16 kvartalų (2006)

Vartotojų atsiliepimai

1. 

   Marijus 2022/11/04

   76-erių metų Holivudo veteranas ir nuotykių kino profesionalas režisierius Ričardas Donneris priklauso tai senų meistrų kartai, kurie jau nurašomi į nusipelnusių sąrašą. Visą gyvenimą jis kūrė gerą pramogą. Pagrindiniais jo pasiekimais išlieka 1976 metais sukurtas originalus siaubo filmas “Omen” ir komiksų gigantas “Supermenas” (1978 m.) Abu šie filmai susilaukė daug tęsinių ir gerbėjų. Pasui savo pomėgį nuotykiams R.Donneris meniškiausiai realizavo filmuose vaikams: žaismingame “The Goonies” (1985 m.) ir sentimentaliame “RadioFlyer” (1992 m.) su jaunuoju Elijah Woodu. 1987 metais jo sukurtas “Mirtinas ginklas” buvo vykęs atradimas, kaip išnaudoti dar jauną ir sportišką aktorių Melą Gibsoną, tuomet visiems žinomą kaip Pašėlusį Maksą. Po to sekė vis labiau schematiški ir neoriginalūs veiksmo filmukai arba to paties “Mirtino ginklo” tęsiniai.

   Šiandien “Omeno” ir “Supermeno” autoriui reikia žūtbūt įrodyti, kad jis vis dar patikimas profesionalas, galintis kurti hitus.

   Tą patį reikia įrodinėti ir 51-erių metų aktoriui Bruce Willisui. Brangios veiksmo filmų žvaigždės įvaizdį jam sukūrė režisierius Johnas McTiernanas savo “Die hard” (”Kietu riešutėliu”, 1988 m.), romantiško vienišiaus ir kovotojo už teisybę charakterį įtvirtino Tony Scottas filme “Paskutinis boiskautas” (1991 m.). Po to Bruce Willisą persekiojo jo populiarų herojų tiražuojantys filmai. Statiškas aktorius, savo arsenale turintis labai nedidelę grimasų kolekciją greit išsisėmė ir tapo nuobodžiu net ištikimiausiems gerbėjams.

   “16 kvartalų” – tai šansas jiems abiems – Ričardui Donneriui ir Bruce Willisui. Filmas sunkiai išbrenda iš B klasės “policijos kovinuko” rėmų. Jame nėra nieko originalaus. Ir siužetas, ir personažai, ir visos schemos yra pasiskolintos iš klasikinių pavyzdžių. Eskortuojamo kalinio, jo sargybinio tarpusavio santykiai ir kova prieš išorinius priešus, skubant laiku pasiekti tikslą – visa tai seniai parodyta amerikiečių kine. Prisiminkime klasikinį vesterną “3.10. į Jumą” (rež.Delmer Daves), du to paties pavadinimo kriminalinius eskorto temos filmus: 1952m. Richardo Fleischerio ir 1990m. Peterio Hyamso “The Narrow margin” (”Siauras kraštas”), 1988metų režisieriaus Martino Bresto “Vidurnakčio bėgimą” (su akt.Roberto De Niro).

   Visai neapsiriksime, jeigu “16 kvartalų” pavadinsime 1977 metų Clinto Eastwoodo filmo “The Gauntlet” (mūsų video platintojų pakrikštyto “Pro rikiuotę”) „remeiku“. Ten tokiam pat išgeriančiam ir tyliam policininkui Benui (jį vaidino pats Clintas Eastwoodas) pavesta pristatyti liudininkę merginą į teismą. Pasirodo, kad ji turi liudyti prieš korumpuotus policininkus. Todėl ją tuoj pat imasi likviduoti samdyti žudikai. Kai užsispyręs Clinto Eastwoodo herojus pradeda liudininkę ginti iki paskutinio atodūsio, visa miesto policija šaudo į važiuojantį autobusą, kuriame iššūkį priėmęs eskortuotojas ir jo ginamoji mėgina prasiveržti iki lemiamo teismo salės. Pažįstama scena? Ji panašiai kulminacijos momentu atkartota ir “16-oje kvartalų”. Tik merginos vietą, atsižvelgiant į rasinių temų kodeksą JAV kine, čia užima juodaodis vaikinas Eddie Bunker (akt. Mos Def). Pagal gero personažų dueto taisykles – priešingas savo saugotojui – plepus ir užknisantis savo globėją, mažakalbį ir santūrų Bruce Williso policininką Jacką Mosely.

   Priekaištus šiam filmui sakyti neįdomu. Tokios autorių taisyklės. Ir Ričardas Donneris ir Bruce Willis tiek daug kartų kūrė panašų kiną. Jiems sunku pabėgti nuo savo etikečių. Pasirinkę naudotas siužeto schemas, jie pirmiausia stengėsi sukurti naujus herojus, modernizuoti pagrindinių personažų trio: geras sargybinis, saugoma auka, blogas persekiotojas. Juos atitinkamai vaidinantys: Bruce Willis, Mos Def ir David Morse yra stipriausia ir svarbiausia filmo dalis. Sunkiausia buvo Bruce Wiliui pakeisti savo nusibodusį amplua.

