Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas

20072h 40mR, ,

Filmo detalės

Metai:
Šalis:
Kino studija:
Rezultatai Lietuvoje: Pajamos: 53 tūkst. Lt. Žiūrovų: 4 tūkst.

Filmo aprašymas

Ši teatrališka kino juosta tiesiog užburia ir nugabena į neatmenamus laikus. Džesis Džeimsas (Bradas Pittas), turėdamas tik 34-rius metus, tampa vienu iš geriausių tarp nusikaltėlių. Kartu su vyresniuoju broliu Franku (Sam Shepard) Džesis yra garsiausios Amerikos gangsterių gaujos vadas. Jų sąskaitoje – didžiausi bankų, traukinių ir pašto apipėšimai.

Vieną dieną į gaują įstoja Bobas Fordas (Casey Affleck) ir jo brolis Čarlis (Sam Rockwell). Bobui, kuris dar nuo vaikystės žavėjosi Džesiu Džeimsu, tai – didžiausios svajonės išsipildymas. Bet kai iš gaujos pasitraukia Frankas ir pradeda normalų gyvenimą, prasideda didžiulės problemos. Vidiniai nesutarimai ir nepasitikėjimas vienas kitu priveda prie nenatūralių mirčių.

Filme daug dėmesio skiriama sudėtingiems santykiams tarp gaujos narių. Čia išryškėja baimė, nepasitikėjimas, pavydas, klasta, keršto troškimas. Spalvingi charakteriai ir įdomi istorija susipina šiame vaizdingame kino spektaklyje. Bradas Pittas filme ne tik pasiskyrė sau esminį vaidmenį , bet ir pats prodiusavo šią juostą. Holivudo žvaigždės vaidmuo šiame filme vienas įdomesnių jo kaip aktoriaus karjeroje.

Filmo aktoriai ir režisieriai

Pridėti apžvalgą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Vartotojų atsiliepimai

  1. Gediminas

    Buvau maloniai nustebintas, kai paskutinėmis dienomis „Gala“ kino festivalį papildė Andrew Dominiko juosta „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ (2007). Knietėjo pamatyti, koks gi vaidmuo Bradui Pittui pelnė „Volpi“ taurę Venecijos festivalyje, ir apskritai – kuria linkme galima pasukti vesterno valdose. Ar tai prarastas žanras, ar jį dar galima prikelti nauja kino kalba, o ne nuobodžiais perdirbiniais, aklais buvusių juostų sekimais. Tokias mintis kurstė ir faktas, jog apie Džesį Džeimsą ir jo gaują buvo sukurtas ne vienas filmas, kad jo gyvenimas jau tapo Amerikos legenda, įrašyta į knygas, dainų žodžius. Ką jau kalbėti apie Minesotoje rengiamą festivalį, kasmet džiaugsmingai primenantį šio bandito sutriuškinimą. Visa tai, matyt, režisierių vertė rimtai pagalvoti – kaip papasakoti istoriją apie nusikaltėlį. Kurti tradicinį biografinį filmą būtų per daug pàprasta, plėšimų ir nusikaltimų istoriją – nuobodu ir nieko originalaus. Taigi prireikė prisiminti Robertą Fordą – „liūdnojo vaizdo riterį“, Džesio žudiką, troškusį užimti legendinio gangsterio vietą. Taip atsiranda ilgas filmo pavadinimas, nurodantis centrines juostos figūras vienai iš jų suteikiant „bailio“ vardą. Žiūrovo lūkesčiai pamatyti „gaudyti-šaudyti“ tipo filmą greitai žlunga. Visas režisieriaus dėmesys telkiamas į keistus ir pavojingus gaujos narių tarpusavio santykius, į istoriją apie žmonių dramą garbės, išdavystės ir mirties akivaizdoje.

    Vizualus, poetiškas filmas – kaip jau buvo rašyta anotacijoje – peržengia vesterno žanro rėmus. Jau pats juostos pavadinimas „užbraukia“ bet kokią intrigos galimybę. Finalas žinomas visiems, jokios auginamos įtampos čia nėra (bent jau tradiciškos, nukreiptos į tam tiktą galutinį tašką), todėl režisierius su medžiaga elgiasi laisvai – čia staiga užbėgiama į priekį, čia vėl grįžtama. Visas dėmesys, kaip jau minėjau, personažams – nujaučiančiam tragišką baigtį Džesiui Džeimsui, abejonių ir ambicijų kankinamam Robertui Fordui, visiems dekadentiškų nuotaikų apgaubtiems gaujos nariams. Andrew Dominikas meistriškai kuria vidinių prieštaravimų kamuojamų žmonių portretus. Nevilties, liūdesio, nerimo nuotaika jaučiama viso filmo metu. Šį jausmą sustiprina rodoma skurdi gamta, pilkai juodas peizažas, prislopintos spalvos ir, žinoma, Nicko Cave‘o ir Warreno Ellis garso takelis.

