Namas girios glūdumoj (2012)
The Cabin in the Woods (2012)
Metai: | 2012 |
---|---|
Šalis: | JAV Kanada |
Kino studija: | Lionsgate Metro-Goldwyn-Mayer United Artists Mutant Enemy Vancouver Film Studios |
Kitas pavadinimas: | La cabane dans les bois (Kanada) |
Rezultatai Lietuvoje: | Pajamos: 99 tūkst. Lt. Žiūrovų: 7 tūkst. |
Aprašymas
Penki bičiuliai atvyksta kažkur į vidurį miško ir įsikuria apleistame namelyje. Susipažinkite su vakarėlio dalyviais. Geidžiamas ir žavus vyrukas Kurtas (aktorius Chrisas Hemsworthas, “Toras”) stvėrė už parankės aistringą ir temperamentingą draugę Džiulę (aktorę Anna Hutchinson). Sportiškai sudėtas, protingas ir intelektualus juodaodis atletas Holdenas (aktorius Jesse Williamsas) apsisprendė praleisti savaitgalį su juo aklai apsižavėjusia ir drovia Dana (aktorė Kristen Connolly). Kartu su jais į mikroautobusą dar įlipa apsipūtęs ir apsirūkęs Martis (aktorius Franas Kranzas). Jie nori pakeisti aplinką, atsipalaiduoti ir smagiai papramogauti. Bet kaip tik tada prasideda nenumatyti, siaubingi, klaikūs ir labai blogi dalykai.
Specialus Go3 televizijos pasiūlymas tinklapio VisiFilmai.lt lankytojams: su kodu FILMAI30 Go3 televizijos planą “TV ir filmai” galite įsigyti su 30% nuolaida taikoma pirmiems trims mėnesiams! Kodu FILMAI30 galite pasinaudoti iki 2024 rugpjūčio 31 d. Daugiau informacijos
Marijus
Penki studentai nusprendžia pailsėti girios glūdumoj. Kur neveikia navigacijos priemonės, nėra civilizacijos, o trobelėje prie ežero atsisakytų nakvoti bet kuris šio filmo žiūrovas. Visai nenuostabu ir net labai įprasta, kad neatsargus jaunimas susilaukia tokių nuotykių atostogoms, apie kuriuos negalėjo sapnuoti blogiausiame košmare. Kas tai-dar vienas labai neoriginalus siaubo filmas, atkartojantis „Piktus numirėlius“?
Dėl informacijos trūkumo apie šį filmą, netinkamos reklamos gali taip pasirodyti. Todėl aš mačiau kino salėje labai nedaug žmonių. Tokių, kurie nusprendė paaukoti savo laiką eiliniam siaubiakui. Paskiau mačiau, kaip tie patys negausūs žiūrovai išeina iš salės. Ir nenuostabu. Filmo siužetiniai posūkiai ne tik ima prieštarauti bet kokia logikai. Jo tiesiog neįmanoma žiūrėti. Prisipažinsiu, jog aš ir pats nekantriai sėdėjau, pasirėmęs alkūne ir mintyse kartojau „WTF?“.
Pamėginkim išiaiškinti, dėl ko tas filmas padarytas ir kam.
Jo pradžioje mes tikrai matome žadėtą mišką, apleistą namuką su rūsiu. Tame rūsyje guli dienoraštis, kuriame perskaičius lotyniškus užkeikimus, prisikelia visokie zombiai. Visai kaip pusiau baisiame, pusiau juokingame kultiniame siaubiake „Pikti numirėliai“. Veikėjai-aukos yra penki jaunuoliai, atitinkantys senovinius archetipus: atletas, geras vaikinas, juokdarys (narkomanas), pavyzdinga mergaitė ir kekšė. Juos archaiškoje degalinėje pūvėsiais besispjaudantis perkreiptos fizionomijos vietinis senis nukreipia į lemtingą skerdynių vietą. Su žudikišku pasimėgavimu. Visai, kaip tradiciniuose JAV jaunimo siaubo filmuose.
