluoti naujausio kūrinio žanro ir teigia, kad jis bus panašus į “Bulvarinio skaitalo”, “Tikros meilės”, “Vieną kartą Laukiniuose Vakaruose” ir “Pasiutusių šunų” mišrainę, tik su psichopatais Gestapo pareigūnais ir kuoktelėjusiu ūsočiumi Adolfu. Režisierius ypač didžiuojasi 23 minučių trukmės scena bare, kuriame lėbauja ir karo reikalus palaidais liežuviais aptarinėja fiureriui užpakalį laižantys žiauruoliai naciai.
Jų laukia, švelniai tariant, nekoks likimas, nes slaptai misijai pasiryžę žydų kilmės amerikiečių kareiviai po mažą žingsnelį infiltruojasi į priešo gretas, o po to stilingai ir brutaliai išžudys Trečiojo Reicho niekšus. Tuo tarpu nuo neišvengiamos egzekucijos pasprukusi ir kino teatrą Paryžiuje atidariusi žavi mergina planuoja asmeninę keršto akciją už lageryje sušaudytą šeimyną. Galite būti tikri, kad filme kraujas liesis upeliais, herojai laidys “tarantiniškus” sąmojus, o mes mėgausimės kinematografiškais momentais, kurių neveltui laukėme taip ilgai.
Specialus Go3 televizijos pasiūlymas tinklapio VisiFilmai.lt lankytojams: su kodu VISI30 Go3 televizijos planą “TV ir filmai” galite įsigyti su 30% nuolaida taikoma pirmiems trims mėnesiams! Kodu VISI30 galite pasinaudoti iki 2024 vasario 29 d. Daugiau informacijos
Vaidina
Daugiau Quentin Tarantino filmų
Jums taip pat gali patikti
Aktoriai ir filmavimo komanda
Brad Pitt
Mélanie Laurent
Christoph Waltz
Eli Roth
Michael Fassbender
Diane Kruger
Daniel Brühl
Til Schweiger
Gedeon Burkhard
Jacky Ido
B.J. Novak
Omar Doom
August Diehl
Denis Ménochet
Sylvester Groth
Režisierius
Quentin Tarantino
Scenaristas
Quentin Tarantino
Prodiuseris
Harvey Weinstein
Vartotojų atsiliepimai
Ona
Grynakraujė aistra kinui, dažnai nepagrįsta jokiomis studijomis ar teorija, tik besočiu kino vartojimu ir stebėjimu, kaip taisyklė, neatsiejama nuo anarchizmo. Lietuvos kino anarchistas Saulius Drunga, kasdien peržiūrėdavęs, jo paties teigimu, apie šešis filmus ir planuojantis startuoti su „Anarchija Žirmūnuose“, gaila, dar neišliejo jį apėmusios kino karštligės į kino juostą. Todėl kilusi asociacija su už Atlanto kibirkščiuojančiu kino mėgėju, virtusiu kino kūrėju ir nužygiavusiu iki pačių Kanų, Quentinu Tarantino yra gana tolima ir sąlyginė.
Tačiau anarchistinė paralelė nepaneigiama. Panašu į tai, kad S.Drunga labiau pasuks maištininko keliu, neigiančiu arba metančių iššūkį tam, kas sukurta prieš jį ir jo suvartota po dozę kasdien. Q.Tarantino, sunkia kino ligos forma susirgęs dirbdamas videotekoje, labiau kaip sugeriamasis popierius sutraukė į save begalę įvairiais laikais sukurtų filmų tam, kad laikui atėjus kone radiacine jėga išspinduliuotų savą produktą, savą istoriją, savą požiūrį. Ne be reikalo daugelis kino kritikų po „Negarbingų šunsnukių“ peržiūros savo recenzijų įžangose atsispyrė nuo to, kad kinas Q.Tarantino – tai pirmiausia žaidimas, kaladėlių dėliojimas iš kino žanrų, stilių, flirtas su paties sukurtais personažais, sultingi dialogai ir kiekviename kadre pulsuojanti satisfakcija dėl galimybės žaisti Kiną. Pats Kinas tampa Q.Tarantino juostų personažu, taip dar kartą išreiškiant savo atsidavimą jam.
Privėlęs į pavadinimą valiūkiškų klaidų (Q.Tarantino: „Mano filmų pavadinimai organiški. Niekada negalvoju tokių, kurie tiesiog gražiai skambėtų reklamose. „Negarbingus šunsnukius“ iš pradžių irgi ketinau pavadinti „Vieną kartą nacių okupuotoje Prancūzijoje“), naujausioje juostoje režisierius užsimojo sužaisti partiją su Antrojo Pasaulinio karo istorija ir kinu ją neatpažįstamai ją pakeisti, perkurti. Ar tai neanarchistiška? Šiaip ar taip, Q.Tarantino įsitikinęs, kad pasaulio istorija galėjo pakrypti visiškai kitaip, jei lemiamą vaidmenį būtų suvaidinęs Kinas: „Mane užveda mintis, kad su naciais buvo galima kovoti Kinu. Ir ne tik metaforiškai. Juk jei Josephas Goebbelsas išties būtų įsakęs sukurti filmą apie vokiečių kareivį, tokį kaip Fredricką Zollerį „Negarbinguose šunsnukiuose“, būtų įvykusi didžiulė premjera, į kurią būtų susirinkusi nacių grietinėlė ir nežinia, kaip visa tai būtų pasibaigę“.
„Negarbingi šunsnukiai“ – penkių novelių juosta apie neskaitlingą amerikiečių dalinį, vadovaujamą Aldo (Brad Pitt), siekiantį nuskalpuoti kuo daugiau nacių. Jų veikla, išsirutuliojanti iki operacijos „Kinas“, kai filmo premjeros metu planuojama pasikėsinti į A.Hitlerį ir jo artimiausius bendražygius, persipina su šeimos skerdynių liudininke tapusios žydaitės Shosannos (Melanie Laurent), valdančios kino teatrą, kuriame ir turi įvykti numatyta premjera, istorija ir keršto troškimu.
Daugelis kino kritikų įžiūrėjo dar vieną posūkį Q.Tarantino kine, dar vieną naują stilių (stilių samplaiką), kurį jis išbando, naujas temų ir kontekstų erdves, kurias atveria. Kiti bjaurėjosi juostos žiaurumu ir neatleistinu režisieriaus žingsniu , kuriuos skalpus renkančius žydus jis prilygina naciams. Galbūt tokie nevienareikšmiški vertinimai sutrukdė Q.Tarantino triumfuoti Kanuose kaip geriausiam režisieriui ar scenaristui, tačiau ne mažiau reikšminga tai, kad ant festivalio apdovanojimų pakylos lipo jo aktoriai su Christophu Waltzu priešakyje.
„Hansas Landa yra geriausias personažas, kokį tik kada nors esu sukūręs. Vienu metu net maniau, kad jo tiesiog neįmanoma suvaidinti. Ilgai ieškojome aktoriaus, kuris sklandžiai kalbėtų vokiškai, angliškai, prancūziškai ir itališkai, tačiau net kelis tokius atradus buvo akivaizdu, kad jie nepajėgūs perteikti mano dialogų poezijos. Be tinkamo Hanso Landos „Negarbingi šunsnukiai“ nebūtų tokie, kokie yra,“ – Ch.Waltzo indėlį vertina Q.Tarantino. Dabar net sunku patikėti, kad vietoj praktiškai nežinomo austrų kilmės TV aktoriaus buvo svarstoma Leonardo DiCaprio kandidatūra. Ch.Waltzas ne tik organiškai įsiliejo į filmą, tapo jungiamąją novelių dalimi, bet ir virto savotišku varikliu, istorijos dinamitu. Jo inteligentiškas sadizmas – hipnotizuojantis, todėl ilgam įstringa charakteringi filmo kadrai, tokie kaip obuolių štrudelio grietinėlėje gesinama cigaretė, su „Negarbingais šunsnukiais“ susidėjusiai aktorei (Diane Kruger) matuojamas batelis ar visi ilgi, tačiau ne tušti dialogai.
Q.Tarantino dialogai vienus erzina, kitiems leidžia mėgautis kruopščiai atrinktų aktorių vaidyba. Šįkart režisierius padidina dialogų svorį daugiakalbiškumu ir kone užgožia anglų kalbą vokiškais, prancūziškais ar itališkais pokalbiais. Paties Q.Tarantino manymu, tai tiesiog papildė aktorių portretus ir juos sustiprino. Pavyzdžiui, belieka prisiminti nacių knibždančiame kino teatre netikėtai itališkai greitakalbe prabilusį Ch.Waltzo personažą ir išraiškingai persimainiusį Aldo veidą, arba vienoje įdomiausių – pirmojoje novelėje angliškai vykstantį dialogą, kuris prieš egzekuciją virsta žydams suprantama vokiečių kalba.
Tokios filmo scenos kaip nacių žaidimas spėliojant, kas užrašyta ant prie kaktos priklijuotų kortelių, arba apokaliptiškai finale liepsnojanti krūva kino juostų tikriausiai bus įrėžtos kino istorijoje taip pat giliai, kaip svastika, palikta Negarbingų šunsnukių ant Hanso Landos kaktos. Štai kodėl itin intriguoja Q.Tarantino mintis ateityje sukurti filmo priešistorę, koncentruojantis į Aldo personažą, kurį, beje, iš pradžių planavo suvaidinti pats režisierius. Tačiau vėliau jis nusprendė atsidėti žaidimui su Kinu ne prieš objektyvą, o už jo.