    Brado Pitto ir Casey Afflecko duetas tiesiog stulbina. Pastarojo įkūnytas Robertas Fordas, galima sakyti, laiko visą filmo dramatinį krūvį. Paskutiniais metais pasirodantis tik amerikiečių nepriklausomųjų juostose, Casey Affleckas šiuo vaidmeniu kelia aukščiausią kartelę, ir būtų keista, jei dabar šiam aktoriui nepasipiltų pelningi pasiūlymai iš Holivudo. Tikėkimės, jis nesusigundys ir toliau sau leis rinktis, kokiame filme vaidinti. O štai Bradas Pittas, nors ir pelnęs geriausio aktoriaus apdovanojimą Venecijoje, šį kartą nežymiai nusileidžia savo kolegai. Ne, vaidina jis puikiai, bet tai jau įrodyta tokiais filmais kaip „Kovos klubas“, „Septyni“ ar „Babelis“. Apskritai kiekvienas aktorius šiame filme tiesiog gyvena. Garsus operatorius Rogeris Deakinsas randa laiko kiekvienam. Taip visi personažai tampa labai individualūs, nepamirštami, net pasirodę tik vienintelį kartą ekrane. Puikiai atkurta to laikotarpio atmosfera, dėmesys detalei – saulės spindulių nutviekstam kambariui, lėtai pakylančioms dulkėms, žvakės ar žibalinės lempos šviesai, toli pravažiuojančio traukinio garsui, dreifuojantiems debesims, pievų smilgoms – visa tai taip subtilu ir trapu. Ir lyg visai „nevesterniška“.

    Ir kai Džesis Džeimsas galiausiai nužudomas, filmas toli gražu nesibaigia. Roberto Fordo drama tęsiasi, tačiau visuomenės akyse, nors ir atlikęs tarsi gerą darbą – nužudęs visų taip nekenčiamą gangsterį – jis lieka paprasčiausiu išdaviku, savo žygdarbį pakartojančiu tik teatro scenoje. Antrą, trečią… dešimtą kartą „žudyti“ kažkada garbintą Džesį Džeimsą ir niekada nejausti pasitenkinimo – toks Robertui Fordui skirtas atlygis. Tie spektakliai – kraupi fantasmagorija, devintasis pragaro ratas išdavikams. Bailiai pasitraukia į šešėlį, o legendos lieka legendomis.

    Stiprus, bekompromisis kinas, įrodęs ir žanro „senuko“ gyvybingumą, ir kartu galimybę jį labai meistriškai transformuoti, – visai tai „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“.

    10,0 rating

    Buvau maloniai nustebintas, kai paskutinėmis dienomis „Gala“ kino festivalį papildė Andrew Dominiko juosta „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ (2007). Knietėjo pamatyti, koks gi vaidmuo Bradui Pittui pelnė „Volpi“ taurę Venecijos festivalyje, ir apskritai – kuria linkme galima pasukti vesterno valdose. Ar tai prarastas žanras, ar jį dar galima prikelti nauja kino kalba, o ne nuobodžiais perdirbiniais, aklais buvusių juostų sekimais. Tokias mintis kurstė ir faktas, jog apie Džesį Džeimsą ir jo gaują buvo sukurtas ne vienas filmas, kad jo gyvenimas jau tapo Amerikos legenda, įrašyta į knygas, dainų žodžius. Ką jau kalbėti apie Minesotoje rengiamą festivalį, kasmet džiaugsmingai primenantį šio bandito sutriuškinimą. Visa tai, matyt, režisierių vertė rimtai pagalvoti – kaip papasakoti istoriją apie nusikaltėlį. Kurti tradicinį biografinį filmą būtų per daug pàprasta, plėšimų ir nusikaltimų istoriją – nuobodu ir nieko originalaus. Taigi prireikė prisiminti Robertą Fordą – „liūdnojo vaizdo riterį“, Džesio žudiką, troškusį užimti legendinio gangsterio vietą. Taip atsiranda ilgas filmo pavadinimas, nurodantis centrines juostos figūras vienai iš jų suteikiant „bailio“ vardą. Žiūrovo lūkesčiai pamatyti „gaudyti-šaudyti“ tipo filmą greitai žlunga. Visas režisieriaus dėmesys telkiamas į keistus ir pavojingus gaujos narių tarpusavio santykius, į istoriją apie žmonių dramą garbės, išdavystės ir mirties akivaizdoje.