   Su dideliu pasimėgavimu jis stengiasi atrodyti kuo senesnis, pavargęs, praplikęs, belaukiantis tik butelio ir pensijos. Seni įpročiai perdaug supermeniškai laikyti pistoletą (kai Džekas nušauna filmo pradžioje pirmą užpuoliką) dar išlikę. Vis tik, aš turiu vilties, kad Bruce Willis šiuo filmu pradės naujo veiksmo filmų herojaus paieškas. Jų šiandien taip trūksta. Todėl šias Bruce Williso pastangas man buvo įdomiausia stebėti R.Donnerio kūrinyje. Iki tobulybės toli, bet pradžia padaryta.

   Mos Def – tiek aktorius, tiek reperis. Jis tiesiog vaidina pats save. Tai nesunkiai pasiseka, nes auka turi būti policininką erzinantis juodaodis, kuris nepaliaujamai plepa ir bando juokauti netinkamose situacijose.

   Aktorius David Morse seniai įrodė savo talentą daugelyje įvairių filmų (”Šokanti tamsoje”, “Žalioji mylia”, “12 beždžionių” – drauge su Bruce Willisu). Jo korumpuotas blogietis pakankamai efektingas ir vaidinamas su ugnele. Žinia, kad aktoriai itin mėgsta vaidinti blogus, klastingus personažus geriau, negu ryškiai teigiamus. Štai David Morse ir maudosi šiame vaidmenyje.

   Toliau pagal žanro taisykles reikėjo nufilmuoti ilgas gaudynes griežtai apibrėžtuose laiko ir vietos rėmuose. Iš dalies tai pavyko – Ričardas Donneris turi pakankamos patirties vizualiai efektingai sutvarkyti veiksmo scenas. Kita vertus priverstinis veiksmas tik keliuose kvartaluose gali sukelti logikos mėgėjams daug klausimų. Čia jau belieka tik atleisti ir pasakyti: Naivu? Taip. Viskas lengvai nuspėjama? Be abejo. Per keliolika minučių aišku, kaip vystysis ir baigsis filmas. Bet tai Holivudas. Mes žiūrime ne šedevrą. Net iki “Mirtino ginklo” originalumo ir atradimų čia toli. Bet jeigu jūs norite kino teatruose įprastą popcorną suvartoti geros pramogos fone – “16 kvartalų” tam tinka.

   6,0 rating

   76-erių metų Holivudo veteranas ir nuotykių kino profesionalas režisierius Ričardas Donneris priklauso tai senų meistrų kartai, kurie jau nurašomi į nusipelnusių sąrašą. Visą gyvenimą jis kūrė gerą pramogą. Pagrindiniais jo pasiekimais išlieka 1976 metais sukurtas originalus siaubo filmas “Omen” ir komiksų gigantas “Supermenas” (1978 m.) Abu šie filmai susilaukė daug tęsinių ir gerbėjų. Pasui savo pomėgį nuotykiams R.Donneris meniškiausiai realizavo filmuose vaikams: žaismingame “The Goonies” (1985 m.) ir sentimentaliame “RadioFlyer” (1992 m.) su jaunuoju Elijah Woodu. 1987 metais jo sukurtas “Mirtinas ginklas” buvo vykęs atradimas, kaip išnaudoti dar jauną ir sportišką aktorių Melą Gibsoną, tuomet visiems žinomą kaip Pašėlusį Maksą. Po to sekė vis labiau schematiški ir neoriginalūs veiksmo filmukai arba to paties “Mirtino ginklo” tęsiniai.

   Šiandien “Omeno” ir “Supermeno” autoriui reikia žūtbūt įrodyti, kad jis vis dar patikimas profesionalas, galintis kurti hitus.

   Tą patį reikia įrodinėti ir 51-erių metų aktoriui Bruce Willisui. Brangios veiksmo filmų žvaigždės įvaizdį jam sukūrė režisierius Johnas McTiernanas savo “Die hard” (”Kietu riešutėliu”, 1988 m.), romantiško vienišiaus ir kovotojo už teisybę charakterį įtvirtino Tony Scottas filme “Paskutinis boiskautas” (1991 m.). Po to Bruce Willisą persekiojo jo populiarų herojų tiražuojantys filmai. Statiškas aktorius, savo arsenale turintis labai nedidelę grimasų kolekciją greit išsisėmė ir tapo nuobodžiu net ištikimiausiems gerbėjams.