Grynakraujė aistra kinui, dažnai nepagrįsta jokiomis studijomis ar teorija, tik besočiu kino vartojimu ir stebėjimu, kaip taisyklė, neatsiejama nuo anarchizmo. Lietuvos kino anarchistas Saulius Drunga, kasdien peržiūrėdavęs, jo paties teigimu, apie šešis filmus ir planuojantis startuoti su „Anarchija Žirmūnuose“, gaila, dar neišliejo jį apėmusios kino karštligės į kino juostą. Todėl kilusi asociacija su už Atlanto kibirkščiuojančiu kino mėgėju, virtusiu kino kūrėju ir nužygiavusiu iki pačių Kanų, Quentinu Tarantino yra gana tolima ir sąlyginė.
Tačiau anarchistinė paralelė nepaneigiama. Panašu į tai, kad S.Drunga labiau pasuks maištininko keliu, neigiančiu arba metančių iššūkį tam, kas sukurta prieš jį ir jo suvartota po dozę kasdien. Q.Tarantino, sunkia kino ligos forma susirgęs dirbdamas videotekoje, labiau kaip sugeriamasis popierius sutraukė į save begalę įvairiais laikais sukurtų filmų tam, kad laikui atėjus kone radiacine jėga išspinduliuotų savą produktą, savą istoriją, savą požiūrį. Ne be reikalo daugelis kino kritikų po „Negarbingų šunsnukių“ peržiūros savo recenzijų įžangose atsispyrė nuo to, kad kinas Q.Tarantino – tai pirmiausia žaidimas, kaladėlių dėliojimas iš kino žanrų, stilių, flirtas su paties sukurtais personažais, sultingi dialogai ir kiekviename kadre pulsuojanti satisfakcija dėl galimybės žaisti Kiną. Pats Kinas tampa Q.Tarantino juostų personažu, taip dar kartą išreiškiant savo atsidavimą jam.
Privėlęs į pavadinimą valiūkiškų klaidų (Q.Tarantino: „Mano filmų pavadinimai organiški. Niekada negalvoju tokių, kurie tiesiog gražiai skambėtų reklamose. „Negarbingus šunsnukius“ iš pradžių irgi ketinau pavadinti „Vieną kartą nacių okupuotoje Prancūzijoje“), naujausioje juostoje režisierius užsimojo sužaisti partiją su Antrojo Pasaulinio karo istorija ir kinu ją neatpažįstamai ją pakeisti, perkurti. Ar tai neanarchistiška? Šiaip ar taip, Q.Tarantino įsitikinęs, kad pasaulio istorija galėjo pakrypti visiškai kitaip, jei lemiamą vaidmenį būtų suvaidinęs Kinas: „Mane užveda mintis, kad su naciais buvo galima kovoti Kinu. Ir ne tik metaforiškai. Juk jei Josephas Goebbelsas išties būtų įsakęs sukurti filmą apie vokiečių kareivį, tokį kaip Fredricką Zollerį „Negarbinguose šunsnukiuose“, būtų įvykusi didžiulė premjera, į kurią būtų susirinkusi nacių grietinėlė ir nežinia, kaip visa tai būtų pasibaigę“.
„Negarbingi šunsnukiai“ – penkių novelių juosta apie neskaitlingą amerikiečių dalinį, vadovaujamą Aldo (Brad Pitt), siekiantį nuskalpuoti kuo daugiau nacių. Jų veikla, išsirutuliojanti iki operacijos „Kinas“, kai filmo premjeros metu planuojama pasikėsinti į A.Hitlerį ir jo artimiausius bendražygius, persipina su šeimos skerdynių liudininke tapusios žydaitės Shosannos (Melanie Laurent), valdančios kino teatrą, kuriame ir turi įvykti numatyta premjera, istorija ir keršto troškimu.
Daugelis kino kritikų įžiūrėjo dar vieną posūkį Q.Tarantino kine, dar vieną naują stilių (stilių samplaiką), kurį jis išbando, naujas temų ir kontekstų erdves, kurias atveria. Kiti bjaurėjosi juostos žiaurumu ir neatleistinu režisieriaus žingsniu , kuriuos skalpus renkančius žydus jis prilygina naciams. Galbūt tokie nevienareikšmiški vertinimai sutrukdė Q.Tarantino triumfuoti Kanuose kaip geriausiam režisieriui ar scenaristui, tačiau ne mažiau reikšminga tai, kad ant festivalio apdovanojimų pakylos lipo jo aktoriai su Christophu Waltzu priešakyje.