    Vizualus, poetiškas filmas – kaip jau buvo rašyta anotacijoje – peržengia vesterno žanro rėmus. Jau pats juostos pavadinimas „užbraukia“ bet kokią intrigos galimybę. Finalas žinomas visiems, jokios auginamos įtampos čia nėra (bent jau tradiciškos, nukreiptos į tam tiktą galutinį tašką), todėl režisierius su medžiaga elgiasi laisvai – čia staiga užbėgiama į priekį, čia vėl grįžtama. Visas dėmesys, kaip jau minėjau, personažams – nujaučiančiam tragišką baigtį Džesiui Džeimsui, abejonių ir ambicijų kankinamam Robertui Fordui, visiems dekadentiškų nuotaikų apgaubtiems gaujos nariams. Andrew Dominikas meistriškai kuria vidinių prieštaravimų kamuojamų žmonių portretus. Nevilties, liūdesio, nerimo nuotaika jaučiama viso filmo metu. Šį jausmą sustiprina rodoma skurdi gamta, pilkai juodas peizažas, prislopintos spalvos ir, žinoma, Nicko Cave‘o ir Warreno Ellis garso takelis.

    Brado Pitto ir Casey Afflecko duetas tiesiog stulbina. Pastarojo įkūnytas Robertas Fordas, galima sakyti, laiko visą filmo dramatinį krūvį. Paskutiniais metais pasirodantis tik amerikiečių nepriklausomųjų juostose, Casey Affleckas šiuo vaidmeniu kelia aukščiausią kartelę, ir būtų keista, jei dabar šiam aktoriui nepasipiltų pelningi pasiūlymai iš Holivudo. Tikėkimės, jis nesusigundys ir toliau sau leis rinktis, kokiame filme vaidinti. O štai Bradas Pittas, nors ir pelnęs geriausio aktoriaus apdovanojimą Venecijoje, šį kartą nežymiai nusileidžia savo kolegai. Ne, vaidina jis puikiai, bet tai jau įrodyta tokiais filmais kaip „Kovos klubas“, „Septyni“ ar „Babelis“. Apskritai kiekvienas aktorius šiame filme tiesiog gyvena. Garsus operatorius Rogeris Deakinsas randa laiko kiekvienam. Taip visi personažai tampa labai individualūs, nepamirštami, net pasirodę tik vienintelį kartą ekrane. Puikiai atkurta to laikotarpio atmosfera, dėmesys detalei – saulės spindulių nutviekstam kambariui, lėtai pakylančioms dulkėms, žvakės ar žibalinės lempos šviesai, toli pravažiuojančio traukinio garsui, dreifuojantiems debesims, pievų smilgoms – visa tai taip subtilu ir trapu. Ir lyg visai „nevesterniška“.

    Ir kai Džesis Džeimsas galiausiai nužudomas, filmas toli gražu nesibaigia. Roberto Fordo drama tęsiasi, tačiau visuomenės akyse, nors ir atlikęs tarsi gerą darbą – nužudęs visų taip nekenčiamą gangsterį – jis lieka paprasčiausiu išdaviku, savo žygdarbį pakartojančiu tik teatro scenoje. Antrą, trečią… dešimtą kartą „žudyti“ kažkada garbintą Džesį Džeimsą ir niekada nejausti pasitenkinimo – toks Robertui Fordui skirtas atlygis. Tie spektakliai – kraupi fantasmagorija, devintasis pragaro ratas išdavikams. Bailiai pasitraukia į šešėlį, o legendos lieka legendomis.

    Stiprus, bekompromisis kinas, įrodęs ir žanro „senuko“ gyvybingumą, ir kartu galimybę jį labai meistriškai transformuoti, – visai tai „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“.

Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas