Tęsinių gamyba nebūtinai kritikuotinas reiškinys. Esu skaitęs amerikiečių režisieriaus Tedo Posto prisiminimus, kuriuose jis be jokio komplekso kalba apie tokį amatą. Dažnai gaudavęs užduotis stilizuoti pasisekusius topus, Tedas Postas tęsė Franklino Šafnerio “Bezdžionių planetą”. Clintui Eastwoodui išgarsėjus inspektoriaus Kalaherio vaidmeniu Dono Siegelo filme “Purvinasis Haris”, Tedui Postui buvo patikėta sukurti tolesnius pripažinto herojaus nuotykius – “Magnumo jėgoje”.
Savo atsiminimuose režisierius atvirai dalijasi paslaptimis, kaip nelengva išlaikyti pirmo pasisekusio filmo autoriaus stilių. Kartu žengiant šiek tiek į priekį. Tik šiek tiek. Žiūrovams pamėgus originalą, tęsinys negali nuo jo perdaug nutolti. Pažiūrėkime į keletą pavykusių pavyzdžių:
Williamas Friedkinas sukūrė du JAV kino šedevrus – “Prancūzų ryšininką” ir “Egzorcistą“. Pirmajį tęsė Johnas Frankenheimeris (“Septynios gegužės dienos”, “Traukinys”), antrąjį – Johnas Boormanas (” Išsigelbėjimas”, “Smaragdų miškas”). Abu garbingi meistrai. Šedevrų savo “sykvelais” jie nesukūrė, tačiau profesionalumą įrodė. Johno Frankenheimerio “Prancūzų ryšininkas-2” puikiai piešė gangsterinio Marselio pogrindinį pasaulį, autentišką vietinės policijos operatyvinį darbą. Johno Boormano “Egzorcistas-2” pasirodė nuobodokas, bet režisierius sukūrė įspūdingus moskitų antplūdžio vaizdus, kurie minimi visose kino chrestomatijose.
Išvada – abu kūriniai atliko savo misiją – vykusiai tęsė originalų sukurtą intrigą.
Michael Caton-Jones taip pat turi tęsinių praktiką. Po profesionaliai sukaltų įvairaus žanro filmų: “Memfio gražuolė” (1990m.), “Vieno vaikino gyvenimas” (1993m.), “Rob Rojus” (1995m.), modernizavo Fredo Zinemanno šedevrą “Šakalo diena”. Man tai buvo abejotinos sėkmės filmas, tuo metu “ištemptas” dar populiarių aktorių – Bruce Williso ir Richardo Gere`o. Geriausiais “Šakalo dienos” – tiek F.Forsaito literatūrinio originalo, tiek F.Zinemanno idealios ekranizacijos – pasiekimais M.Caton-Jones nepasinaudojo. Paviršutiniškas sėkmės gaudymas apeliuojant į jaunesnę auditoriją, nežinančią F.Forsaito, dažant Briuso Williso plaukus, įvedant į siužetą rusų mafiją. Visa tai kėlė atlaidžią šypseną.
“Esminio instinkto” tęsimas – rizikingesnis projektas. Šiandien žiniasklaida džiūgauja, kad keliolika metų pasenusi Sharon Stone vėl viešai praskės kojas ir parodys savo grožybes. Rizikuoju vėl būti apkaltintas nešvankumu, bet paskaitykite patys. Apie tai sukasi visa reklama. Vietoje recenzijų kalbama tik apie iškarpytus kadrus su aktorės nuogybėmis. Filmas juokingai silpnas ir nuobodus, todėl iškart peršasi mintis, kad visas šias kalbas apie sekso cenzūrą sukėlė pati kino studija. “Esminiame instinkte-2” – ta pati situacija, kurią matėme 1992-ais metais. Tik dabar nėra tuomet dar neišikvėpusio Michaelo Douglaso. Negirdime trileriui taip tikusios Jerry Goldsmitho muzikos.
Pati Sharon Stone jau 14-a metų senesnė. Jai pirmasis “Esminis instinktas” sukūrė jai karjerą, o antrasis gali ją galutinai sugriauti. Tai, kas Polo Verhoeveno originale buvo drastiška, originalu ir savaip estetiška – čia atrodo tiesiog neskoningai. Kai Sharon Stone herojė, seksualioji rašytoja Ketrina Tremel sako: “I want to beep you” – mes matome ne seksualiai patrauklią, bet gašlią, nešvankią moterį. Apgailėtinoj padėty atsidūrusios aktorės anaiptol negelbsti ir blogas scenarijus, pasižymintis primityviais dialogais (scenarijaus autoriai – Henry Bean ir Leora Barish). Nepadeda ir antraplaniai personažai, kuriuos vaidina tikrai geri britai Charlotte Rampling ir David Thewlis. Gaila gerų aktorių, kurie neaišku ką daro šiame pasmerktame reginyje, nes vaidinti jiems nėra ką. Scenarijus siūlo tik schematiškus formalius pasirodymus (nesinori naudoti žodžio – “rolės”).
Polo Verhoeveno olandiškas brutalumas ir drąsa savo laiku buvo įdomūs ir nauji. Matyt, jų nereikėjo atgaivinti, nes Verhoeveno sėkmę lėmė ir atgijusi trilerio mada. Tuo labiau tęsiniui reikėjo bent stiprios dramaturgijos ir pribloškiančio kriminalinio siužeto. O to nėra. M.Caton-Joneso bandymai nors originalo stilių pakartoti – nesėkmingi ir tai tik sukelia nepasitikėjimą jo režisieriaus talentu.
Tęsiniai ne visada blogai. Jie niekada nesudrebins pasaulio, bet prisimenant senus gerus klasikinius pavyzdžius, galima bent tikėtis įdomios pramogos. Šį kartą ji nepavyko.