„Hansas Landa yra geriausias personažas, kokį tik kada nors esu sukūręs. Vienu metu net maniau, kad jo tiesiog neįmanoma suvaidinti. Ilgai ieškojome aktoriaus, kuris sklandžiai kalbėtų vokiškai, angliškai, prancūziškai ir itališkai, tačiau net kelis tokius atradus buvo akivaizdu, kad jie nepajėgūs perteikti mano dialogų poezijos. Be tinkamo Hanso Landos „Negarbingi šunsnukiai“ nebūtų tokie, kokie yra,“ – Ch.Waltzo indėlį vertina Q.Tarantino. Dabar net sunku patikėti, kad vietoj praktiškai nežinomo austrų kilmės TV aktoriaus buvo svarstoma Leonardo DiCaprio kandidatūra. Ch.Waltzas ne tik organiškai įsiliejo į filmą, tapo jungiamąją novelių dalimi, bet ir virto savotišku varikliu, istorijos dinamitu. Jo inteligentiškas sadizmas – hipnotizuojantis, todėl ilgam įstringa charakteringi filmo kadrai, tokie kaip obuolių štrudelio grietinėlėje gesinama cigaretė, su „Negarbingais šunsnukiais“ susidėjusiai aktorei (Diane Kruger) matuojamas batelis ar visi ilgi, tačiau ne tušti dialogai.
Q.Tarantino dialogai vienus erzina, kitiems leidžia mėgautis kruopščiai atrinktų aktorių vaidyba. Šįkart režisierius padidina dialogų svorį daugiakalbiškumu ir kone užgožia anglų kalbą vokiškais, prancūziškais ar itališkais pokalbiais. Paties Q.Tarantino manymu, tai tiesiog papildė aktorių portretus ir juos sustiprino. Pavyzdžiui, belieka prisiminti nacių knibždančiame kino teatre netikėtai itališkai greitakalbe prabilusį Ch.Waltzo personažą ir išraiškingai persimainiusį Aldo veidą, arba vienoje įdomiausių – pirmojoje novelėje angliškai vykstantį dialogą, kuris prieš egzekuciją virsta žydams suprantama vokiečių kalba.
Tokios filmo scenos kaip nacių žaidimas spėliojant, kas užrašyta ant prie kaktos priklijuotų kortelių, arba apokaliptiškai finale liepsnojanti krūva kino juostų tikriausiai bus įrėžtos kino istorijoje taip pat giliai, kaip svastika, palikta Negarbingų šunsnukių ant Hanso Landos kaktos. Štai kodėl itin intriguoja Q.Tarantino mintis ateityje sukurti filmo priešistorę, koncentruojantis į Aldo personažą, kurį, beje, iš pradžių planavo suvaidinti pats režisierius. Tačiau vėliau jis nusprendė atsidėti žaidimui su Kinu ne prieš objektyvą, o už jo.
Maištinga Siela
Patiko man šis filmas. Po pirmųjų 20 minučių net sustabdžiau, nes norėjau atgauti amą, nesupratau, kaip greitai prabėgo laikas, nes buvau tikros įtampos zonoje. Aišku, Tarantino šis filmas ne visiems, jautresniems, kurie nenori žiūrėti smurtinių scenų, tegu ir nežiūri. Tarantino patinka arba nepatinka, nieko čia nepadarysi, bet visas pasaulis, o kartu ir aš pritariu, kad jis turi savo žavesį, braižą ir talentą.
Patiko man šis filmas. Po pirmųjų 20 minučių net sustabdžiau, nes norėjau atgauti amą, nesupratau, kaip greitai prabėgo laikas, nes buvau tikros įtampos zonoje. Aišku, Tarantino šis filmas ne visiems, jautresniems, kurie nenori žiūrėti smurtinių scenų, tegu ir nežiūri. Tarantino patinka arba nepatinka, nieko čia nepadarysi, bet visas pasaulis, o kartu ir aš pritariu, kad jis turi savo žavesį, braižą ir talentą.
1000kadru
Vakar vėl peržiūrėjau šį filmą, tai galiu pasakyti, kad jis tikrai cool. Net antrą kartą žiūrint buvo įdomu, be to pastebėjau kelias detales, kurias pražiūrėjau per pirmąją peržiūrą. Filmas nereikalauja didelio, iki smegenų skausmo mąstymo, bet tai ir ne lėkšta komedija.. Dar kart pasikartosiu, kad B. Pitt’o vaidyba buvo kieta.
Vakar vėl peržiūrėjau šį filmą, tai galiu pasakyti, kad jis tikrai cool. Net antrą kartą žiūrint buvo įdomu, be to pastebėjau kelias detales, kurias pražiūrėjau per pirmąją peržiūrą. Filmas nereikalauja didelio, iki smegenų skausmo mąstymo, bet tai ir ne lėkšta komedija.. Dar kart pasikartosiu, kad B. Pitt’o vaidyba buvo kieta.