Jau filmo pradžioje mums rodomas visai kitas kino pasaulis. Paralelinė realybė, kurioje vyksta savas veiksmas. Tai neaiškių tikslų pogrindinė moderni laboratorija, kurioje biurokratai su baltais marškiniais ir kaklaraiščiais geria ofisuose kavą. Tuo pačiu jie atlieka kasdienę rutiną.Siunčia mūsų herojams studentams visokius dirbtinius išbandymus. Kliūtis kelyje, dujas, veikiančias žmogaus elgesį ir įvairių tipų monstrus. Taigi, visas filmas (tai ne spoileris) ir buvo pateikiamas net anonsuose , kaip savotiškas žiaurus realybės šou. Atvirkščiai pateiktos „Bado lenktynės“. Ten iš pradžių žiūrovas ilgai pratinamas prie fantastinės tikrovės. Paskiau pradedamas veiksmas su personažų medžiokle, žudymu, stebint televizijos žiūrovams. „Name girių glūdumoj“ tas realybės šou atskleidžiamas netikėtai, su vis labiau neįtikėtinais siužeto posūkiais. Ir galima sakyti, kad tai tik veiksmo ir filmo idėjų pradžia. Nes aš šia dar jokių spoilerių nepasakiau. Toliau seka tiek visokių „crazy“ fantazijų, kad jas net sunku apsakyti.
Svarbiausia: negalima eiti žiūrėti šio filmo, kaip tradicinio siaubiako. Kai ekrane prasidės nemotyvuotos nesamonės ir minutės epizoduose pasirodys Sigourney Weaver, tauškianti niekus apie pasaulio pabaigą, jūs neištversite ir išeisite. Gal net pareikalausite pinigų už bilietą.
Reikia žinoti, kad tai ne kinas, o antikinas. Savotiška siaubo kino schemų dekonstrukcija, kurią atliko du patyrę popkultūros ir pramoginio kino žinovai: scenaristas Joss Whedon („Bafi-vampyrų žudikė“) ir Drew Goddardas, kuris iki šiol irgi rašė scenarijus (TV serialui „Dingę“ bei filmui „Projektas Monstras“). Drew pats režisavo „Namą girių glūdumoj“. Todėl nenuostabu, kad filmas pirmiausia yra skirtas užgrūdintam sinefilui, kuris stebėdamas jam jau matytas situacijas juoksis ir žais žaidimą : „Astpėk iš kurio filmo šitas triukas“.
„Namas girių glūdumoj“ pasirodė kino teatruose labai netikėtai. Pirmiausia dėl objektyvių priežasčių. Jis dėl studijos MGM bankroto problemų net tris metus gulėjo „ant lentynos“ ir dabar paradoksaliai stebina žiūrovus. Kritikai labai giria autorius už jų sinefiliškumą ir seniai užkalkėjusio siaubo kino detalų nagrinėjimą. Kai kurie žiūrovai suglumę spjaudosi ir gailisi sugaišto laiko kine. Teigiamos recenzijos varo į neviltį tokius žiūrovus dėl klausimo :“ ko aš ten nesupratau?“
Viskas labai suprantama. Scenaristo ir režisieriaus Drew Goddardo kino erudicija netenka abejoti. Bet jo filmas nesižiūri, kaip atskiras kūrinys atsitiktiniam žiūrovui, ne sinefilui. „Namas girių glūdumoj“ nėra siaubo parodija, kaip koks „Pats baisiausias kinas“. Jis nėra ir joks žanro postmodernas, kaip Q.Tarantino filmai. Sudurstytas iš atskirų siaubo kino šablonų, „Namas girių glūdumoj“ tiesiog parodo tipiškus epizodus iš matytų siaubiakų, bet nesukuria atskiro savarankiško reginio, kaip tarkim daro Q.Tarantinas su atskirais žanrais. Tokiu atveju jau geriau juoktis iš siaubiakų klišių atviroje komedijoje „Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas“. Jame aš žvengiau iš širdies.
Jeigu nori rodyti farsą, prieš tai žiūrovus nuteiki tom taisyklėm, kuriom norėsi žaisti. Parodyti glūminantys tvistai(jų užtektų dešimčiai filmų) labiau primena režisieriaus patirtį seriale „Dingę“, kuriame prodiuseriai reikalauja iš piršto laužti motyvaciją netikėtumams.
„Namą girių glūdumoj“ sunku objektyviai vertinti. Jam reikia rašyti aukštą pažymį už neabejotiną profesionalumą. Tai lyg doktoranto darbas apie siaubo filmus. Autoriai lyg ir pasiekė ką norėjo: išrinko iki varžtelių visą mirštantį žanrą, su puikiu supratimu, bet…
Subjektyviai privalau pasakyti, kad žiūrėdamas šį kritikų giriamą filmą, nieko jame patrauklaus nematau. Gal prarandu humoro jausmą, nes juokiausi tik vieną sykį, kai ilgai monologą sakęs atletas trenkėsi motociklu į virtualią sieną.
Kur kas dažniau aš šokinėjau, su jau minėtu klausimu „wtf“ ir visai nepergyvenau dėl personažų, kurie nė trupučio filme nevystomi ir neįrėminti į gudresnį siužetą. Tegu tai ir daroma specialiai. Net ir blogiausiuose Tarantino opusuose personažai charakterizuojami ir priartinami iki žiūrovo. O čia pati savaime šalta žanro dekonstrukcija turi būti įdomi kino teatre? Klausimas atviras ir tokį jį norėčiau palikti kiekvienam iš žiūrovų.
Vienintelis filmo herojus, kuris man buvo aiškus ir savas-tai narkomanas. Nuolat apsirūkęs ir lėtai mąstantis bičas, kuriam žolė padėjo ramiai apsiprasti su aplinkui vykstančiom nesamonėm. Pirmą kartą sutinku su griežtu amžiaus apribojimu filmui, nes mano palinkėjimas šiam seansui būtų: rūkykite žolę ir žiūrėkite kiną.
Penki studentai nusprendžia pailsėti girios glūdumoj. Kur neveikia navigacijos priemonės, nėra civilizacijos, o trobelėje prie ežero atsisakytų nakvoti bet kuris šio filmo žiūrovas. Visai nenuostabu ir net labai įprasta, kad neatsargus jaunimas susilaukia tokių nuotykių atostogoms, apie kuriuos negalėjo sapnuoti blogiausiame košmare. Kas tai-dar vienas labai neoriginalus siaubo filmas, atkartojantis „Piktus numirėlius“?
Dėl informacijos trūkumo apie šį filmą, netinkamos reklamos gali taip pasirodyti. Todėl aš mačiau kino salėje labai nedaug žmonių. Tokių, kurie nusprendė paaukoti savo laiką eiliniam siaubiakui. Paskiau mačiau, kaip tie patys negausūs žiūrovai išeina iš salės. Ir nenuostabu. Filmo siužetiniai posūkiai ne tik ima prieštarauti bet kokia logikai. Jo tiesiog neįmanoma žiūrėti. Prisipažinsiu, jog aš ir pats nekantriai sėdėjau, pasirėmęs alkūne ir mintyse kartojau „WTF?“.
Pamėginkim išiaiškinti, dėl ko tas filmas padarytas ir kam.
Jo pradžioje mes tikrai matome žadėtą mišką, apleistą namuką su rūsiu. Tame rūsyje guli dienoraštis, kuriame perskaičius lotyniškus užkeikimus, prisikelia visokie zombiai. Visai kaip pusiau baisiame, pusiau juokingame kultiniame siaubiake „Pikti numirėliai“. Veikėjai-aukos yra penki jaunuoliai, atitinkantys senovinius archetipus: atletas, geras vaikinas, juokdarys (narkomanas), pavyzdinga mergaitė ir kekšė. Juos archaiškoje degalinėje pūvėsiais besispjaudantis perkreiptos fizionomijos vietinis senis nukreipia į lemtingą skerdynių vietą. Su žudikišku pasimėgavimu. Visai, kaip tradiciniuose JAV jaunimo siaubo filmuose.
Jau filmo pradžioje mums rodomas visai kitas kino pasaulis. Paralelinė realybė, kurioje vyksta savas veiksmas. Tai neaiškių tikslų pogrindinė moderni laboratorija, kurioje biurokratai su baltais marškiniais ir kaklaraiščiais geria ofisuose kavą. Tuo pačiu jie atlieka kasdienę rutiną.Siunčia mūsų herojams studentams visokius dirbtinius išbandymus. Kliūtis kelyje, dujas, veikiančias žmogaus elgesį ir įvairių tipų monstrus. Taigi, visas filmas (tai ne spoileris) ir buvo pateikiamas net anonsuose , kaip savotiškas žiaurus realybės šou. Atvirkščiai pateiktos „Bado lenktynės“. Ten iš pradžių žiūrovas ilgai pratinamas prie fantastinės tikrovės. Paskiau pradedamas veiksmas su personažų medžiokle, žudymu, stebint televizijos žiūrovams. „Name girių glūdumoj“ tas realybės šou atskleidžiamas netikėtai, su vis labiau neįtikėtinais siužeto posūkiais. Ir galima sakyti, kad tai tik veiksmo ir filmo idėjų pradžia. Nes aš šia dar jokių spoilerių nepasakiau. Toliau seka tiek visokių „crazy“ fantazijų, kad jas net sunku apsakyti.
Svarbiausia: negalima eiti žiūrėti šio filmo, kaip tradicinio siaubiako. Kai ekrane prasidės nemotyvuotos nesamonės ir minutės epizoduose pasirodys Sigourney Weaver, tauškianti niekus apie pasaulio pabaigą, jūs neištversite ir išeisite. Gal net pareikalausite pinigų už bilietą.
Reikia žinoti, kad tai ne kinas, o antikinas. Savotiška siaubo kino schemų dekonstrukcija, kurią atliko du patyrę popkultūros ir pramoginio kino žinovai: scenaristas Joss Whedon („Bafi-vampyrų žudikė“) ir Drew Goddardas, kuris iki šiol irgi rašė scenarijus (TV serialui „Dingę“ bei filmui „Projektas Monstras“). Drew pats režisavo „Namą girių glūdumoj“. Todėl nenuostabu, kad filmas pirmiausia yra skirtas užgrūdintam sinefilui, kuris stebėdamas jam jau matytas situacijas juoksis ir žais žaidimą : „Astpėk iš kurio filmo šitas triukas“.
„Namas girių glūdumoj“ pasirodė kino teatruose labai netikėtai. Pirmiausia dėl objektyvių priežasčių. Jis dėl studijos MGM bankroto problemų net tris metus gulėjo „ant lentynos“ ir dabar paradoksaliai stebina žiūrovus. Kritikai labai giria autorius už jų sinefiliškumą ir seniai užkalkėjusio siaubo kino detalų nagrinėjimą. Kai kurie žiūrovai suglumę spjaudosi ir gailisi sugaišto laiko kine. Teigiamos recenzijos varo į neviltį tokius žiūrovus dėl klausimo :“ ko aš ten nesupratau?“
Viskas labai suprantama. Scenaristo ir režisieriaus Drew Goddardo kino erudicija netenka abejoti. Bet jo filmas nesižiūri, kaip atskiras kūrinys atsitiktiniam žiūrovui, ne sinefilui. „Namas girių glūdumoj“ nėra siaubo parodija, kaip koks „Pats baisiausias kinas“. Jis nėra ir joks žanro postmodernas, kaip Q.Tarantino filmai. Sudurstytas iš atskirų siaubo kino šablonų, „Namas girių glūdumoj“ tiesiog parodo tipiškus epizodus iš matytų siaubiakų, bet nesukuria atskiro savarankiško reginio, kaip tarkim daro Q.Tarantinas su atskirais žanrais. Tokiu atveju jau geriau juoktis iš siaubiakų klišių atviroje komedijoje „Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas“. Jame aš žvengiau iš širdies.
Jeigu nori rodyti farsą, prieš tai žiūrovus nuteiki tom taisyklėm, kuriom norėsi žaisti. Parodyti glūminantys tvistai(jų užtektų dešimčiai filmų) labiau primena režisieriaus patirtį seriale „Dingę“, kuriame prodiuseriai reikalauja iš piršto laužti motyvaciją netikėtumams.
„Namą girių glūdumoj“ sunku objektyviai vertinti. Jam reikia rašyti aukštą pažymį už neabejotiną profesionalumą. Tai lyg doktoranto darbas apie siaubo filmus. Autoriai lyg ir pasiekė ką norėjo: išrinko iki varžtelių visą mirštantį žanrą, su puikiu supratimu, bet…
Subjektyviai privalau pasakyti, kad žiūrėdamas šį kritikų giriamą filmą, nieko jame patrauklaus nematau. Gal prarandu humoro jausmą, nes juokiausi tik vieną sykį, kai ilgai monologą sakęs atletas trenkėsi motociklu į virtualią sieną.
Kur kas dažniau aš šokinėjau, su jau minėtu klausimu „wtf“ ir visai nepergyvenau dėl personažų, kurie nė trupučio filme nevystomi ir neįrėminti į gudresnį siužetą. Tegu tai ir daroma specialiai. Net ir blogiausiuose Tarantino opusuose personažai charakterizuojami ir priartinami iki žiūrovo. O čia pati savaime šalta žanro dekonstrukcija turi būti įdomi kino teatre? Klausimas atviras ir tokį jį norėčiau palikti kiekvienam iš žiūrovų.
Vienintelis filmo herojus, kuris man buvo aiškus ir savas-tai narkomanas. Nuolat apsirūkęs ir lėtai mąstantis bičas, kuriam žolė padėjo ramiai apsiprasti su aplinkui vykstančiom nesamonėm. Pirmą kartą sutinku su griežtu amžiaus apribojimu filmui, nes mano palinkėjimas šiam seansui būtų: rūkykite žolę ir žiūrėkite kiną.