   “16 kvartalų” – tai šansas jiems abiems – Ričardui Donneriui ir Bruce Willisui. Filmas sunkiai išbrenda iš B klasės “policijos kovinuko” rėmų. Jame nėra nieko originalaus. Ir siužetas, ir personažai, ir visos schemos yra pasiskolintos iš klasikinių pavyzdžių. Eskortuojamo kalinio, jo sargybinio tarpusavio santykiai ir kova prieš išorinius priešus, skubant laiku pasiekti tikslą – visa tai seniai parodyta amerikiečių kine. Prisiminkime klasikinį vesterną “3.10. į Jumą” (rež.Delmer Daves), du to paties pavadinimo kriminalinius eskorto temos filmus: 1952m. Richardo Fleischerio ir 1990m. Peterio Hyamso “The Narrow margin” (”Siauras kraštas”), 1988metų režisieriaus Martino Bresto “Vidurnakčio bėgimą” (su akt.Roberto De Niro).

   Visai neapsiriksime, jeigu “16 kvartalų” pavadinsime 1977 metų Clinto Eastwoodo filmo “The Gauntlet” (mūsų video platintojų pakrikštyto “Pro rikiuotę”) „remeiku“. Ten tokiam pat išgeriančiam ir tyliam policininkui Benui (jį vaidino pats Clintas Eastwoodas) pavesta pristatyti liudininkę merginą į teismą. Pasirodo, kad ji turi liudyti prieš korumpuotus policininkus. Todėl ją tuoj pat imasi likviduoti samdyti žudikai. Kai užsispyręs Clinto Eastwoodo herojus pradeda liudininkę ginti iki paskutinio atodūsio, visa miesto policija šaudo į važiuojantį autobusą, kuriame iššūkį priėmęs eskortuotojas ir jo ginamoji mėgina prasiveržti iki lemiamo teismo salės. Pažįstama scena? Ji panašiai kulminacijos momentu atkartota ir “16-oje kvartalų”. Tik merginos vietą, atsižvelgiant į rasinių temų kodeksą JAV kine, čia užima juodaodis vaikinas Eddie Bunker (akt. Mos Def). Pagal gero personažų dueto taisykles – priešingas savo saugotojui – plepus ir užknisantis savo globėją, mažakalbį ir santūrų Bruce Williso policininką Jacką Mosely.

   Priekaištus šiam filmui sakyti neįdomu. Tokios autorių taisyklės. Ir Ričardas Donneris ir Bruce Willis tiek daug kartų kūrė panašų kiną. Jiems sunku pabėgti nuo savo etikečių. Pasirinkę naudotas siužeto schemas, jie pirmiausia stengėsi sukurti naujus herojus, modernizuoti pagrindinių personažų trio: geras sargybinis, saugoma auka, blogas persekiotojas. Juos atitinkamai vaidinantys: Bruce Willis, Mos Def ir David Morse yra stipriausia ir svarbiausia filmo dalis. Sunkiausia buvo Bruce Wiliui pakeisti savo nusibodusį amplua.

   Su dideliu pasimėgavimu jis stengiasi atrodyti kuo senesnis, pavargęs, praplikęs, belaukiantis tik butelio ir pensijos. Seni įpročiai perdaug supermeniškai laikyti pistoletą (kai Džekas nušauna filmo pradžioje pirmą užpuoliką) dar išlikę. Vis tik, aš turiu vilties, kad Bruce Willis šiuo filmu pradės naujo veiksmo filmų herojaus paieškas. Jų šiandien taip trūksta. Todėl šias Bruce Williso pastangas man buvo įdomiausia stebėti R.Donnerio kūrinyje. Iki tobulybės toli, bet pradžia padaryta.

   Mos Def – tiek aktorius, tiek reperis. Jis tiesiog vaidina pats save. Tai nesunkiai pasiseka, nes auka turi būti policininką erzinantis juodaodis, kuris nepaliaujamai plepa ir bando juokauti netinkamose situacijose.

   Aktorius David Morse seniai įrodė savo talentą daugelyje įvairių filmų (”Šokanti tamsoje”, “Žalioji mylia”, “12 beždžionių” – drauge su Bruce Willisu). Jo korumpuotas blogietis pakankamai efektingas ir vaidinamas su ugnele. Žinia, kad aktoriai itin mėgsta vaidinti blogus, klastingus personažus geriau, negu ryškiai teigiamus. Štai David Morse ir maudosi šiame vaidmenyje.

   Toliau pagal žanro taisykles reikėjo nufilmuoti ilgas gaudynes griežtai apibrėžtuose laiko ir vietos rėmuose. Iš dalies tai pavyko – Ričardas Donneris turi pakankamos patirties vizualiai efektingai sutvarkyti veiksmo scenas. Kita vertus priverstinis veiksmas tik keliuose kvartaluose gali sukelti logikos mėgėjams daug klausimų. Čia jau belieka tik atleisti ir pasakyti: Naivu? Taip. Viskas lengvai nuspėjama? Be abejo. Per keliolika minučių aišku, kaip vystysis ir baigsis filmas. Bet tai Holivudas. Mes žiūrime ne šedevrą. Net iki “Mirtino ginklo” originalumo ir atradimų čia toli. Bet jeigu jūs norite kino teatruose įprastą popcorną suvartoti geros pramogos fone – “16 kvartalų” tam tinka.